V. Striužas. Čia mano miškai, čia mano vyrai

Prie kelio Šiluva – Tytuvėnai, Roglaičių kaime, nedidelėj trobelėj gyvena stebėtinai jaunatviškos sielos ir geros atminties Stefanija Valatkienė, gimusi Pagedočio kaime Raseinių valsčiuje. Iki šių dienų išlaikiusi  nesavanaudišką meilę Lietuvai, pagarbą dėl laisvės kovojusiems partizanams.

Jos tėvelis – žymus knygnešys Juozas Matuzas, gyvenęs Sandrausiškės dvare, Šiluvos vlsč., carinės Rusijos valdžios draudžiama spauda aprūpindavęs savo krašto, taip pat Panevėžio, Ukmergės apylinkių knygnešius. Stefanija apsakė, kad tėvelis knygas slėpdavo šuns būdoje su dviguba siena. Knygas nešdavo ir vežimu veždavo. Kartą pasitikę pakeliui draugai patarė negrįžti namo, nes išvakarėse policija krėtė namus. Kitąsyk policija krėtusi Tytuvėnų gyventojo Sasnausko sodybą, jaujoje surado per pusantro šimto religinių ir kitokių knygų, išsiaiškino, kad jos priklauso J. Matuzui. Vilniaus generalgubernatorius 1895 m. rugsėjo 3 d. Juozą Matuzą vienam mėnesiui nubaudė uždaryti areštinėn. Šiluvos valsčiuje darbavosi dar pagarsėję knygnešiai: Simonas Žvirblis, su Jurgiu Bieliniu sudaręs knygnešių grupę lietuviškai spaudai gabenti iš Tilžės, tėvas Dominykas ir sūnus Pranas Papreckiai, Juozas Karabinas ir kiti. Stefanija dar turi išlaikiusi du divanus, tėvelio parneštus iš prūsų. Tiems divanams, kilimams apsiuvo kraštelius ir pakabino ant sienos.

Pasipriešinimo carinei okupacijai, priespaudai, meilės atsikuriančiai Lietuvos valstybei šeimoje ir aplinkoje augusi Stefanija noriai įsitraukė į partizanų laisvės kovos veiksmus. Ji tapo, kaip sakiusi, „Ryto“ būrio partizanų, kuriam vadovavo Daukantas,  ryšininke. [Iš tiesų, Daukantas–Vytautas Sankauskas vadovavo Prisikėlimo apygardos Mindaugo tėvūnijai, o 1951 m. paskirtas Maironio rinktinės vadu – V. S.]. Stefanija Daukanto būrio vyrams nešdavo maistą. Daukantas pasivedęs nuošaliau, klausinėdavo kas įdomaus, svarbaus kaime, valsčiuje. Ją, netoliese gyvenęs partizanų ryšininkas Petras Valatka, praminė „Draugelkos“ slapyvardžiu. Jai toks slapyvardis  nepatiko, sakė negražus, bet taip ir liko.

Roglaičių apylinkės miškuose lankydavosi vadas Povilas [Morkūnas–Rimantas, Prisikėlimo, vėliau Kęstučio apygardos vadas – V. S. ]. Stefanija dabar jį vardu vadina – Povilas, Poviliukas. Jos vyras anksčiau draugavo su Povilo seserim. Su Rimantu kartu vaikščiojo Algimantas [– Stasys Zinkevičius, Kęstučio apygardos štabo viršininkas –V. S.]. Terbose nešdavo ir jiems maistą, atskirai nuo kitų paėję su Povilu bendraudavo; jis klausinėdavo, kas ką kalba, jam pasakydavo naujienas. Ir Povilas pasakodavo. Ten būdavo ir Ramūnas–Juozas Dobrovolskis (Kęstučio apygardos štabo darbuotojas  – V. S.).

Stefaniją emgėbistai suėmė Šiluvoj, naktį patardė, kartu suėmė ir Petrą Valatką. Rytą juos nuvežė Radviliškin.

Vairuotojas, kai niekas negirdėjo, klausė, už ką suėmė, sakiau, kad nežinau. Tai jis tyliai pasakė – 3 dienos (paros), arba 10 metų. Galvojau, ką tai reiškia. Vėliau supratau: jeigu per tris dienas išmuša žinias, nubaudžia dešimt metų lagerio, jeigu areštuotasis nieko neišduoda, iš jo nieko neišpeša, atsilaiko – paleidžia. Tardė penkiese: du seniai rusai, klausinėjo, ir trys jauni, uniformuoti, lietuviškai kalbantys. Šitie mušė, daužė, galvą į koklių pečiuką trankė, už kasų tampė. Kraujas pradėjo bėgti, palikau visa kruvina. Tardė tą naktį, dieną. Nieko neišdaviau. Rodė partizanų nuotraukas. Sako, meluoji, žinom ir slapyvardį, „Draugelka“. Vėl mušė.

Neprisipažino. Kai nieko nesužinojo, kitą dieną ir paleido. Paleido ir Petrą Valatką. Bet ir vėliau čekistai dažnai išsikvietę klausinėdavo, tardydavo. Kas ją išdavė nežinanti.

Stefanija partizanams dirbusi iš idėjos. Sako: Čia mano miškai, čia mano vyrai. Geri žmonės. Viešpatie, jokių atlyginimų, jokių kompensacijų… Ką turėjau, tuom padėjau, maistą nešiau, bintų nupirkdavau, duot pinigais neturėjau.

Iš savo malonės, savo širdies. Stefanija paminėjo ir išdaviku tapusį partizanų ryšininką Kazį Mandravickį, MGB surengto agentų smogikų ir partizanų susitikimo metu vedusio vadą Rimantą–Povilą Morkūną. Kaziukas pirmas žemėn krito, kad jam nepataikytų pasalavusių čekistų kulkos. Buvęs partizanas Valantinas susinešė su stribais Valantinas atėjęs pas ryšininką Valatką klausinėjo, kaip susitikti su  partizanų vadais. Ar Valantiniuks  prieš išeidams partizanuos užsiverbava ar vėliau, nežinau. (K. Mandravickis ir Valantinas tapo agentais smogikais – V. S.).

1953 m. birželio 19 d. čekistų surengtame klastingame partizanų susitikime agentai smogikai Roglaičių miške nušovė Kęstučio apygardos vadą Povilą Morkūną–Rimantą, štabo viršininką Stasį Zinkevičių–Algimantą). Šnekėjo, kad vėliau Valantiną partizanai nušovė. Dar vienas į susitikimą ėjęs iš paskos, tolėliau, liko gyvas (Juozas Dobrovolskis–Ramūnas – V. S.). Kai Algimantą ir Povilą nušovė, daugiau partizanų nematėm.

Šiluvos gatvėje numestus žuvusių partizanų, nukankintų kalinių kūnus artimieji iš stribų išpirkdavo (sumokėdavo kartais ir 500 rublių) ir paslapčiomis nunešę palaidodavo Šiluvos senuose kapeliuose. Paminklą partizanams tose kapinėse pastatė Stefanijos giminaičio Jono Bučinsko lėšomis. O kur stribai patys užkasdavo gatvėj numestus partizanų kūnus nežinanti: Su stribais nebendravau, nežinau. Ten, kur buvo žydo sandėlis, dabar paminklas pamūrytas ar akmeninis, laikydavo suimtus partizanus, kitus žmones. Tai iš ten, kuriuos nukankindavo, kurie numirdavo,  Dievas žina kur nubaladodavo. Gal irgi tuos kapeliuos… Rūsiuose, sandėlio kieme,buvo miesteliečių rūsiai,  irgi primesdava partizanų. Tos moterys, kurios matė, jau išmirusios.

Suimtą vyrą, Kazimierą Valatką, dar už 1940–1941 m. antisovietinę veiklą okupantai nubaudė 10 metų lagerio ir 5 metus tremties [suimtas 1946 02 09, Karo tribunolo nuteistas 1946 08 28–V. S.]. Išbuvo daugiau devynių metų. Stefanija  kas mėnesį, pusantro, siuntė siuntinukus: įdėdavo tablečių, bintų, siuntė džiovintą duoną, lašinius, dešros rūkytos naminės padžiovintos, bulvių traškučius, cigaretes. Siuntė į visokius lagerius, paskutinis – Karagandos srityje,  siuntė visą kalinimo laiką, jeigu ne  maistas, vyras būtų lageryje badu numiręs. Prižiūrėtojams reikėdavo cigarečių  nuolat duoti, vyras senesnio amžiaus, kad rečiau į sunkius darbus varytų. Prašydavo, kad pašte, ar prižiūrėtojai palaikytų siuntinį, ir iš ten po truputį vis parsinešdavo, su artimiausiais draugais pasidalydavo. Visą siuntinį parsinešus, visi alkani kaliniai  iškart apstoję išsidalydavo. Tokia lagerio kasdienybė.

Vyras susirgo gelta. Sakė buvęs tiek silpnas, kad gyventi nesitikėjo. Ir kaip tik gavęs siuntinį, išsigelbėjo. Latvis gydė, geras gydytojas. Kartą siuntinį į Solikamsko lagerį nusiunčiau, ir po mėnesio grįžo. Pasirodo, ten buvo muštynės, susimušė politiniai kaliniai su kriminaliniais. Tuomet politinius kalinius atskyrė ir išvarė visai į kitą lagerį.

Tokie pašventusios jaunystę kilniems Lietuvos tikslams, laisvės partizanams, kilusios iš knygnešių garbingos genties, devyniasdešimt penkerių  Stefanijos Valatkienės trumpi, bet ypatingai svarbūs, reikšmingi gyvenimiški epizodai.