S. Veržikauskas. Geroji žinia veganams: žolė valgoma ir perkelia ją valgančius į aukštesnį dvasinį lygmenį

Humoreska

Žiūrėjau vakar filmuką apie meškinus ir jiems pavydėjau. Anie juk visavalgiai ir kol dar nėra lašišų, gali valgyti viską, kas po snukiu papuola. Įspūdinga buvo stebėti, kaip meškiukai, tarsi briedžiai kokie, ėdė žolę.

Aš, žmogus, taip pat esu vadinamas visavalgiu, tačiau mėsos valgyti negaliu, nes taip patampu netiesioginiu žudiku, teršiu karmą, tamsinu čakras ir naikinu sveikatą. Kūnas juk ne tam duotas, kad iš jo tyčiotis.

Tada pamaniau, kad jei pasistengčiau, gryna žole misti galėčiau ir aš. Bet, kad viską daryti teisingai, pasitelkiau mokslą. Karvių ir kitų žolėdžių virškinimo traktas nepalyginamai didesnis, nei žmogaus, yra net kelios virškinimo kameros. Viso to turėti negaliu, bet išeitis ir čia yra. Žolę reikia kramtyti iki tol, kol ji pavirs į tyrelę ir pati nutekės į skrandį. Kol tyrele virsta, seilės jas gerokai apvirškina ir taip palengvina gerųjų medžiagų įsisavinimą.

Ryte prie namo pasipjoviau švarios žolės, nors tokios rasti buvo sunku, nes katinai ir šunys vis mėgsta pamyžčioti, bet vienoje vietoje yra užtvarėlė dėl rožių ir žolė buvo tikrai švari.

Gerai ją nuploviau, kad neduokdie nesuvalgyčiau kokių bakterijų, juk jau sakiau, kad nesu žudikas ir tokiu būti nenoriu. Bakterijos irgi gyvūnėliai, nesvarbu, kad maži ir kartais smirdi.

Galiu pasakyti, kad gryna žolė turi tokį nepakartojamą žolės skonį, kuris taip vilioja karves ir kitus šviesiuosius gyvius. Buvo galima justi ir tam tikrą saldumą, ir truputį kartumo, švelnios rūgštelės. Taip pat buvo aiškiai juntamas vitaminų skonis, kas sako, kad žolėje labai daug reikalingų medžiagų.

Saujelę žolių kramčiau ilgokai, kol pradėjo kiek perštėti burną, o dantys tarsi kiek atšipo. Supratau, kad reikiama konsistencija dar nepasiekta, todėl tyrelę išleidau į puoduką ir ilsinau burną.

Po 15 minučių vėl susipyliau šį sveikatos eliksyrą į burną ir kramčiau toliau. Dabar jau pajutau ir kiek sūrumo, kas taip pat labai naudinga organizmui. Kelias minutes pakramtęs buvau priverstas viską dar kartą išleisti į puodelį ir ilsėtis. Po kiek laiko viską kartojau dar kartą, kol, galų gale, ryžausi ryti.

Pradžioj kiek pykino, nes burnoje esanti tyrė savo konsistencija priminė žalio kiaušinio baltymą (esu vaikystėj valgęs kiaušinį, žinau), bet mažais gurkšneliais viską nurijau.

Po pietų tokiu pat būdu suvalgiau dar vieną saują žolės.

Galiu pasakyti, kad po tokių pusryčių ir pietų, pajutau didelį palengvėjimą. Aiškiai jaučiau, kaip valosi organizmas, kaip iš kraujo ištraukiami visi sunkieji metalai, kaip tirpsta cholesterolis ir, kas svarbiausia, šviesėja mintys. Jaučiausi puikiai, kiek stebino tik tai, kad man pakako poros saujų žolės, nes pagalvojus apie didesnį kiekį, darėsi bloga. Tai reiškia, kad organizmas gavo visų naudingų medžiagų ir daugiau nieko nereikia, o papildomas žolės vartojimas tik privestų prie persivalgymo.

Vakare dar labai sėkmingai apsivaliau (išsituštinau), o turinys buvo tamsiai žalias ir tai tik dar kartą patvirtino mano žinojimą, kad žolė yra valantis organizmą maistas.

Tiesą pasakius, tą vakarą valiausi dar 4 kartus, o vieną kartą neatsargiai pirstelėjau ir vietoj dujų pajutau drėgmę. Bet tai nieko – viskas, ką valgiau ir po to šalinau, yra ekologiška, žalia ir švaru, tad glaudžių keisti nepuoliau, o pasijutau tik dar labiau pakylėtu žmogumi.

Kiek pastovėjęs apdžiovinau ištryškusios tyrelės šlakelį ir po to ėjau medituoti. Koncentruotis sekėsi, kaip niekada gerai. Kiek trukdė nemalonūs dilgčiojimai pilve, tačiau aš žinojau, kad kiekvienas organizmo valymas nėra pats maloniausias dalykas, tačiau to valymosi vaisiai be galo saldūs.

Meditacijos metu prieš akis plaukiojo žalias beformis taškas, kuris kažkokiu tai būdu asocijavosi su panašiu tašku triusikuose. Bet tai tik dar labiau didino koncentraciją, gesino pašalines mintis ir artino mane link Didžiosios Šviesos. Apgaubtas akinančios šviesos pajutau, kad ten esančios būtybės mane sveikina ir giria už atliktą teisingą žingsnį – perėjimą prie tikrosios mitybos. Mane aplankė net pats Didžiosios Šviesos Šaltinis – visaapimanti absoliuti Būtybė. Mes susiliejome į Vieną ir tada jau buvo taip gera, kad nejutau, nei laiko, nei kūno, nebesuvokiau aplinkos, o tik džiaugiausi dideliu mane apėmusios meilės jausmu, visko žinojimu, noru visiems viską atleisti ir apkabinti, guosti, mylėti. Skendau neišpasakytai malonioje šviesioje šilumoje ir pajutau, kad verkiu. Verkiau iš džiaugsmo ir apėmusios meilės, ašaros krito didelės, tarsi kankorėžiai, liejosi į šiltą malonų liūną, o aš jame skendau ir džiaugsmingai verkiau toliau…

Grįžęs atgal, į savo pasaulį, supratau, kad meditacijos metu apsivaliau dar kartą, o liūnas, kuriame sėdėjau, buvo ne visai iš ašarų. Tačiau buvau džiaugsmingai sukrėstas mane aplankiusio reginio ir jausmų, tad tokia smulkmena, kaip kūno apsivalymas, manęs nei kiek nejaudino.

Ką noriu pasakyti?

Jei norime tapti tikrais veganais, turime misti tuo, ką mums duoda mūsų aplinka, bet tik tai, ko nereikia žudyti. Tai – žolė ir lapai. Lapus geriausia ne skinti, o susirinkti nuo žemės. Žiemai visada galima prisidžiovinti lapų ir šieno, tad esame aprūpinti apskritus metus. Sunkiausia – kramtyti. Tačiau pastangos tikrai atsiperka, ypač jei esate dvasingas žmogus ir negalite be meditacijų ar aistringų maldų. Privalgius žolės geriau suvokiamas pasaulis, aiškiau matosi mums Visatos skleidžiamas visaapimantis dvasingumas.

Dalinuosi šia gerąja žinia su tikrai dvasingais žmonėmis!