Lietuvoje Žolinė – vasaros pabaigos šventė. Ji viena didžiausia per visą vasarą, o dabar žinome, kad po jos artimiausia „pastebima“ šventė bus tik rudenį, labai negreitai. Taigi metas švęsti ir minėti, metas sustoti ir apsižvalgyti, sužinoti – kur esame, kas vyksta aplinkui ir ko turėtume tikėtis iš likusių vasaros dienelių.
Žolinė kaip brandos ir gamtos turtų pagarbinimo šventė minima jau labai seniai, ji švęsta gerokai iki mūsų krikšto. Protėviams buvo labai svarbu žinoti, kaip baigėsi derlingasis metas, kokius savo užaugintus ir gamtos atseikėtus turtus pavyko susikrauti į savo aruodus. Žiemą viso to labai prireiks. Negausi daržo ir laukų derliaus įvairovė mūsų protėvius skatino gyventi išradingai – rinkti viską, kas galėtų maitinti ar gydyti. Taip ryšuliuose džiūdavo kmynai, medinėse rėčkose raičiojosi riešutai, ant karšto krosnies pado kaisdavo grybai ir uogos – tokiam paruošimo būdui nereikėjo nei cukraus, nei druskos. Viskas, ką savo šeimai pavykdavo surinkti, buvo dovana. Kaip už visa tai nedėkoti – štai ir radosi šventė su žolynais, su javų varpomis. Ji buvo švenčiama tuo metu, kai jau buvo galima įvertinti dovanas. Mūsų laikų Žolinė – tų senųjų švenčių palikimas.
Dabar jau tikrai matome derlių ir visa, ką mums ir sau padovanojo gamta. Turėjome tikrai gausų mėlynių kraitį, neprastai užderėjo bruknės. Spanguolių dar palauksime, bet ir jų bus nemažai. Javai… jų derlius buvo toks, kiek leido gamta. Tačiau badauti nebadausime, ūkininkai turės, kuo užpildyti aruodus. Juk jie – arčiausiai gamtos, viską žino ir supranta.
Tik po savaitės išlydėsime gandrus. Tačiau jau dabar jie tapo daug retesni, nes daugelis raudonkojų raudonsnapių mūsų paukščių iškeliavo. Ši vasara gandrams buvo kitokia nei visos: pirmiausia nemažai porų taip ir neperėjo, neužaugino jauniklių, mes visą vasarą stebėjome porų nesudariusius paukščius. Jų buvo tikrai daug, liepos viduryje kelyje nuo Vilniaus iki Kryžkalnio suskaičiavome gerokai daugiau nei 1000 tokių gandrų. Visoje Lietuvoje jų turėjo būti bent keletas tūkstančių. Perėjusios ir jauniklius auginusios poros negali pasigirti ypatingais pasiekimais – jų šeimos pasipildė 2, retais atvejais – 3 jaunikliais. Vidutiniškai lizduose užaugo (skaičiuojant su lizdus užėmusiomis, bet jauniklių neišperėjusiomis poromis) ne daugiau kaip 1 jauniklis. Tai tik potenciali kompensacija netektims migracijų ir žiemojimo metu. O kur paukščiai, galintys sustiprinti populiaciją?
Taigi su gandrais atsisveikiname palengva. Taip pat išlekia ir kiti paukščiai. Prisiminkite – kada prieš Žolinę matėte paskutinį čiurlį? Ar dar yra tikimybė juos regėti šiandien? Vargu… Paukščiai daug geriau jaučia vasaros žingsnius ir supranta, ko galima tikėtis po savaitės. Visada geriau apsispręsti iš anksto. Beje, patiems paukščiams nei apsispręsti, nei galvoti nereikia – už juos viską sugalvojo gamta. O su gamta ginčytis neverta.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
…. “ji švęsta gerokai iki mūsų krikšto”. O aš susapnavau kitaip nei katolikai. Šita šventė buvo visada, kai dar net žydų “mesijo” nieks ir nesapnavo.