Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) ir kino teatro „Romuva“ iniciatyva rengiamos lietuviško kino peržiūros ir diskusijos „Subtitrai“ pasiekė finišą.
Paskutinis šio sezono filmas „Pasaulio virtuvė“ taps puikia proga pasitikrinti, kiek tolerancijos, supratingumo ir geranoriškumo turime svetimšaliams, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių apsigyveno Lietuvoje. Po filmo peržiūros, kurioje dalyvaus filmo režisierė Aistė Ptakauskė ir VDU dėstytojas italas Stefano Lanza, vyks diskusija, kurioje multikutūrinės Lietuvos problematika bus gvildenama išsamiau. Norint gilesnės diskusijos reikia išjungti „emocinius trukdžius“
VDU dėstytoja ir žmogaus teisių ekspertė dr. Jolanta Mickutė ne kartą yra keliavusi su filmo režisiere Aiste Ptakauske po Lietuvą ir po filmo „Pasaulio virtuvė“ peržiūrų vedė diskusijas. J. Mickutės teigimu, auditoriją labiausiai domina pačios filmo herojės, jų istorijos, o saviįžvalgos bei gilesnio susimąstymo apie lietuvių kultūrą, jos gerąsias ar blogąsias puses yra vengiama.
„Su savimi šios moterys emigrantės, atvykusios gyventi Lietuvon iš skirtingų pasaulio kraštų, atsinešė savitą bendravimo kultūrą, kitonišką suvokimą apie moters ir vyro vaidmenį visuomenėje bei, žinoma, tos visuomenės rolę jų gyvenime. Ne mažiau svarbu buvo ir tai, kad jos išaugo ne katalikiškoje, nors ir krikščioniškoje terpėje arba netgi skirtingoje religijoje. Diskusijų metu pastebėjau, kad filme rodomų herojų džiaugsmai ir rūpesčiai aitriai paliečia lietuvių širdis, tačiau herojų pareikštas aštresnes pastabas žiūrovai praleidžia pro ausis arba paverčia juokais“, – pasakoja mokslininkė.
Pasak jos, gilių diskusijų yra vengiama dėl emocijų, nes būtent jomis yra „nuspalvinta“ mūsų nuomonė apie vieną ar kitą dalyką. „Jeigu klibiname žmogaus gyvenimo nuostatas, neišvengiamai paliečiame jo jausmus. Palietus jausmus, labai dažnai kritiškesnio, analitiškesnio mąstymo nebelieka, nes įsijungia „emociniai trukdžiai“, kuriuos suvaldyti reikia išmokti“, – tikina J. Mickutė.
Filmo režisierė Aistė Ptakauskė mano, kad lietuviai – labai nepatikli tauta. Jie su didžiuliu įtarumu žiūri į visus, kurie atrodo, elgiasi ar mąsto kitaip nei dauguma. „Toks požiūris visų pirma liudija apie didžiulį nepasitikėjimą savimi. Sunku toleruoti kitus, jei netoleruoji pats savęs. Bet kai išmokstame priimti save pačius tokiais, kokiais esame, priimti kitus pasidaro taip pat labai paprasta“, – pasakoja A. Ptakauskė, kuri sako, kad jai labiausiai norėtųsi, jog visose mūsų visuomenės srityse būtų skatinamos pastangos puoselėti savo individualumą ir išskirtinumą, o nesistengti būti „tokiu kaip visi“.
Atvirkštinis rasizmas
Kaune šešiolika metų gyvenantis Stefano Lanza įsitikinęs, kad lietuviai dažnai turi išankstinį nusistatymą prieš tai, ko nepažįsta, o kritiką savo atžvilgiu priima nenoriai ir besiteisindami. „Labai dažnai susiduriu su tuo, kad esą tai, kas blogai Lietuvoje, yra „kitų“ kaltė. Tuomet visada seka pasiteisinimas, jog vienokia ar kitokia situacija susiklostė dėl to, kad mes (lietuviai) neturėjome laisvės, negalėjome išvystyti savo kultūros, visa tai sovietinės santvarkos liekanos ir panašiai“, – pasakoja S. Lanza.
Aistė Ptakauskė sako, kad gebėjimas išmintingai priimti kritiką – didelės emocinės brandos požymis. „Lietuviai – dar labai nauja tauta, kuri tik žengia pirmuosius žingsnius link savęs suvokimo ir apibrėžimo. Sunku tikėtis, kad šiame etape kritika bus sutikta audringais aplodismentais, bet būtent kritika yra esminis variklis savęs suvokimo kelyje. Jei neišmokstame jos išgirsti ir priimti, taip ir liekame visą gyvenimą trypčioti prie starto linijos“, – įsitikinusi filmo režisierė.
Nors lietuviai dar nelabai moka priimti kritikos, visgi juos pavadinti netolerantiškais būtų neteisinga. Prancūzų kalbos dėstytojas bei VDU kompiuterinės lingvistikos centro darbuotojas Loic Boizou pasakoja, kad dažnai girdi kaltinimą lietuviams, kad jie yra netolerantiški, bet, jo manymu, tai netiesa. „Žinoma, kai kurie lietuviai tikrai pasižymi netolerancija, bet kiti yra ne tik tolerantiški, bet dar ir už toleranciją gana aktyviai kovoja. Lyginant prancūzus su lietuviais, tolerancijos lygis, manau, nesiskiria, tik Lietuvoje netolerancijos atvejai viešojoje erdvėje yra labiau akcentuojami, sakyčiau, net išpučiami, todėl susidaro įspūdis, kad lietuviai netolerantiški“, – mano prancūzas.
Italų kalbos dėstytojas ir kalbininkas S. Lanza teigia, kad tolerancija visgi turi ribas, o pats žodis „tolerancija“ – probleminis. „Toleruoti reiškia prisitaikyti prie kažko neigiamo, todėl ne visi dalykai gali būti toleruojami, pavyzdžiui, smurtas. Italijoje plačiai nuskambėjo atvejis, kai musulmonų šeima užprotestavo, kad jų mokyklą lankančio vaiko klasėje kabo nukryžiuotasis, ir reikalavo jį nukabinti. Šiuo atveju tolerancija tarsi išverčiama į kitą pusę ir netoleruojami tampa ne atvykėliai (kaip dažniausiai būna), bet savo šalies gyventojai, kurių gyvenimo būdas ir santvarka kažkam nepatinka. Mano manymu, tai atvirkštinis rasizmas, kuris negali būti toleruojamas taip pat“, – teigia S. Lanza.
Italas Stefano Lanza, italistikos docentas ir lietuvių filologijos mokslų daktaras, yra įsitikinęs – norint sėkmingai integruotis, reikia gerbti tos šalies įstatymus ir nusistovėjusią tvarką bei „pagerbti“ išmokstant kalbos. „Nors nėra jokio kriminalo ar pažeidimo, bet negaliu suprasti, kaip gyvenant šalyje galima nekalbėti tos šalies kalba. Manau, tai nepagarba tai šaliai, kuri tave priėmė. Bet čia tik mano nuomonė. Šiaip ar taip, mane lietuviams priimti buvo turbūt kur kas lengviau, dėl to, kad stengiausi kalbėti lietuviškai“, – prisimena S. Lanza.
Penkios skirtingos herojų istorijos, kurias visas vienija bendra ašis – Lietuva
Visos filmo herojės – moterys. Pasak režisierės, moterys pasirinktos sąmoningai. Visų pirma, Lietuvos viešojoje erdvėje apskritai trūksta istorijų apie socialiai ir profesiškai aktyvias moteris, o apie tokias aktyvias moteris, kurios dar būtų į Lietuvą atvykusios ir iš kitų šalių, apskritai beveik negirdėti. Antra, filmo tikslas – papasakoti apie kasdienius iššūkius, kurie lydi mus visus, kai keičiame gyvenamą vietą. Juk būtent šie iššūkiai, nepaisant šalies, kurioje gyvename ar iš kurios esame kilę, niekam nesvetimi. Kaip, būnant svetimšaliu, peržengti tą nematomą ribą tarp asmeninės ir viešos erdvės? Kiek reikia ir kiek įmanoma keistis, kad pagaliau taptum savu?
„Kadangi, pasakojant apie Lietuvą, skirtis tarp asmeninės ir viešos erdvės moters pasaulyje yra daug ryškesnė nei vyro, moterų istorijos aiškiau atskleidžia, kaip lietuvių visuomenė reaguoja į kitaip atrodančius, mąstančius ir besielgiančius žmones. Įdomu tai, kad, nors visos filmo herojės labai skirtingos, atvykusios į Lietuvą jos visos patyrė labai panašius emocinius nuosmukius ir pakilimus. Tad filme jų visų pasakojimai tarsi susipina į vieną universalią pasaulyje migruojančios moters istoriją“, – atskleidžia filmo režisierė A. Ptakauskė.
Keiša Larainė Ingrem (Keisha Laraine Ingram) statė tiltus Jamaikoje, tiesė kelius Afganistane, projektavo aikštes Zambijoje. Į Lietuvą atvyko įgyti vadybininkės diplomo ir išsiugdyti verslumo, kad galėtų sukurti savo verslą ir padėti tiems, kam gyvenime mažiau pasisekė. Ji universiteto magistrantė, tarptautinių programų studentų ambasadorė, pabaigusi studijas, nori pasilikti gyventi ir dirbti Lietuvoje, nes čia jaučiasi saugi ir laiminga kaip niekur kitur.
Aminat Saijeva tiki, kad jos gyvenime dar išauš diena, kai ji pamatys Šiaurės Kaukazo tautas laisvas, nusikračiusias vergovės jungo, besidžiaugiančias gyvenimu. Kiekviena jos gyvenimo akimirka – atkakli kova už laisvę. Ji diplomatė, Pabaltijo čečėnų draugijos pirmininkė, į Lietuvą atvyko oficialaus vizito kaip Čečėnijos užsienio reikalų viceministrė, bet antrą jos vizito dieną Čečėnijoje prasidėjo Grozno šturmas, kuris nulėmė, jog Aminant pasiliko Lietuvoje.
Marisa Leonavičienė išaugo su močiutės istorijomis apie pasakišką Lietuvos gamtą ir kultūrą ir vos pabaigusi mokyklą atvažiavo į Lietuvą to patikrinti, ruošėsi čia ir pasilikti, kurti savo verslą. Tačiau išsigandusi reketo grįžo į gimtąjį Urugvajų, kur susilaukusi keturių vaikų visgi nusprendė, kad jie privalo patirti, ką reiškia gyventi Lietuvoje. Ji – kelionių ekspertė, buvusi Lietuvos garbės konsulė Urugvajuje, į Lietuvą gyventi atsikraustė su keturiais mokyklinio amžiaus vaikais.
Božena Karvelienė norėjo gyventi pagal save, o ne pagal kitų žmonių primetamas taisykles, todėl paliko taborą ir ryžosi pradėti gyvenimą nuo nulio. Jai teko dirbti pardavėja ir krupjė, susidurti su nepasitikėjimu ir diskriminacija, bet ji pasiekė savo – įgijo išsilavinimą, sukūrė šeimą ir dabar deda visas pastangas, kad romai būtų laikomi visaverte lietuvių visuomenės dalimi. Ji Romų integracijos namų vadovė, pedagogų asistentė ir socialinė darbuotoja.
Alicijos Gian didžiausia gyvenimo svajonė buvo suderinti teatrą ir šeimą. Amerikoje turėti šiuos abu dalykus vienu metu atrodė nerealu. Bet Lietuvoje ji patikėjo, kad tai įmanoma. Ji aktorė, dainininkė, režisierė, Vilniaus kamerinio teatro meno vadovė, į Lietuvą atvyko pagal studentų mainų programą ir čia pasiliko, nes rado savo gyvenimo meilę.
Su filmo herojėmis režisierė dirbo, o dabar jau ir draugauja, daugiau nei dvejus metus. „Per šį laiką sukūrėme pasitikėjimu, atvirumu ir pagarba pagrįstus santykius, tad filmuodamosi herojės pirmiausia matė ne kamerą, o palaikančias, atjaučiančias, suprantančias ir pagarbos kupinas draugės akis už jos. Man buvo nuostabu, kad šios moterys nė karto neišreiškė baimės būti pasmerktos ar išjuoktos. Kuriant filmą, jos daugiau baiminosi dėl manęs nei dėl savęs, sakė: „Aiste, ar tu gerai pagalvojai prieš eikvodama laiką ir energiją, kad papasakotum mūsų istorijas? Juk niekam nebus įdomu…” Ši reakcija, manau, labai daug pasako apie tai, kaip užsieniečiai jaučiasi mūsų visuomenėje…“, – atskleidžia filmo režisierė.
*****
„Subtitrų“ kino vakaras „Romuvoje“ vyks gegužės 28 d., 18 val. – šįkart bus rodomas Aistės Ptakauskės dokumentinis filmas „Pasaulio virtuvė“. Po peržiūros vyks diskusija, kurioje dalyvaus VDU lektorius, italas Stefano M. Lanza ir filmo režisierė A. Ptakauskė.
Režisierės manymu, įdomų brandų meną ir tvirtą brandžią visuomenę išugdo gebėjimas matyti ir suvokti save kuo platesniame kontekste. „Lietuvos viešoje erdvėje labai trūksta kultūringų konstruktyvių diskusijų, kurios mums padėtų geriau suprasti tiek pačius save, tiek savo vietą pasaulyje. Labai džiaugiuosi, kad VDU diskusijų kultūrą bando perkelti iš akademinės erdvės iš viešąją. Tikiuosi, kad šios diskusijos bent kažkiek iš Lietuvos viešosios erdvės išstums ten šiuo metu įsigalėjusią rietenų ir patyčių madą“, – viliasi pašnekovė.
