Spaudos konferencija „Teismo nuomonė Sausio 13-osios byloje – mes kalti, nes priešinomės“ (tiesioginė transliacija, video)

Gegužės 26 d. 9 val. Seime įvyko Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų Egidijaus Klumbio ir Zigmo Vaišvilos spaudos konferencija „Teismo nuomonė Sausio 13-osios byloje – mes kalti, nes priešinomės“.

2014 m. lapkričio 13 d. spaudos konferencijoje signataras Z. Vaišvila pranešė apie Generalinės prokuratūros 2014 m. lapkričio 3 d. nutarimą, kuriuo be jokio paviešinimo nutrauktas ikiteisminis tyrimas devyniose Sausio 13-oios bylos dalyse dėl TSRS agresijos prieš Lietuvos Respubliką aktų 1990–1991 m., t.y. valstybės perversmo organizavimo ir vykdymo, kolaborantų veiklos teisinio įvertinimo.

Z. Vaišvila, šioje ikiteisminio tyrimo byloje pripažintas ir nukentėjusiuoju, skundė šį ikiteisminio tyrimo bylos nutraukimą, ginčai teisme baigėsi jo skundų atmetimu. Baigiamasis teismo akordas – atsakomybės dėl Z. Vaišvilos su kitų asmenų sumušimo nėra, nes jie patys kalti – trukdė TSRS kariškiams veikti, aktyviai dalyvavo konflikto veiksmuose.

Signatarai Egidijus Klumbys ir Zigmas Vaišvila spaudos konferencijoje kalbėjo apie Lietuvos Atgimimo istorijos klastojimą ir šio klastojimo moralines bei teisines pasekmes.

Tiesioginę spaudos konferencijos transliaciją iš Seimo galima buvo stebėti internetu ČIA arba ČIA.

Spaudos konferencijos dalyviams galima buvo klausimus užduoti ir internetu.

Nuoroda į klausimų uždavimo sistemą (veikė spaudos konferencijos metu) ČIA.

Žiūrėkite spaudos konferencijos tiesioginės transliacijos iš Seimo vaizdo įrašą:

Skelbiame signataro Z. Vaišvilos pranešimą perskaitytą spaudos konferencijoje „Teismo nuomonė Sausio 13-osios byloje – mes kalti, nes priešinomės“

Generalinė prokuratūra 2014 m. lapkričio 3 d. nutarimu be paviešinimo nutraukė ikiteisminį tyrimą devyniose Sausio 13-osios bylos dalyse dėl TSRS agresijos prieš Lietuvos Respubliką aktų 1990 – 1991 m., t.y. valstybės perversmo organizavimo ir vykdymo, kolaborantų veiklos teisinio įvertinimo TSKP CK Vilniaus aukštosios partinės mokykloje, spaustuvės Maironio gatvėje Vilniuje užpuolime, dalies 1991 m. sausio 13-osios įvykių, „Ščit“ organizacijos ekspertų, padėjusių Lietuvai, sulaikymo, įvykių pasienyje ir mūsų jaunuolių grobimo nuo 1991-03-27 iki 1991-05-19 d., 1991 m. rugpjūčio 19-23 d. įvykių ir kt.

Gavęs šį prokuroro Gintauto Paškevičiaus nutarimą ir sužinojęs, kad byloje esu pripažintas nukentėjusiuoju, 2014 m. gruodžio 2 d. pateikiau skundą dėl šio nutarimo ir pranešiau apie tai Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei, Seimui. Seimo Pirmininkės pavedimu teisės ir teisėsaugos komitetas vis dar svarsto, ką daryti, o Prezidento kanceliarija pranešė, kad Prezidentė supažindinta ir kad ji, „besąlygiškai gerbdama Lietuvos Respublikos Konstituciją, nesikiša į prokurorų darbą, neduoda jokių nurodymų, … nevertina šių pareigūnų priimtų procesinių sprendimų…“, pamokė, kad galiu apskųsti šį prokuratūros nutarimą, priminė, jog valstybės vadovė „visada pabrėžė, kad nusikalstamos veikos, padarytos prieš Lietuvos valstybę ir jos žmones valstybės aneksavimo ir okupacijos laikotarpiu, taip pat po nepriklausomybės atkūrimo, turi būti deramai ištirtos, o kalti asmenys turi sulaukti atsakomybės“, kad Prezidentės iniciatyva pakeitus BK, „2011-03-31 d. atsirado teisinis pagrindas asmenis patraukti baudžiamojon atsakomybėn už visus tarptautinės teisės draudžiamus nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, t.y. net ir už atskirus pavienius nežmoniško elgesio veiksmus, jei juos galima įvertinti kaip valstybės ar organizacijos oficialios ar faktinės politikos dideliu mastu arba sistemingai užpuldinėti civilius gyventojus rėmimą ar vykdymą“, kad šiems nusikaltimams nėra senaties, o Prezidentės inicijuotos BK pataisos „sudarė sąlygas iš naujo įvertinti ir tirti po nepriklausomybės atkūrimo padarytas nusikalstamas veikas.“

Pažiūrėkime, ką Prezidentės žodžiai reiškia Sausio 13-osios byloje, kurioje, D. Grybauskaitei tapus Prezidente, 15-ai kolaborantų, kurių pavardes prokuratūra slepia, panaikinti įtarimai, nes jie mat nešaudė.  Po ilgamečio prokurorų triūso 2014-10-17 d. nukentėjusiaisiais buvo pripažinti konkretūs asmenys, ir staiga, vos po kelių savaičių, ikiteisminis tyrimas dėl jų nutrauktas! Tad kodėl išvis reikėjo vargti surašant nutarimus dėl mūsų piliečių pripažinimo nukentėjusiaisiais!?

Bylos nutraukimas turėjo būti išsamiai ir viešai paaiškintas. Kodėl tyli Generalinė prokuratūra, buvę Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis ir Generalinis prokuroras Artūras Paulauskas? Jie visą savo gyvenimą liks morališkai atsakingi dėl šių nusikaltimų ištyrimo. Ar jie jaučia pagarbą žuvusiesiems ir sužeistiesiems, jų artimiesiems? Nutarime dėl bylos nutraukimo nurodyta, kad bent penkiuose šio tyrimo nutrauktuose epizoduose nukentėjusiaisiais pripažinti 55 asmenys – 52 Lietuvos piliečiai ir trys „Ščit“ ekspertai G. Melkovas, A. Jevstignejevas, I. Byčkovas.

Z. Vaišvilos skundus Generalinio prokuroro pavaduotojas D. Raulušaitis ir Vilniaus miesto apylinkės teismas atmetė be motyvų, su byla nutrauktose dalyse susipažinti Z. Vaišvilai neleista, išskyrus dalį, kurioje jis pripažintas nukentėjusiuoju – dėl įvykių Maironio gatvės spaustuvėje Vilniuje 1990 m. balandžio 20 d.

Tačiau paskutinioji instancija (Vilniaus apygardos teismas) 2015-04-16 nutartimi nusprendė paaiškinti, kodėl tyrimas nutrauktas ir įtariamiesiems netaikyti LR BK straipsniai dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų, kuriems netaikoma senatis. Tiesa, paaiškinta tik dalyje, kurioje Z. Vaišvila pripažintas nukentėjusiuoju.

Teisėjas Stasys Lemežis, skirtingai nei aiškina Prezidentė, mano, kad šios spaustuvės užpuolimas, kurį įvykdė TSRS vidaus kariuomenė, yra tik atskiras epizodas, o ne visų užsienio valstybės karinės agresijos įvykių visumos dalis. Teisėjui priminsiu, kad Europos žmogaus teisių teismas Kuolelio, Bartoševičiaus ir Burokevičiaus prieš Lietuvą byloje paskelbė 2008-02-19 sprendimą, kuriuo konstatavo, kad TSRS kariuomenė vykdė karines operacijas prieš Lietuvos Vyriausybę, ir patvirtino, kad vertinant TSRS kariškių veiksmus Lietuvoje 1990-1991 metais nuo 1990 m. kovo 11 d. turi būti taikomi Lietuvos Respublikos, o ne TSRS įstatymai. TSRS kariškių nusikaltimai po 1999 m. šiame ikiteisminiame tyrime ir buvo sujungti į vieną bylą. Prokurorai nedrįso paaiškinti, kodėl jie nutraukė 9 dalyse tyrimą, teisėjas St. Lemežis paaiškino

Be to, teisėjas St. Lemežis nustatė, kad „… įsiveržus būtent į Lietuvos Respublikos valstybinę leidybos įmonę „Spauda“, nebuvo žudoma.“ Mus, nukentėjusiuosius, ačiū, nenužudė, tik sumušė.

Teisėjas St. Lemežis pritaikė 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvenciją ir paaiškino, kad tarptautinės teisės saugomais asmenimis laikomi asmenys, aktyviai nedalyvaujantys karo veiksmuose. Tuo tarpu, anot teismo: Šiuo atveju, pareiškėjas (t.y. Zigmas Vaišvila – ZV pastaba) su kitais asmenimis neleido patekti tik metalinius šalmus ir gumines lazdas turintiems kariškiams į spaustuvės patalpas, įspėjus nepasišalino iš spaustuvės, todėl nėra pagrindo daryti išvadai, kad jie aktyviai nedalyvavo konflikto veiksmuose.

Žodžiu, patys esame kalti, mat priešinomės – dalyvavome konflikto veiksmuose. Taip priešinomės. Ir mus mušė „tik“ guminėmis lazdomis. Ir mums pasitraukt nesiūlė, nes komanda, kaip elgtis su mumis, kariškiams buvo duota dar prieš įeinant į „prochodnaja“. Tačiau, teisėjau, šių giminių lazdų pakako, kad sužaloti civilius Sąjūdžio žaliaraiščius, saugojusius, ką ir pats teisėjas pripažino, Lietuvos valstybės turtą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pavedimu. Mat Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto paskelbimo prasidėjus TSRS ekonominei blokadai prieš Lietuvą, tai buvo paskutinė Lietuvos valstybės žinioje likusi TSRS kariškių neužimta spaustuvė, kurioje buvo spausdinama Lietuvos spauda.

Šių „nekaltų“ guminių lazdų pakako tam, kad po septynių smūgių į galvą ir nežinau kiek į kūną (atleiskite, teisėjau, nespėjau suskaičiuoti) netekčiau sąmonės, kitam drauge buvusiam – rimtai sužalotų stuburą, trečiam… Negaliu išvardinti, nes sąmonę atgavau tik po kurio laiko, jau išmestas Maironio gatvėje. Beje, teisėjau, veiksmas vyko ne spaustuvėje, o mažoje įėjimo–išėjimo patalpoje (rusiškai – prochodnaja). O užsienio (TSRS) kariškiai veržėsi ne į savo patalpas, o į Lietuvos valstybės saugomą spaustuvę.

Teisėjas St. Lemežis pateisino šias „nekaltas“ gumines lazdas: „Sutinkamai su Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto, priimto 1998 m. liepos 17 d., 8 str. a) p. iv p.p., draudžiama karo ataka yra, kai yra žinoma, kad tokia ataka taps atsitiktinės civilių žūties ar suluošinimo priežastimi, tačiau, kaip ir nustatyta, buvo naudojamos neturinčios atsitiktinai luošinti priemonės – guminės lazdos.“  Neturinčios suluošinti atsitiktinai luošinti priemonės vis tik neatsitiktinai suluošino žmones – nukentėjusiaisiais prokurorai kažkodėl pripažino 20 civilių: G. Mačėną, Z. Vaišvilą, D. Šlapakauską, R. Baltušį, K.-A. Mickevičių, S. Šarkų, A. Balcers, Č. Vaitkevičių, R. Sperskaitį, V. Narkošių, S, Balilionį, A. Kriaučiūną, R. Čenių, A. Andriuškevičių, V. Dargužį, R. Šulioką, A. Ališauską, J. Pradzevičių, J. Vasiliauską, A. Jurevičiūtę.

Beje, į „prochodnają“ įsiveržusieji TSRS kariškai žinojo, ką daro – jiems iš paskos įėjęs majoras parodė ranka į mane ir sušuko: „Vot on – deputat! (Štai jis – deputatas!)”. Po šios komandos kariškai kryptingai pasuko link manęs. Esu dėkingas tiems, kurie bandė užstoti mane – jiems taip pat kliuvo dėl to. Ar radote, teisėjau St. Lemeži, šioje byloje duomenis, kad dėl tokio deputato Zigmo Vaišvilos sumušimo Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė specialų Kreipimąsi, kad Europos žmogaus teisių teismas buvo pradėjęs ir nežinia kaip baigęs bylą „TSRS deputatas – atvejis Nr.1”?

Tačiau teisėjui St. Lemežiui „Šiuo atveju, metaliniai šalmai ir guminės lazdos nepriskirtinos pažeidžiančioms tarptautines sutartis ar visuotinai pripažintus tarptautinius papročius karo priemonėmis, o žmonių išvedimas iš pastato jėga – uždraustu kariavimo būdu.“ P. teisėjau, demagogijai turėtų būti ribos – „nekaltos“ TSRS kariškių lazdos sugebėjo sužaloti Lietuvos civilius, o pastatas priklausė Lietuvos valstybei, bet ne Tarybų Sąjungai,  po Kovo 11-osios Lietuvoje galiojo Lietuvos Respublikos įstatymai, bet ne TSRS įstatymai, TSRS kariškai – buvo užsienio valstybės kariškiai Lietuvoje, bet ne Lietuvos Respublikos milicija.

Sutinku su teisėjo St. Lemežio nuomone, kad prokuroras turi teisę neleisti man susipažinti su ikiteisminio tyrimo bylos medžiaga. Tačiau nesutinku, kad šis nesutikimas gali būti nemotyvuotas, kad negalima susipažinti su nutrauktomis ikiteisminio tyrimo dalimis, nes jos jau nebėra ikiteisminio tyrimo medžiaga. Apie tai – tyla. Z. Vaišvilos skundas dėl neleidimo susipažinti su visomis nutraukto ikiteisminio tyrimo dalimis 2015-05-05 Vilniaus apygardos teismo nutartimi paliktas nenagrinėtu – apylinkės teismas šiuo atveju yra paskutinė instancija.

Po šio teismo verdikto, būdamas šališku ir kaip nukentėjusysis atlikęs visus įmanomus procesinius veiksmus, nebeturiu, ką pasakyti.

Gegužės 12 d. baigėsi laikas susipažinimui su šia byla 69 įtariamiesiems – TSRS kariškiams, kurie šaudė ir kurių Lietuvai neišduoda Rusija, Baltarusija ir labai europietiška bei labai demokratiška Ukraina. Byla keliaus į teismą šiose dalyse, o kitos dalys palengva, o gal ir forsuotai bus nutraukiama, įtarimai visiems kolaborantams bus panaikinti. Ar abejojate dėl to?

Todėl noriu pasveikinti su šia Didžiąja Moraline Pergale dėl Sausio 13-osios bylos nutraukimo 9 dalyse ne tik TSRS kariškius, bet ir tylinčius Vytautą Landsbergį ir jo mokinius Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę, kartais Lietuvos krašto apsaugos ministre paskiriamą Rasą Rastauskienę – Juknevičienę, Tikrųjų Patriotų partiją – konservatorius ir jų pirmininką Vytauto Landsbergio anūką Gabrielių Landsbergį, pastarojo žmoną Austėją Landsbergienę, tapusią net „Maxima“ sveiko maisto eksperte.

Užduotis įvykdyta – valio, draugai! Su Pergale! Šlovė Lietuvai!

Paskelbkime Vytautą Landsbergį Lietuvos Prezidentu iki gyvos galvos – Jis Tikrai Myli Lietuvą!

„Drauge Dalia Grybauskaite, Prezidento pareigas Vytautui Landsbergiui – užleist!“

Baigsiu rimčiau 2005 metais mediko, poeto ir filosofo Algimanto Jasulaičio parašytais žodžiais:

„Gyvenimas yra toks, koks yra: pilnas absurdo, ironijos, sarkazmo ir butaforijos.

Blaškomės, ieškodami tiesos, murkdomės melo, apgaulės, veidmainystės liūne, gerai žinodami, kad protas vaikšto iš paskos…“