Praeitais metais Lietuvoje pasirodė 107 originalūs skirtingų amžiaus tarpsnių vaikams skirti lietuvių autorių kūriniai. O kiek dar verstinių knygų… Kaip tarp jų nepasiklysti ir išrinkti geriausią knygą? Kokio žanro, turinio, su kokiomis iliustracijomis ji turėtų būti? Į tokius klausimus suaugusieji atsakymų ieško tėvams skirtuose interneto forumuose, sekdami specialistų rekomendacijas, klausydami ar žiūrėdami knygų pristatymus per radiją ar televiziją, dalyvaudami diskusijose, naujų knygų sutiktuvėse. Ikimokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų skaitymas, knygų pasirinkimas, daugiausia priklauso nuo suaugusiųjų. Taigi, koks, kokio žanro kūrinys yra geriausias, reikalingiausias vaikui, kokia knyga galėtų daryti geriausią poveikį?
– Į ką derėtų atkreipti dėmesį renkant grožinės literatūros knygą mažam vaikui?
– Kad ir kokio žanro kūriniai būtų parenkami vaikams, dažniausiai tai bus paveikslų knygos, kurių esama 4 tipų: paveikslų knygos (jose vyrauja paveikslai); aiškinamosios knygos (jose dažniausiai prie paveikslo, kuriame, tarkime, nupieštas gandras, parašyta „gandras“); tekstinės-iliustracinės knygos (jose tokie pat svarbūs ir paveikslai, ir tekstas); tekstinės knygos su iliustracijomis (jas gali sudaryti vien tekstas, be iliustracijų). Visų šių knygų poveikis yra dvigubas – per iliustracijas ir tekstą. Kokios knygos patinka patiems vaikams? Pirmiausia – tokios iliustruotos knygos, kurių iliustracijos kiekviename puslapyje vis kitokios, perteikiančios nuolatinį judėjimą, leidžiančios į tuos pačius dalykus pažvelgti iš skirtingų perspektyvų. Vaikai mėgsta gerai pažįstamus personažus, kurie knygoje įveikia kliūtis vaikiškais būdais; deja, vaikams patinka ir blizgios princesiškos knygos, kurios leidžia žaisti, keisti princesių apdarus ir pan. Knygose būtinos humoristinės situacijos, koks nors pasikartojimas, kuris, skleidžiantis įvairiems pasakojimo aspektams, priverčia vaiką stebėtis ir kartoti; kūrinyje svarbus tikslus rimas (jis kartais net svarbesnis už prasmę, nes vaikas trokšta prisiminti). Kita vertus, suaugusiesiems reikia turėti omenyje, kad pats vaikas, kuriam skirta knyga, yra iš esmės nekritiškas – jam gali patikti bet kokia knyga, net visiška grafomanija. Dėl to pirmiausia knyga turi patikti suaugusiajam, kuris, vadovaudamasis savo estetine nuovoka, priimtinomis vertybinėmis, pedagoginėmis nuostatomis, renka knygą vaikui.
– Kokio žanro knygos yra reikalingiausios, daro didžiausią teigiamą poveikį įvairaus amžiaus vaikams?
– Kiek anksčiau paklausta, būčiau nedvejodama pasakiusi, kad svarbiausios vaikystės knygos yra įvairios folklorinės ir literatūrinės pasakos. Praeitais metais pasirodžiusi ispanų rašytojo ir skaitymo tyrinėtojo Emilio Teiksidoro knyga „Skaitymas ir gyvenimas“ paskatino naujai, kitaip pažiūrėti į skaitymo poveikį įvairaus amžiaus vaikams ir įtikino, kad vis dėlto svarbiausias žanras – žanrų žanras (ypač kartojama, išmokstama mintinai) – yra poezija, kuri gali tarsi kokią nors netvarkingą spintą padėti sutvarkyti vaiko (vėliau ir suaugusiojo) sielą. Kaip tai vyksta? E. Teiksidoro manymu, vaiko (vėliau ir suaugusiojo) laimės pojūtis daugiausia priklauso nuo jo vidinio pasaulio, kuris yra tarsi įsišaknijusių žodžių saugykla. Kuo daugiau toje saugykloje žodžių, tuo lengviau vaikui išsitraukti reikiamą žodį reikiamu metu ir paaiškinti sau net sudėtingiausias savo gyvenimo aplinkybes ir situacijas. Eilėraščiai, ypač tie, kuriuos išmokstame mintinai vaikystėje, yra minėtų žodžių, esančių mūsų sielos saugykloje, šaltinis. Jie tiesiog mumyse. Neatsitiktinai maži vaikai tėvų prašo daugybę kartų pasekti tą pačią pasaką, paskaityti tą patį eilėraštį. Kodėl? Taip jie intuityviai jaučia įsiminimo svarbą, galimybę papildyti savo sielos saugyklą. Be to, kuo mažesnis vaikas, tuo daugiau žodžių ir greičiau jis įsimena. (Todėl itin skatinama šiuo laikotarpiu mokyti antros ar net trečios užsienio kalbos). Būtent todėl mažą vaiką labai veikia net prozos kūriniuose pasitaikantys įvairūs pakartojimai, pasikartojimai, o folklorinėse pasakose – eiliuoti intarpai. Kas apskritai yra „skurdus vidinis pasaulis“? Tai reiškia, kad tokio žmogaus sieloje nėra daug žodžių (kaip Eločkos iš „Dvylikos kėdžių“ žodyne), turinio. Ne veltui žydai savo vaikus moko mintinai Toros, o musulmonai – Korano surų. Dėl tos pačios priežasties – kad šventraščio mintys užpildytų „vidinį vaiko pasaulį“. Panašiu principu veikia ir poezijos žodis – pripildo vaiko sielą ne būtiniausių, buitiniam pasauliui būdingų, o metaforinių, ypatingų žodžių.
– Kokie siužetinių kūrinių, pasakų aspektai yra svarbiausi?
– Akivaizdu, kad mažas vaikas beveik visai neturi suaugusiajam ar vyresniam vaikui būdingos estetinės distancijos, t. y. iš esmės paraidžiui suvokia tai, kas sakoma, ir viską išsiaiškina tiesiogiai. Būtent todėl mažiausiesiems kūriniai turi tokią didelę reikšmę vaiko pasaulio sampratai, vertybių formavimuisi, nes jie, net proziniai, panašiai kaip vaikystėje išmokti eilėraščiai, labai gerai įsimenami visam gyvenimui, jų vaizdinės, emocinės, semantinės struktūros lieka žmogaus pasąmonėje ir įvairiais gyvenimo laikotarpiais netikėtai iškyla. Todėl verta atkreipti dėmesį ne tik į tai, kiek gerai parašytas tekstas (kiek meniška jo kalba, kiek įvairialypė vaizdų sistema), kiek įtaigios ir papildančios tekstą yra iliustracijos, kiek gera knygos poligrafinė kokybė, kiek teksto raidės ir jų dydis atitinka vaiko amžių, bet ne mažiau – ir į tai, kaip tokiose knygose į vaikų pasaulį perkeliami suaugusiųjų pasaulio gyvenimo modeliai ir vertybės, kaip skleidžiasi vaiko ir suaugusiojo santykiai? Ar vaizduojamas pasaulis nėra pernelyg supaprastintas? Ar išlieka tradicinė (nepakeista) gėrio ir blogio atskirtis (ar jie nesusilieja)? Augančiam vaikui svarbu įsisąmoninti (tai padaryti visada padėdavo tradicinės pasakos), kad egzistuoja objektyvus blogis, kuriam atstovaudavo raganos, velniai, nemirtingieji koščejai, slibinai, gyvatės, blogieji troliai, žmogėdros ir kt. (Gėriui atstovaudavo fėjos, elfai, krikštamotės, stebuklingieji daiktai, stebuklingieji pagalbininkai ir pan.) Su jais niekada nebuvo įmanoma susidraugauti, juos galima tik kaip nors įveikti, pergudrauti, nugalėti. Deja, šiuolaikiniuose vaikams skirtuose kūriniuose ši atskirtis, šis gėrio ir blogio atskirties principas dyla, ir geri tampa šrekai, vampyrai, raganos, dinozauriukai ir t. t. Taip vaiko sąmonėje pamažu iškreipiamas tradicinių dalykų įsivaizdavimas, samprata ir vertinimas, jis tarsi praranda imunitetą egzistuojančiam blogiui, tampa linkęs nebekreipti į jį dėmesio, ne vengti jo, o „susidraugauti“ . Knygose vaikams turi išlikti aiškios priešybės – gera ir bloga, vaikas ir suaugęs, mažas ir didelis, aukštas ir žemas, teisingas ir klaidingas, tiesa ir melas. Bet kokiu atveju, skaitant knygas vaikams, paranku su jais kalbėtis apie skaitomus dalykus, aiškintis svarbius skaitomos knygos moralinius aspektus. Tad ir pačiam suaugusiajam svarbu suvokti bei įsisąmoninti universaliąsias dorybes, į kurias skaitant kūrinius galima atkreipti dėmesį. Tai padaryti šiuo metu gali padėti Jonatano Kolinso (Jonathano Collinso) knyga „Malio ir Kilos nuotykiai“ – tai pasaka, išryškinanti 64 universaliąsias (vyraujančias ir būdingas visų religijų, visų tautų žmonėms) dorybes; jos knygoje aiškiai apibrėžiamos ir detaliai aptariamos. Remiantis tais apibrėžimais, su vaikais galima kalbėtis ir apie kitus kūrinius, akcentuoti vieną ar kitą dorybę, ypač tą, kurią suaugusieji linkėtų vaikui pasirinkti kaip savąją vertybę. Apskritai pasakos mažam vaikui labai svarbios ir dėl šiuo metu itin populiarėjančios pasakų terapijos (atsiranda daugybė ne tik rašytojų, bet ir psichologų sukurtų tokio pobūdžio kūrinių), kuria domisi tiek literatūrologai, tiek psichologai, tiek vaikų ugdytojai, tiek patys tėvai.
– Kas vis dėlto labiausiai gali padėti išsirinkti knygą?
– Renkantis lietuvių autorių ar verstinę knygą, patikimiausia remtis organizacijos IBBY Lietuvos skyriaus sudarytų komisijų knygų vertinimais; retai apsiriksite išsirinkę knygas, kurios tam tikrais metais yra specialistų apdovanotos įvairiomis premijomis. Kodėl šis aspektas turėtų būti svarbus renkant knygą mažam vaikui? Vaikų literatūra (kitaip nei suaugusiųjų) atlieka daug svarbių funkcijų, iš kurių tik viena yra estetinė. Knygų vertinimo komisijose dirba labai skirtingų sričių žmonių: ne tik literatūrologų, bet ir pedagogų, menotyrininkų, vaikų psichologų. Pavyzdžiui, psichologai knygose pastebi tokių subtilių dalykų, kurių neįžvelgia literatūrologai. Tarkime, jau keleri metai Lietuvoje vyksta dailininkės ir rašytojos Linos Žutautės sukurto personažo Kakės Makės bumas. Vaikai džiaugiasi, o tėvai su malonumu perka šios rašytojos seriją knygų apie mergaitę Kakę Makę. Šias knygas puikiai vertina tiek literatūrologai, tiek menotyrininkai. Praeitais metais pasirodė nauja Kakės Makės serijos knyga „Kakė Makė ir svajonių gimtadienis“. Joje kalbama apie mergaitės svajonę į savo gimtadienį pasikviesti monstrų. Mama ir tėtis, išgirdę apie šią jos svajonę, prisimena savo neįgyvendintas svajones – kad mama vaikystėje norėjusi pasikviesti į savo gimtadienį princesių, o tėtis prie savo gimtadienio stalo pasodinti piratų. Pasakojimo logika tokia: siekiama parodyti, kad per mergaitės gimtadienį išsipildo visų svajonės – ir mergaitės, ir jos tėvų. Be to, mergaitė pati įdeda pastangų, kad jos tėvų svajonės per jos gimtadienį išsipildytų. Atrodo, viskas labai gerai, bet psichologai pastebi įdomų knygos aspektą: mergaitė, vaikas, išpildo savo tėvų svajones, tampa priemone joms išsipildyti! Tai tikrai nereiškia, kad ši įžvalga yra esminė ir vaikui nereikėtų leisti džiaugtis mėgstamu personažu. Vis dėlto suaugusiesiems vertėtų atkreipti dėmesį, jog kalbantis apie knygą su vaiku galima užsiminti ir apie tai, kad vaikas neturėtų pildyti savo tėvų neišsipildžiusių lūkesčių ir pan.
Knygų vertinimas yra subjektyvus dalykas, tačiau turi ir tam tikrų objektyvių kriterijų. Dirbdama įvairiose knygų vertinimo komisijose, esu pastebėjusi vieną gerą tendenciją. Nors galbūt daugeliui atrodo, kad komisijos narių nuomonės labai skiriasi, kad kiekvienas komisijos narys turi savo favoritų ir dėl jų aršiai kovoja, bet taip nėra. Galiu tvirtai teigti, kad dažniausiai visi komisijos nariai būna labai vieningi, net 80 proc. nuomonės sutampa.
– O kas atsitinka, kai šiek tiek paūgėjęs vaikas knygas renkasi pats?
– E. Teiksidoras, kalbėdamas apie suaugusiųjų galimybę daryti įtaką vaikų skoniui, pasirinkimams daugeliu atvejų yra gana skeptiškas: jo nuomone, bet kokie rekomenduojamų knygų sąrašai yra tarsi mirties bučinys skaitymui, nes juose nurodytas knygas vaikas daugeliu atvejų priims kaip suaugusiojo valdžios ženklą, priemonę kontroliuoti. Kita vertus, be tokio draugiško patarimo, paskatinimo kažin ar įmanoma, kad vaikai patys atrastų ir perskaitytų pasaulinės klasikos knygų ar neseniai pasirodžiusių, geriausiai įvertintų kūrinių. Bet kokiu atveju knyga turėtų ne versti vaiką ir suaugusįjį konfrontuoti, o tapti galimybe juos suvienyti. Pavyzdžiui, mes, suaugusieji, neretai skeptiškai vertiname bene mėgstamiausias mokinių knygas, prietrankų, nevykėlių dienoraščius ir pan. Bet kyla klausimas, ką vaikas jose randa, kodėl jam TAI patinka, kodėl tokio turinio ar formato knygos teikia džiaugsmo. Turime pagal galimybes įeiti į pasaulį, kuriame vaikas gyvena, į realybę, kurioje jis savas. Kitaip tariant, tiek mokytojai, tiek tėvai, tiek bibliotekininkai privalo pažinti mėgstamiausią vaikų literatūrą. Tam tikra prasme jie turi apsikarpyti, įlįsti į svetimą, gal man nelabai gražią patinkančią teritoriją, nusileisti prie vaiko, bet ne ten pasilikti, o drauge su juo pakilti. Kalbantis, diskutuojant su vaiku apie tai, kas jam pačiam patinka, laipsniškai atsiras galimybių kalbėtis ir apie kitokias knygas, tas, kurias skaityti norėtume paskatinti jau mes, suaugusieji.
Ir paskutinis dalykas. Net pati geriausia perskaityta knyga vaikui neatstos gyvo pasakojimo (pavyzdžiui, apie miške pamatytą žaltį, kurį kadaise vaikystėje tėtis ar mama buvo palaikęs gyvate) apie pačius paprasčiausius dalykus, apie bet kokius vaikystės prisiminimus, pasakos sekimo (kad ir prasčiausiai pasekta tėčio ar mamos pasaka vaikui šimtą kartų vertingesnė už geriausiai pasektą aktoriaus ir net už geriausią perskaitytą).
