Gegužės 4 d. buvo išplatinta Seimui adresuota peticija, raginanti pasirašyti „Dėl Rasos (Joninių) išsaugojimo švenčių dienų sąraše“.
Mat Seime vėl imtasi veiksmų, kad iš šventinių dienų sąrašo būtų išbraukti Tarptautinę darbininkų dieną (gegužės 1 d.) ir Rasos (Joninių) šventė (birželio 24 d.).
Peticijoje nepritariama Seime užregistruotam įstatymo projektui „Dėl Darbo kodekso 162 straipsnio pakeitimo“ (Nr. XIIP-1833), kuriuo siūloma tradicinę kalendorinę lietuvių šventę Rasas (Jonines) birželio 24 d. išbraukti iš švenčių dienų sąrašo.
Šis siūlymas Seime buvo įregistruotas beveik prieš metus Seimo narių konservatorių Antano Matulo ir Dainiaus Kreivio.
Garsus kovotojas su svaigalais ir girtuokliais konservatorius A. Matulas šį kartą užsimojęs prieš vieną svarbiausių lietuvių etnokultūrinių švenčių savo nemeilę jai grindžia bažnyčios atstovų nuomone. Pasak jo paaiškinimų DELFI portalui: „Jie sakė, kad jei jau taip norime švęsti daug dienų, išeiginėmis būtų galima padaryti kitas, lietuvių tautai, istorijai ir tradicijoms artimesnes šventes. Arba turėtume radikaliai keisti požiūrį į Jonines, kad tai netaptų visuotinio nusigėrimo diena“.
A. Matulas nekomentavo ar siekiant dar labiau mažinti girtuoklystę vertėtų naikinti ir rugsėjo 1-osios bei Velykų šventes, nes dar ko gero buvo nespėjęs šiuo klausimu pasikonsultuoti su bažnyčios herarchais.
Nors lietuviškas Rasas atitinkanti vidurvasario šventės yra švenčiamos daugelyje Europos šalių, tačiau lietuviškoji Rasos šventė pasižymi ypatingu papročių turtingumu, įvairove ir įprasminta simbolika, tuo gerokai pralenkdama kitas Europos šalis, išskyrus tik Latviją, kurioje iki šiol yra išlikusi tradicija švęsti Lyguo ir Janio šventes net dvi dienas.
Prisimintina ir ta išskirtinė Rasos šventės reikšmė, kad būtent nuo šios šventės atgaivinimo 1967 m. ir prasidėjo folklorinis judėjimas Lietuvoje, vėliau tapęs bene didžiausiu visoje buvusioje Tarybų Sąjungoje ir įgavęs ryškų rezistencinį pobūdį. Dėl šio judėjimo išplitimo didele dalimi vėliau ir kilo „dainuojamoji revoliucija“, padėjusi Lietuvai atgauti nepriklausomybę.
Skelbiame Seimui skirtos peticijos tekstą ir Alkas.lt redakcijos vardu kviečiame jį pasirašyti.
Dėl Rasos (Joninių) išsaugojimo švenčių dienų sąraše
Lietuvos Respublikos Seimui
Lietuvos Respuiblikos Seime užregistruotas įstatymo projektas „Dėl Darbo kodekso 162 straipsnio pakeitimo“ Nr. XIIP-1833, kuriuo siūloma tradicinę kalendorinę lietuvių šventę Rasas (Jonines) birželio 24 d. išbraukti iš švenčių dienų sąrašo. Ši šventė Lietuvoje turi labai senas tradicijas, paminėta dar XIII a. šaltiniuose (1262 m. Ipatijaus metraštyje), yra svarbiausia vasaros šventė tradiciniame kalendoriuje. Lyginant su kitomis šalimis, kuriose žinoma vidurvasario šventės tradicija, lietuviškoji Rasos šventė (seniau dar vadinta Kupolių švente, po krikščionybės įvedimo – Joninėmis) pasižymi ypatingu papročių turtingumu, įvairove ir įprasminta simbolika. Tuo mūsų šventė gerokai pralenkia kitas Europos šalis, išskyrus tik kitą baltų žemę – Latviją, kurioje iki šiol gyvuoja tradicija švęsti Lyguo ir Janio šventes. Lietuvoje Rasos šventė pasižymi dar viena išskirtine reikšme, susiformavusia pastaraisiais dešimtmečiais: būtent nuo šios šventės atgaivinimo 1967 m. prasidėjo ryškų rezistencinį pobūdį įgavęs folklorinis judėjimas Lietuvoje, vėliau tapęs bene didžiausiu visoje buvusioje Tarybų Sąjungoje, kurio dėka vėliau kilo „dainuojamoji revoliucija“, padėjusi Lietuvai atgauti nepriklausomybę.
Vidurvasario šventė švenčiama daugelyje Europos šalių, ypač Baltijos jūrą supančiose šalyse: kaip valstybinė šventė – Latvijoje (švenčiama dvi dienas), Estijoje, Islandijoje, Suomijoje ir Švedijoje (pastarosiose švenčiama po dvi dienas, vieną – kaip oficiali šventė, kitą – išvakarėse kaip neoficiali šventė de facto), o Italijoje, Šveicarijoje ir Ispanijoje – kaip oficiali šventė daugumoje šalies regionų.
Paprastai valstybė įteisina šventę kaip nedarbo dieną atsižvelgdama ne tik į tarptautinę jos reikšmę, bet ir į savo šalies tradicijas. Galima pastebėti, kad vidurvasario šventę labiausiai švenčia Europos šiaurėje esančios valstybės, kadangi jose saulės reikšmė daug didesnė negu Europos pietuose. Dėl to projekto autorių teiginys, kad reikia atsisakyti Rasos (Joninių) šventės, nes ne visos Europos šalys yra įtraukusios šią šventę į oficialių švenčių sąrašus, yra abejotinas. Kiekviena šalis turi teisę pasirinkti sau svarbias šventes ir sudaryti sąlygas žmonėms jas švęsti, jeigu tai svarbu vietos tradicijų išsaugojimui, atitinka vyraujančias pilietines, politines ar religines nuostatas: pavyzdžiui, tik kai kurios šalys oficialiai švenčia Reformacijos dieną, šv. Patriko dieną, šv. Kirilo, Jano Huso dieną ir t.t.
Seimo narių siūlymas išbraukti iš Darbo kodekso Rasos (Joninių) šventę visų pirma grindžiamas teiginiu, kad Lietuva tarp kitų Europos šalių pirmauja šventinių dienų skaičiumi. Siekiant įvertinti tokio požiūrio pagrįstumą, Etninės kultūros globos taryba 2014 m. atliko tyrimą (apimantį 35 Europos valstybes), kuris minėtą teiginį paneigia. Tyrimas parodė, kad įvairių valstybių švenčių skaičiaus palyginimas neretai yra klaidingas, kadangi neatsižvelgiama į tai, jog Lietuvoje įteisinta tik vienintelė oficiali šventės statuso forma (švenčių diena), kai kitos Europos šalys turi ir kitokio statuso šventes, kurių metu nedirbama: neoficiali šventė, kuri pagal Europos Konvencijos 5 straipsnį skaitoma vieša švente (nedirba verslas, mokyklos, administracijos, bankai); oficiali šventė tam tikruose šalies regionuose; pusiau oficiali šventė (dirbama iki vidurdienio). Lietuva turi daugiausia su savaitgaliais nuolat sutampančių oficialių švenčių (Motinos diena, Tėvo diena, Velykų sekmadienis), bet mažiausiai nuolat sutampančių su pirmadieniais, ketvirtadieniais ir penktadieniais švenčių (kitose šalyse švenčiamas Velykų ketvirtadienis ir penktadienis, Šeštinės, Sekminių pirmadienis, devintinės ir kt.), todėl realus nedarbo dienų per šventes skaičius Lietuvoje 2014 m. buvo gana mažas: daugiau realių nedarbo dienų per šventes būta net 23 valstybėse, tiek pat – 3, mažiau – tik 8 šalyse.
Siūlymo autoriai tikisi, jog nedarbo dienų skaičiaus mažinimas papildys šalies biudžetą ir pateikia duomenis, kad vidutiniškai per vieną nedarbo dieną valstybės biudžetas patiria iki 100 mln. Lt nuostolį. Šie skaičiai gaunami mechaniškai dalijant metinį valstybės biudžetą iš darbo dienų skaičiaus, tačiau neatsižvelgta į tai, kad per Rasos (Joninių) šventę į Lietuvą specialiai atvyksta užsienio turistai, kurie naudojasi viešbučių, restoranų ir kitomis paslaugomis, suaktyvėja kaimo turizmo ir tradicinių amatų verslai, žmonės keliauja į kaimus, miestelius ar kitus miestus, iš to kyla transporto paslaugų paklausa, vyksta prekyba ir kita ekonominė veikla, atnešanti pelnus tiek įmonėms, tiek naudą valstybei.
Tuo remiantis nepritariame Seimo narių siūlymui išbraukti Rasos (Joninių) šventę iš Darbo kodekso 162 straipsnio ir siūlome daugiau dėmesio skirti šios šventės senųjų tradicijų sklaidai, siekiant turiningesnių šios šventės šventimo būdų plitimo Lietuvos visuomenėje.
Dabar ši nedarbo diena tikrai nėra RASOS šventė, o aludariams proga masiškai pagirdyti liaudį. Gal šios peticijos iniciatoriai neprisimena, kaip Joninės buvo prastumtas aludarių iniciatyva į “švenčių” sąrašą??? Jei būtų išbraukta iš švenčių tos “Joninės” , tada tiek krikščioniškos joninės (tauraus, asketiško Jono Krikštytojo), tiek pagoniškos Rasos įgautų kiek tauresnį turinį. Tikrai kad reikia išbraukti iš girdymo dienų sąrašo…..
> ATSIPEIKĖKITE Tai kuo skiriasi Nauji metai, Sausio triliktoji, Kovo 11, Velykos, Kalėdos ir tt., gal per jas negirtuokliajama ? Tada išbraukime visas šventes, ar ne taip jums atrodo ?
Reikia kovoti su priežastimis, o ne su pasekmėmis. Priežastis antitautinė, antivalstybinė valdžia..
Kol nebus panaikinti sarašiniai rinkimuose ir per tūkstantį metų niekas nesikeis.
Bėk laukų apart, kol vokietys nenusipirko žemės.
Akivaizdu, kad šiais laikais švenčių buvo pristeigta per daug.
Tikram lietuviui – akivaizdu, kad praleidai progą patylėti arba labai prispyrė noras pasigarsinti. Švenčių niekas nekuria iš valdžios viršūnių. Šventes susikuria pati tauta per eilę metų ar net šimtmečių. O va valdžia švenčių dienas gali įstatymiškai įteisinti ir paskelbti jas nedarbo dienomis. O švenčių per daug ar per mažai gali nuspręsti kiekvienas asmeniškai – nori šventi, nenori -tai dirbi, tai tavo paties reikalas.
Atsiprašau, bet o kas draudžia susirinkus artimiausią savaitgalį atšvęst tą šventę pagal visus papročius?
Tokia šventė, tarkim, trečiadienį, yra visiškai nelogiška – kol išvažiuoji iš miesto (nes nedeginsi gi laužų Bernardinų sode… nors…), kol po to grįžti, kad 8 ryto atsikeltum į darbą, nebe prūdai to laiko pagal visus papročius švęsti belieka. Aišku, bedarbiams ir visokiems laisviems menininkams negalioja, bet jie ir taip gali kada nori ganytis švęsdami, ką tik nori.
“tikras lietuvis” iš tikro nei tikras, nei Lietuvis…..
Kaip tik kalba ir eina apie išeigines dienas, nes tas kas nori švęsti, tas gali tai daryti nors ir kasdien – kas trukdo?
http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=786&p_k=1&p_a=5&p_asm_id=7221 ir http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=8968&p_k=1&p_a=5&p_asm_id=24048&p_kade_id=7 tiesiog nemylintys Lietuvos. Didziule nepagarba jiems!..
na didžiulė ar mažulė, – tačiau kalba ne apie garbes, pagarbas(ne), paniekas ar užuojautas, –
o giluminės raiškos priežastis; juk Jūsų nuorodose ant abiejų du sutapimai – “krikščionys”,
– tad ir jie ir musulmonys, ir judonys ir visokie kitoniški Lietuvoj gali sau kurtis ir kurptis (net
ir uždaresnes bendruomenines terpes, partijas net !?) po imperatoriaus Vytenio patapus
Lietuvai keistai t o l e r a n t i š k ą j a, kas dar istorikų visai nėr nagrinėta…
Taigi, kol krikščionys neturi savo šalelės krikščionijos, kaip judėjai Izraely,
tol vargs visur ant svieto glaustinėdamiesi, bet tai laikina, – koks bebūtų reklamos
poveikis, tikrovė visuomet atstato darną ir deramą gyvybiškąją pasaulio tvarką
(su saule ir ugnim ar mūsų Dievais kovoti ar yra prasmės,-
Dievų nei pasieksi, Saulės nei užgesinsi, Ugnies sunaikinti irgi nesunaikinsi… r a m u )
Vadinasi, kryžiuočių darbo tęsėjai siautėja Seime.
Matulas – čmo, Kreivys – šiaip kreivys.
Demonstruojate Rusios girių žodyno gelmes?
Pričiaupk lesalą, baily. 🙂
Na ir nusišnekėjo tas “bailys”….
Girini, čia ‘alkas’ – šventovė!
Varyk į kokį ‘delfį’ ir ten rašinėk tau mielus rusiškus išsireiškimus.
Rasos šventės įteisinimas yra kartu ir mūsų baltiškojo paveldo pripažinimas. Negi neaišku, kam reikia to pripažinimo? Čia kalbama apie principinius pasaulėžiūros dalykus, o ne apie tai, kas kaip švęs…Beje, švęsti reikia mokyti, kantriai aiškinti, pavyzdžiais parodyti jaunimui, kaip ir kodėl reikia švęsti šią šventę, susiejant ją su tautiškumu, savastimi.
Ismokit isleist, nereiks ubagaut!!!
Būtina šventė
Nepritariu sios sventines dienos naikinimui.
būtina išsaugoti Rasos šventę !!!
svente reikalinga ir prasminga k.j.
Reikia mažiau švęsti, o daugiau dirbti – tik tada Lietuva atgims.
Pašvęsti galima ir po darbo – kukliai, simboliškai kaip, pvz., n metų lietuviai šventė savo, skirtingą nuo viso kryžiuočių pasaulio, šventę – Kūčias ir nešventė (ir nešvenčia iki šiol) Kalėdų, bet švenčia Naujuosius Metus kaip naujo pradžią (pasižiūrėkit kiek per Naujuosius Metus žmonių gatvėse – tikrų tikriausia fiesta, kada per Kalėdas – tyku, ramu, tarsi Lietuvoje žmonių nebebūtų).
Taip, kad Rasoms išeiginę dieną galima būtų paimti iš Kalėdų (ir dar keletas darbo dienų liktų), kurių lietuviai nešvenčia – kaip nešventė jų protėviai iki kruvino krikščionybės įvedimo. Prievartinės “šventės” neprigyja.
Gegužės 1 — jokia šventė. Nėra apie ką kalbėt..
Visai neturi ka veikt tas seimas, jau vien iskeldami toki klausima, gaista leika ir eikvoja tautos pinigus. Kiek galima taip? Ka dar noresit is musu atimt, tauta be tautiskumo ne tauta. Tauta be istorijos-niekas
Dėl Dievo meilės, kas čia per šventė: Rasos (Joninių) ?!? Gal RasOs Joninės ? Ar Jonų Rasos ? Tai dvi, labai skirtingos šventės. Rasos baltų paprotys , švenčiamas 21 birželio, o Joninės , kurių paskirtis užgožti, nustelbti ir sunaikinti Rasas, internacionalistų narodnoje gulianie birželio 24 dieną. Tai ką raginate apginti ? Jovalą ? Negi net čia proto nepakanka atskirti grūdą nuo pelų ? 🙂