Klaipėda tampa kuršių gyvosios istorijos citadele

[„…tie [kuršiai] yra žiauriausia gentis, visi nuo jos bėga, todėl kad ji pernelyg [atsidavusi] stabmeldystei. Ten labai daug aukso, geriausi žirgai. Visi [jų] namai pilni žynių, pranašų ir burtininkų, kurie net vilki vienuolių apdarus…“]

Adomas Brėmenietis, 1074 m.

Šiemet uostamiestyje oficialiai įkurtas baltų vikingais vadinamų kuršių genties istorijos, rekonstrukcijos ir kultūros populiarinimo klubas „Pilsots“. Lietuvoje tai pirmoji ir kol kas vienintelė kuršių gyvąja istorija besidominčius žmones vienijanti organizacija, kuri išsiskiria iš kitų šalies rekonstruktorių klubų savo universalumu.

Klubas pavadintas vienos iš geležies amžiuje buvusių, etninių kuršių žemių – Pilsoto vardu. Į jos teritoriją patenka dabartinė Klaipėda, todėl simboliška, kad būtent čia – vartuose į pasaulį – susibūrė turtingiausios baltų genties kultūra, karyba, papročiais besidominčių žmonių branduolys.

Klubas „Pilsots“ nėra vien vikinginės epochos, VIII-XI a. kuršių rekonstruktorių organizacija, nes joje – ir žurnalistai, fotografai, kitų profesijų atstovai, tiesiogiai neužsiimantys rekonstrukcija. Taip siekiama plėsti įprasto baltų genčių gyvąją istoriją populiarinančių klubų koncepciją akcentuojant bendrą indėlį ir jo įvairiapusiškumą.

Šiuo metu yra apie 10 klubo narių, kurie yra iš dalies arba pilnai rekonstravę konkrečių, kadaise palaidotų kuršių ginklus, papuošalus, pagal žinomus analogus ir šaltinius atkūrę rūbus. Klubo nariai metų metais po kruopelytę atkuria kadaise gyvenusių kuršių įkapes. Rekonstrukcijoje nėra vietos interpretacijoms, nebūtų dalykų kūrimui, istoriją iškraipančiai fantazijai ar pigaus efeltyvumo siekimui.

Į pagalbą pasitelkiami geriausi šalies kalviai, ginklakaliai, juvelyrai, odos, stiklo, gintaro meistrai. Kai kurie klubo nariai geležies amžiaus karių ekipuotės rekonstrukcija užsiiminėja jau arti 10 metų, yra dalyvavę ne viename lietuviškame ir užsienio gyvosios istorijos festivalyje, kautynėse, tad nėra šios specifinės srities naujokai.

Tarp rekonstrukcija užsiimančių klubo narių yra ir kelios moterys, kurios pačios siuva rūbus, puošia juos ornamentais, siuvinėja. Kuršių aprangos komplektus turi ir rekonstruktorių vaikai, kurie taip pat dalyvauja įvairiuose renginiuose.

Klubo „Pilsots“ branduolys tvirtėjo ir didėjo ne vien rekonstrukcinių festivalių metu, o ir senosios baltų, mūsų protėvių religijos pagrindu. Ne vienerius metus baltų vikingų rekonstrukcija užsiiminėjantys klaipėdiečiai susitikdavo per reguliariai švenčiamas kalendorines šventes, prie jų kartkartėm prisijungdavo svečiai iš šalies. Kai kurie jų vėliau tapo draugais, bendražygiais ir naujaisiais klubo nariais. Senosios religijos, kaip pagrindo, iškėlimas atsijojo neapsisprendusius ar tiesiog pramogų ieškojusius bei pritraukė žmones ne iš rekonstrukcijos srities.

„Pilsoto“ klubas pasirinko atviresnės visuomenei veiklos kelią, kuomet nėra apsiribojama vien rekonstruktorių festivaliais, dalijimusi informacija ir patirtimi siaurame bendraminčių rate. Siekiant atkreipti žmonių dėmesį į išlikusius kuršių ar jų protėvių vakarų baltų paminklus (piliakalnius, alkvietes, alkakalnius, pilkapius), jų būklę, organizuojamos įvairios savanoriškos veiklos.

Klubo nariai jau tvarkė Klaipėdoje esantį ir apleistą Žardės piliakalnį, kėlė jo nepriežiūros klausimą, akcentavo išlikimo svarbą, priversdami uostamiesčio valdžią imtis konkrečių veiksmų. Pradėta ir nauja tradicija po pavasario Lygiadienio organizuoti protėvių paminklų tvarkymo akcijas visose kuršių žemėse Vakarų Lietuvoje. Salantuose nuo šiukšlių ir krūmų išvalytas Alkos kalnas, Kretingoje atidengti kadaise edukacijai palikti ir visiškai užžėlę 2000 metų senumo pilkapio akmenų vainikai ir kt.

„Pilsoto“ nariai akcentuoja, kad stengiamasi nepaisyti rekonstrukcinių festivalių sezoniškumo, ir veikla vystoma kiaurus metus. Pagerbiant įvairias su kuršiais ar kitomis baltų gentimis susijusias istorines, mūšių datas rengiami teminiai žygiai po Vakarų Lietuvą, kurių vis daugėja. Retkarčiais surengiamos „kuršių invazijos“ ir į užsienio vikinginius festivalius, kur tvirtais kirvių smūgiais primenama svetimšaliams, kas buvo ir yra Baltijos jūros šeimininkai…

Klubo rekonstruktoriai pažymi, jog siekiant maksimaliai suprasti protėvių buities ir kasdienybės ypatumus žygiuose – ar lyja ar šviečia Saulė – tikrinama rekonstrukcinė ekipuotė. Todėl atkurti geležies amžiaus rūbai, avalynė, ginklai, buities apyvokos reikmenys yra patikrinami visomis oro sąlygomis ir skirtingais sezonais. Taip stengiamasi ne tik įsijausti į anų laikų gyvenimo subtilybes, bet ir suvokti daromas klaidas rekonstruojant senojo pasaulio atributus.

Visgi vienas pagrindinių klubo idėjinių siekių – skleisti informaciją ne tik apie kuršių kultūrą, istoriją, bet ir baltiškąją pasaulėžiūrą, tikėjimą, tradicijas. Stengiamasi kuo plačiau šviesti žmones populiariomis priemonėmis, todėl klubo nariai dalyvauja ir edukacinėse akcijose, ypač didelį dėmesį skiriant vaikams. Planuose – kurti ir fotopasakojimus, filmuotas istorijas, kuriose būtų iliustruojamos įvairios realios, istoriniuose šaltiniuose aprašytos aplinkybės, susijusios su kuršiais. Pavyzdžiui, ketinama režisuotomis nuotraukomis iliustruoti skandinavų sagų motyvus, kuriuose yra minimi kuršiai. To nėra daręs nė vienas rekonstruktorių klubas.

Anot klubo narių, jūs galite būti fotografas, rašytojas, žygeivis, dainorėlis ar bet kas kitas: jei tik jaučiate ryšį su istorine kuršių gentimi, norite ir galite prisidėti prie klubo savo rašiniu, gražia nuotrauka, nueitu žygiu, sutvarkytu piliakalniu, istoriniu eksperimentu ar kitų prasmingu darbu, esate kviečiamas į „Pilsoto“ gretas.

„Visa, kuom kvėpuojame, kiekviena nuskambėjusi daina, ištartas žodis, kiekvienas nulietas alaus šlakas, kovota kova ar surengtas žygis, viskas skirta Protėvių garbei idant susitikus Velino karalystėj ar prie Perkūno stalo mus pažintų ir Tėvo dvaro vartus iš tolo atkeltų. Tuomet kelionės į amžinybę laukimas nekelia nerimo, o gyvųjų pasauly praleistas laikas tampa dar vienu, dideliu, smagiu nuotykiu. Patirk ir tu šį nuotykį kartu su mumis!“ – kviečia klubo „Pilsots“ nariai.