Posovietinės šalys ir jų lyderiai ėjo skirtingais keliais ir tempais į realią nepriklausomybę. Vienos iki šiol neišsiveržia iš Rusijos orbitos, kitos toli atsiplėšusios nuo jas gramzdinusios vienpartinės komandinės sistemos, o trečios tebėra sunkiame ieškojimo ir pasirinkimo tarp Muitų sąjungos ir ES kelyje.
Prieš gerą dešimtį ar penkiolika metų sakėme, kad vargingiausia valstybė Europoje yra Albanija. Tačiau po 2000-ųjų išvakarėse ir jų pradžioje kilusių kruvinų neramumų, susijusių su Kosovo siekiais atsikratyti Serbijos globos, ji padarė nemažą pažangą ir pernai birželį buvo įvardyta kaip kandidatė į ES. Be to, ji padavusi paraišką tapti NATO nare. Albanija buvo tarp pirmų pripažinusių 2008 m. vasario 17 d. paskelbtą Kosovo nepriklausomybės deklaraciją.
Ko gero, iš Albanijos labiausiai atsilikusios Europos šalies vardą dabar paveržusi Moldova. Pavyzdžiui, nors abi šios šalys turi maždaug po vienodai gyventojų, bet Moldovos BVP beveik dvigubai mažesnis už Albanijos, o vienam gyventojui – daugiau kaip dukart mažesnis.
Pastaruoju metu Moldova, kaip ir Ukraina bei Gruzija, yra pareiškusios sieksiančios pilnateisės narystės ES (prieš metus bendrija suteikė bevizio režimo statusą), tačiau bent jau Kišiniovas tokios galimybės neturės dar kokia 10 metų. Akivaizdu, kad šioms trims posovietinėms šalims kelią į euroatlantines struktūras pastojo agresyvi Rusijos politika, atgrasiusi Briuselį nuo tolesnės ES plėtros į Rytų Europą. Moldovai Padnestrė tapo lyg akmuo po kaklu.
Bet pripažinkime, kad, sunkiai skindamiesi kelią vakarietiškų vertybių link (nebūtinai jie kaip mes jas supranta neigiamai), apie 3 mln. moldavų, tapatinančių save su rumunais, dar iki formalaus nepriklausomybės paskelbimo 1991-ųjų rugpjūčio 27 d. žengė žingsnį, kuris nustebino ne tik Maskvą, bet ir jau anksčiau nuo SSRS atsiplėšusias respublikas. Kažkodėl Lietuva šį tuomet dar komunistinės Moldovos poelgį reikiamai neįvertina…
1990 m. gegužės 31 d. tuometinės Moldavijos SSR Aukščiausioji Taryba (Moldova respublika pavadinta tik po metų – gegužės 23-ąją) specialiu aktu pripažino atkurtos Lietuvos nepriklausomybę, nors rezoliucija patvirtinta tik po trečio balsavimo. Tiesa, jau kitą dieną SSRS Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą, kad toks Kišiniovo sprendimas yra niekinis.
Per šio akto ir diplomatinių santykių užmezgimo jubiliejų buvęs Moldovos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas ir pirmasis Moldovos prezidentas Mirča Jon Snegur (Mircea Ion Snegur) pabrėžė, kad „Moldova pagrįstai didžiuojasi šiuo drąsiu ir toliaregišku žingsniu, atspindinčiu Moldovos žmonių istorinę kovą bei meilę laisvės idealams“. Gi po dvejų metų liepos 8 d. tarp šalių buvo užmegzti diplomatiniai santykiai.
Beje, kaip ir daugelis pokomunistinių šalių lyderių, agronomo išsilavinimą turįs M. Sneguras išėjo bolševikinę mokyklą. Dabar jau 75-rių sulaukęs partinis veikėjas nuo 1985 m. buvo Moldavijos SSR komunistų partijos sekretorius, bet jis, kaip, pavyzdžiui, ir A.M. Brazauskas, sugebėjo lanksčiai prisitaikyti prie Liaudies fronto įsiūbuotos nepriklausomybės bangos ir jau 1990 m. balandį buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, gi birželį pasitraukė iš SSKP (Lietuvos partiniai bosai dar laviravo pervadindami LKP kitais vardais).
Kaip rašėme 2011 m. vasarį DELFI straipsnyje „Lietuvos tarptautinis pripažinimas: sunkiai pralaužti abejingumo ledai“, šis tada dar komunistinio Kišiniovo žingsnis pademonstravo, kad skirtingo politinio ir ekonominio potencialo šalys sugeba paremti viena kitą tegul ir simboliniais, bet tuo metu labai svarbiais sprendimais. Iki tų pačių metų rugpjūčio 19-ąją prasidėjusio pučo Maskvoje mūsų nepriklausomybę pripažino dar ir Danija, Slovėnija, Rusija bei Kroatija. Ir tik po nepavykusio perversmo šalys viena po kitos pripažino mūsų teisę būti nepriklausomais. Tai dar labiau pabrėžia Moldovos sprendimo svarbą.
Per diplomatinių santykių užmezgimo 20-metį susitikę buvę apie parlamentų vadovai pripažino, kad tai tikrai reikšmingas faktas, niekaip nenuvertinantis tikrojo, formalaus, oficialaus, tarptautine teise grįsto nepriklausomos valstybės Islandijos žingsnio – Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo beveik po metų – 1991-ųjų vasario 11 d. Buvęs Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkas V. Landsbergis 2012 m. sakė: „Tiesiog ramiai užmezgėme tuos diplomatinius santykius, niekas negąsdino, neblokavo, nešantažavo, kad negalima Lietuvos pripažinti. Net ir tuo laikotarpiu, kada Sovietų Sąjunga gąsdino visą Europą, kad jokiu būdu nepripažintų Lietuvos, sovietinė respublika Moldavija išdrįso tai padaryti“.
Grįžtant prie tuometinio Moldovos vadovo, nereiktų spekuliuoti ankstesniais jo pasisakymais, kuriuos noriai platina Rusijos žiniasklaida. Antai 1984 m. spalį, dar būdamas partijos Edineco rajono komiteto pirmuoju sekretoriumi, laikraštyje „Leninec“ M. Sneguras pareiškė: „Okupuotoje Besarabijos teritorijoje nesiliauja kova prieš rumunų okupantus už susijungimą su tarybine tėvyne“.
Jeigu tęstume tas paraleles, tai ir Lietuvos kompartijos lyderiai kalbėjo liokajišku Maskvai tonu. Antai daug vėliau, per patį šaukimo į sovietinę armiją boikotą ir karinių bilietų grąžinimą, LKP vadovai šituo reiškė kategorišką nepasitenkinimą. Kaip rašė Arvydas Kšanavičius knygoje „Diletanto svarstymai“, LKP CK pirmasis sekretorius A. Brazauskas anuomet teigė: „Galime labai daug pasiekti Lietuvoje (…) atsisakę dviejų lozungų: šūkių išeiti iš Tarybų Sąjungos ir „Šalin okupantus!“ Tai buvo pasakyta tuo metu, kai pats Kremlius 1989 m. gruodžio pabaigoje prisipažino, jog dėl Molotovo – Ribbentropo pakto slaptųjų protokolų Baltijos valstybės neteko savo nepriklausomybės, kitaip sakant, buvo okupuotos, kai jau buvo nuošęs galingas mitingas Vingio parke, nusidriekęs Baltijos kelias…
Dar reikia pridurti, kad M. Sneguro, kuris vadovavo liberaliai Atgimimo ir santarvės partijai, filologijos studijas baigusi anglų ir vokiečių kalbų specialistė duktė Natalja German jau dveji metai yra šalies vicepremjerė, užsienio reikalų bei eurointegracijos ministrė. Jos pastangomis pernai rudenį Kišiniovas pasirašė asocijuotos narystės ES sutartį. Suprantama, Lietuva rėmė šį žingsnį.
O daugiau? Apsikeista nebent apdovanojimais. Neseniai, balandžio 22-ąją, aukščiausią Moldovos apdovanojimą „Respublikos Ordiną“ gavo mūsų šalies vadovė už tai, kad, kaip sakė Prezidentė, „mūsų šalis visada rėmė Moldovos siekį kurti europinę valstybę, o prieš dvejus metus, pirmininkaudama Europos Sąjungos Tarybai ir organizuodama Rytų partnerystės susitikimą Vilniuje, Lietuva svariai prisidėjo prie to, kad Moldovai būtų įvestas bevizis režimas su Europos Sąjunga“.
Prieš 8 metus ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi apdovanotas ir M. Sneguras. Turbūt Vilniaus sveikinimo jis sulaukė šį sausį – savo 75-mečio proga. Tačiau nedrąsūs Vilniaus pareiškimai dėl Rusijos trukdymo integruotis į ES, Maskvos pastangomis įšaldytas Padnestrės konfliktas, Gagaūzijos – vienintelės į istorinę Besarabijos teritoriją įeinančios autonomijos – separatinio judėjimo skatinimas, – visa tai atrodo kaip apsimestinio mandagumo gestai, o ne kaip nuoširdi Lietuvos pagalba laisvėjančiai Moldovai.
Juk nepakanka vien tik vesti istorines paraleles tarp Molotovo – Ribbentropo paktu atplėštos Lietuvos ir Besarabijos, įžvelgti daugiau lingvistinius tapatumus tarp Lietuvos totorių ir Moldovoje gyvenusių „lipanų“ – XVII a. išeivių iš Lietuvos, surengti bendrą tautinių audinių parodėlę ar nuvykti paragauti nuostabaus moldavų vyno iš 1990 m. vynuogių derliaus. Moldovos poelgis prieš 25 metus – tai kur kas daugiau negu apsikeitimas medaliais. Jis įpareigoja mus – toliau nužengusius lietuvius – padėti moldavams, kurie pastaruoju metu veržiasi iš Europos užkaborio į laisvą ir pasiturimą gyvenimą.
