G. Vaičiūnas. Kodėl Turkija ir Azerbaidžanas – mums artimesni nei Armėnija

Turkija ir Azerbaidžanas šiuo metu mums artimesni nei Armėnija. Šitaip sakydamas rizikuoju sulaukti proarmėniškai nusiteikusiųjų lietuvių nuostabos. Tačiau savąją mintį apginsiu į pagalbą pasitelkdamas mažų mažiausiai tris svarbius argumentus.

Turkija – įtakinga NATO narė

Turkija – įtakinga NATO narė, turinti skaitlingą kariuomenę. Turkija yra svarbi Jungtinių Valstijų partnerė sprendžiant sudėtingus konfliktus musulmoniškuose kraštuose. Todėl turkai – ir mūsų, lietuvių, sąjungininkai. Tuo tarpu Armėnija nėra Šiaurės Atlanto Sutarties Aljanso narė ir nepanašu, jog artimiausiu metu oficialusis Jerevanas būtų linkęs tapti NATO šeimos nariu.

Turkija jau senokai trokšta įstoti į Europos Sąjungą. Turkų troškimus Strasbūras ir Briuselis iki šiol atmesdavo ir, regis, turkų prašymai dar ilgai bus ignoruojami. Galbūt Turkija niekad netaps ES nare. Bet, skirtingai nei Armėnija, Turkija bent jau beldžiasi į ES duris, bent jau bando ieškoti vienijančių, o ne skiriančių dalykų. Tuo tarpu Armėnija praėjusiais metais akivaizdžiai nusisuko nuo Europos.

Proeuropietiškas Azerbaidžanas

Turkijai gimininga Azerbaidžano valstybė nepriklauso NATO aljansui. Azerbaidžanas taip pat nepriklauso ES. Tačiau Azerbaidžane, skirtingai nei Armėnijoje, nėra karinių Rusijos bazių. Šiandieninis Azerbaidžanas – savarankiškas tarptautinis žaidėjas.

Beje, Azerbaidžanas – proeuropietiškų nusiteikimų šalis. Tik aklas ir kurčias nemato, kiek daug tarptautinių forumų, susitikimų, koncertų, sporto varžybų nūnai rengia oficialusis Baku. Jau vien ko vertas Baku Tarptautinis Humanitarinis Forumas, kasmet rengiamas Azerbaidžano sostinėje Baku !

Šių brangiai kaštuojančių renginių tikslas akivaizdžiausias – Europą supažindinti su Azerbaidžanu, o Azerbaidžaną – su Europa. Dėl šių pastangų Azerbaidžanas nusipelnė nuoširdžios europietiškos pagarbos.

Armėnijoje – karinės rusų bazės

O kokių proeuropietiškų iniciatyvų pastaraisiais metais ėmėsi oficialusis Jerevanas? Šiandieninė Armėnija – Moldovą, Gruziją ir Ukrainą skriaudžiančios agresyviosios Rusijos sąjungininkė. Galbūt dabartinė Armėnijos vadovybė ir nėra nuoširdi Kremliaus gerbėja. Bet kas iš tiesų dedasi dabartinių Armėnijos vadovų galvose, tikriausiai nežino net Lietuvos užsienio reikalų ministerijos analitikai.

Net jei Armėnija ir nėra nuoširdi Rusijos sąjungininkė – maža paguodos. Jei tavo žemėje dislokuota bent viena mažytė karinė Rusijos bazė, tu negali netenkinti Kremliaus užgaidų.

Štai kodėl Lietuva privalėtų Turkiją ir Azerbaidžaną laikyti artimesnėmis šalimis už Armėniją. Štai kodėl išmintingas Lietuvos Seimo sprendimas neleist už valstybės pinigus Seimo narių Kęstučio Masiulio ir Dalios Kuodytės važiuot į Armėniją minėti armėnams skaudžių 1915-ųjų įvykių. Į šalis, kur dislokuotos Rusijos karinės bazės, Lietuvos Seimo nariai turėtų skristi tik išskirtiniais atvejais.

Be to, negalima pamiršti, jog 1915-ųjų įvykiai – sudėtingas istorijos puslapis.

Kada išgirsime Turkijos poziciją?

Oficiali Armėnijos pozicija mums žinoma: „1915-1923 metais per Turkijos vyriausybės vykdytas smurto akcijas žuvo daugiau kaip milijonas armėnų“. Tarp šalių, kurios armėnams tragiškus 1915 – 1923 įvykius traktuoja kaip genocidą, – įrašytas ir Lietuvos vardas (šį sprendimą Lietuva priėmė 2005-aisiais metais).

Taip pat teko skaityti pranešimų, jog armėnų tautai tragiškų 1915-ųjų įvykių 100-osios metinės balandžio antrojoje pusėje bus iškilmingai paminėtos visoje Lietuvoje.

Pavyzdžiui, balandžio 18-ąją Klaipėdos skulptūrų parke bus atidengtas armėnų architektūros religinis paminklas chačkaras, skirtas šios tautos genocido šimtmečiui pagerbti.

Numatyta, kad net tris dienas iš Armėnijos atvykę dailininkai Lietuvos sostinės gatvėse tapys paveikslus, susijusius su armėnų genocidu, net dovanos mums tuos paveikslus.

XXX

Lietuva gražiai elgiasi, pagerbdama armėnų tragediją. Čia nederėtų įžvelgti jokių blogų užmačių. Lietuva – demokratinė valstybė.

Bet jei esame demokratai, privalome būti pasiruošę išgirsti ir Turkijos argumentus. Ar po Armėnijos tragedijos minėjimų suteiksime deramą tribūną atsakomąjam Turkijos žodžiui?

Tikriausiai – ne. Prisiminkime, kaip praėjusiais metais liguistai reagavome į azerbaidžaniečių pastangas Lietuvos visuomenę supažindinti su Hodžaly tragedija (1992-aisiais šis azerbaidžaniečių miestas armėnų ir rusų kariškių buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus kartu su civiliais gyventojais).

Vos tik azerbaidžaniečiai garsiau prabilo apie savo praradimus dėl Armėnijos – Rusijos agresijos, čia pat atsirado keletas oficialių lietuviškų paklausimų, ar ant Vilniaus troleibusų bei autobusų šonų priklijuoti azerbaidžanietiški plakatai, informuojantys, kokių aukų patyrė Hodžaly, nekursto nacionalinės nesantaikos.

Tuomet elgėmės tarsi neišmanėliai. Lyg be prokuratūros ir etikos sargų paaiškinimų nepajėgtume suvokti, jog informacija, kiek 1992-aisiais Hodžaly miestelyje žuvo azerbaidžaniečių moterų, vaikų ir senelių, tėra skaudus šiuolaikinės istorijos puslapis.

Todėl bus įdomu stebėti, kaip, suteikusi tribūną Armėnijai, Lietuva stengsis nesusipykti su Turkija.

Ar nesusipyksime su Turkija?

Nesusipykti su turkais bus sunku. Turkija turi rimtų kontrargumentų. Kai tarp turkų ir armėnų kyla ginčai dėl 1915-ųjų įvykių traktuotės, oficialioji Turkija dažnai remiasi 1985-ųjų gegužės 19-ąją JAV Atstovų rūmų nariams adresuotu JAV akademinės bendruomenės laišku. Perspėjančio pobūdžio laišku.

Lietuva privalo ne tik žinoti, jog tokia rekomendacija buvo išsiųsta JAV politikams. Mes turėtume žinoti, kas joje parašyta, kas ją pasirašė.

Pateikiu visą perspėjančio laiško vertimą į lietuvių kalbą.

Pasirašė 69 žinomi JAV istorikai

Žemiau pasirašę JAV akademinės bendruomenės atstovai, Turkijos, Osmanų imperijos ir Artimųjų Rytų specialistai yra susirūpinę, kad bendrojoje Rūmų rezoliucijoje (BBR) Nr. 192 pateikiama klaidinanti arba/ir keliais aspektais netiksli informacija.

Nors mes visiškai pritariame „Nacionalinės žmogaus nehumaniškumo kitam žmogui atminties dienos“ koncepcijai, pagarbiai išskiriame vieną konkrečią teksto dalį: „…vienas ar pusantro milijono armėnų protėvių, tapusių genocido aukomis Turkijoje 1915 – 1923 m. …“

Nerimą kelia žodžiai „Turkija“ ir „genocidas“, o mūsų susirūpinimą būtų galima apibendrinti taip:

Nuo XIV amžiaus iki 1922 metų teritorija, dabar vadinama Turkija, arba tiksliau – Turkijos Respublika, buvo dalis teritorijos, sudarančios daugiatautę ir multireliginę valstybę, kuri žinoma Osmanų imperijos vardu. Dėti lygybės ženklą tarp Osmanų imperijos ir Turkijos Respublikos yra taip pat klaidinga, kaip lyginti Hasburgų imperiją ir Austrijos Respubliką.

Osmanų imperija, žlugusi 1922 metais sėkmingai pasibaigus Turkijos revoliucijai, kuri leido 1923-aisiais sukurti šiuolaikinę Turkijos Respubliką, apėmė žemes ir tautas, kurios šiandien sudaro daugiau nei 25 skirtingas valstybes Pietryčių Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose, o Turkijos Respublika yra tik viena iš šių valstybių.

Turkijos Respublika nėra atsakinga už tai, kas buvo įvykdyta Osmanų imperijos laikais, tačiau minėdami rezoliucijoje „Turkiją“ jos autoriai apkaltino ją „genocidu“, neva vykdytu 1915 – 1923 metais;

Kalbėdami apie kaltinimus „genocidu“ nė vienas iš žemiau pasirašiusiųjų nenori sumenkinti armėnų patirtų kančių. Tačiau mes esame įsitikinę, kad šis reiškinys negali būti nagrinėjamas atskirai nuo tų kančių, kurias patyrė regiono musulmonai. Iki šiol surinkta daug informacijos, bylojančios apie Pirmojo pasaulinio karo metais vykusius rimtus karinius bendruomenių konfliktus (vykdytus nereguliarių musulmonų ir krikščionių pajėgų), apsunkintus ligų, bado, kančių ir žudynių Anatolijoje bei gretimose teritorijose. Iš tiesų nagrinėjamu laikotarpiu regionas beveik nuolatos buvo karo veiksmų zona, kuri mažai skyrėsi nuo pastarąjį dešimtmetį Libane besirutuliojančios tragedijos.

Musulmonų ir krikščionių bendruomenių nuostoliai šiame regione buvo neapsakomai dideli. Tačiau dar reikia surinkti daugybę faktų, kad istorikai galėtų aiškiai atskirti kaltuosius nuo nekaltųjų ir sugebėtų identifikuoti prežastis, lėmusias daugybės šio regiono gyventojų – tiek musulmonų, tiek krikščionių – mirtį ar tremtį.

Valstybės veikėjai ir politikai kuria istoriją, o mokslininkai ją rašo. Kad šis procesas veiktų, mokslininkams turi būti leidžiama susipažinti su praeities valstybės veikėjų ir politikų užrašais. Šiandien tokie archyvai Sovietų Sąjungoje, Sirijoje, Bulgarijoje ir Turkijoje lieka neprieinami nešališkiems istorikams. Kol jie nepasidarys prieinami, Osmanų imperijos istorijos laikotarpis, minimas BRR 192 (1915 -1923), negalės būti tinkamai ištirtas.

Manome, kad pati tinkamiausia pozicija, kurią šiuo ir kitais susijusiais klausimais galėtų užimti JAV Kongresas, – skatinti visavertį ir atvirą priėjimą prie visų istorinių archyvų ir nesimėtyti kaltinimais tais istorijos klausimais, kurie dar nėra visiškai suvokti.

Tokie kaltinimai, kokie pateikti BRR 192, neišvengiamai neigiamai paveiks Turkijos žmones ir gal net nepataisomai pasuks progresą atgal. Šiandien istorikai tik pradeda suprasti šiuos tragiškus įvykius.

Kaip matyti iš anksčiau pateiktų komentarų, mokslininkai plačiai diskutuoja osmanų – armėnų istorijos klausimais ir daugelis jų nesutinka su prielaidomis, išdėstytomis BRR 192. Priimdami šią rezoliuciją Kongresas gali teisiškai įvertinti vienos iš diskutuojančių šalių teisumą.

Tokia rezoliucija, paremta istoriškai abejotinomis prielaidomis, gali tik pakenkti sąžiningo istorinio tyrimo eigai ir sukompromituoti JAV įstatymų leidybos proceso patikimumą.

Pareiškimą dėl Bendrosios Rūmų rezoliucijos Nr. 192, adresuotą JAV Atstovų rūmų nariams, 1985 metų gegužės 19-ąją pasirašė 69 žinomi Amerikos istorikai, pradedant Kalifornijos valstijos universiteto istorijos profesoriumi Rifaatu Abou-El-Haj ir baigiant Čikagos universiteto Artimųjų Rytų istorijos asocijuotu profesoriumi John Woods.

XXX

Kas pasikeitė po 1985-ųjų? Armėnijos ir Rusijos archyvai – vis dar neprieinami tyrinėtojams. Turkijos ir Azerbaidžano archyvai – jau atviri istorikams, mokslininkams, žurnalistams. Vadinasi, prieinami ir mums, lietuviams. Taigi Lietuvos istorikai turi unikalią galimybę be trukdžių dirbti Turkijos bei Azerbaidžano archyvuose.

Bet ar jūs žinote bent vieną lietuvį, pasinaudojusį šia unikalia galimybe? O juk mums, 2005-aisiais pripažinusiems armėnų tragediją esant genocidu, nepakenktų susipažinti su turkiškais bei azerbaidžanietiškais dokumentais. Taip pasielgti derėtų bent jau tam, kad turėtume savąją, niekieno neprimestą, nuomonę apie lemtinguosius 1915-ųjų įvykius.

Autorius yra istorikas