V. Vasiliauskas. Skambutis A. Patackui ir R. Ozolui į amžinybę

Mano bičiulių, pažįstamų telefonų sąrašas pastaruoju metu baugiai trumpėja . Ką tik iškrito dar du. Tačiau nekyla ranka ištrinti Algirdo Patacko ir Romualdo Ozolo telefono numerių. Tarytum reikėtų ištrinti savo – ir ne tik savo – gyvenimo dalį.

Šiedu didžiavyriai į politiką atėjo iš kultūros. Į kultūrą ir sugrįžo, pernai lyg susimokę abu išleidę knygas. Tai solidžios apimties A. Patacko „Litua“ (aliuzija į Kvedlinburgo analuose rastą Lietuvos pavadinimą) ir R.  Ozolo „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas“, kuklios apimties, tačiau įspūdingo turinio brošiūra, tarsi ankstesnių storų autoriaus tomų santrauka.

Abu autoriai numanė, kad tai paskutinės jų gyvenimo knygos, todėl jos skamba kaip atsisveikinimas, savotiškas testamentas.

„Litua“ puslapiuose, A. Patacko žodžiais tariant, nedera „ieškoti galutinių atsakymų – jų nėra, nes gyvenimas yra nuolatinė klausa, tikintis išgirsti amžinybės šnaresius. (…) Skiriu šią knygą Lietuvai, jos amžinybei, kad ji išliktų mūsų omėje amžina paslaptimi, kurią betgi Aukščiausiojo nedrausta spėti…“

Amžinybės šnaresiai, begalybės matmuo nuolat lydi ir R. Ozolo mintį. Atmesdamas nežinančią saiko ir ribų „vartojimo ontologiją“, filosofas taria: „Tai rimta filosofinė problema, kadangi šiuolaikinėje sąmonėje riba tebelaikoma begalybė“. Arba: „ar kas nors kada nors rimtai, iš amžinybės horizonto yra aptaręs migracijos problemą, paverstą komercine dvigubos pilietybės nesąmone?“.

Įsiminiau vieną citatą iš Jorge Luise Borgeso „Amžinybės istorijos“: Gyventi – tai eikvoti laiką: negalima nei nieko sau pasilikti, nei išsaugoti kitaip, kaip amžinybės pavidalu“ (vertimas mano). Prie Argentinos genijaus dar grįšiu.

Ką dylant gyvenimui, nenumaldomai artėjant paskutinei kelionei „į aukštąjį kalnelį“ troško išsaugoti „amžinybės pavidalu“ ir A. Patackas, ir R. Ozolas? Pasirodo, tuos pačius jiems brangiausius dalykus, nors juos pasiekė skirtingais, gal net iš priešingų pusių, tačiau atvedusių į tą patį tikslą keliais.

R. Ozolas buvo viena Vilniaus Sąjūdžio tarybos iškiliausių figūrų, o A. Patackas atstovavo Kauno Sąjūdžio tarybai, kuri neva buvo provincialesnė ir radikalesnė. Pats Algirdas apie vilniečių ir kauniečių sąjūdininkų skirtybes pasakoja su gera autoironijos doze: „Radikalumas buvo tas, kad mes visi buvome „iš gatvės“ , atsitiktiniai: vieną pasiūlė, kitą, visi buvome viešumoje nežinomi, ne garsenybės. Vilniaus Taryboje buvo žinomi žmonės, tuometis „bomondas“ – menininkai, rašytojai. Vėliau paaiškėjo, jog tarp jų buvo užverbuotų – dabar kartais „išlenda“ kas nors. Ji buvo sukurta „iš viršaus“, prižiūrint, kontroliuojant, kažkuria prasme – paveikiant. O pas mus buvo (vėliau paaiškėjo) tik vienas „stukačius“ iš dvidešimties žmonių. Mes buvome „liaudis“, o jie „elito sąjūdis“. Jie vaikščiojo į CK , iš vieno prospekto galo į kitą, derino. O mums – kas tas CK?“

A. Patackas buvo iš tų retų lietuvių inteligentų, kurie net okupuotoje Lietuvoje sugebėjo subręsti nuošalyje nuo oficialios sovietinės kultūros, o tai įmanoma buvo padaryti tik pogrindyje. Arba, Algirdo atveju, pastogėje, pagal to paties pavadinimo jo su bedražygiais leistą savilaidos žurnalą „Pastogė“ Neįtikėtina, bet „pastogininkai“ (kaip save mėgo vadinti Algirdas, atsiribodamas nuo komunistinių pogrindininkų), nelegaliai išleido Oskaro Milašiaus išverstų raštų tritomį su įstabios grafikės Gražinos Didelytės iliustracijomis.

Jau atkurtos nepriklausomybės laikais A. Patackas dėjo visas pastangas, kad būtų išsaugotas ir įvertintas „LKB kronikos“, kitos savilaidos, jo sovietų nužudyto draugo poeto Mindaugo Tomonio palikimas, taip pat į tėvynę sugrąžintas išeivijos katalikiškojo sparno intelektualinis ir kūrybinis kraitis. Aš visuomet liksiu A. Patackui dėkingas, kad jis mane supažindino su Lietuvių Fronto Bičiulių veikla, Vytautu Dambrava, Adolfu Damušiu, Jadvyga Damušiene, Juozu Kojeliu ir kitais Juozo Brazaičio-Ambrazevičiaus bendražygiais, apie kuriuos aš iki tol net nebuvau girdėte girdėjęs ir, kaip dauguma sovietų Lietuvoje, įsitikinęs, jog Amerikos lietuvių intelektualinė veikla prasideda ir baigiasi Santara–Šviesa.

Net ir nepriklausomoje Lietuvoje Algirdas išsaugojo disidento ir rezistento konspiracijos įgūdžius ir atsargumą, atstu laikėsi nuo pusiau ar visiškų melagysčių, net jeigu jos padengtos „meno“ ar „grožio“ glazūra. Ir netylėdavo, jeigu būdavo trypiamos ar kitaip niekinamos jam svarbiausias šventenybės. Aš stovėjau LTV studijoje greta A. Patacko, kai jis paleido stiklinę į žmogystą, kuris tvirtino, kad sausio 13-ąją Vilniuje prie bokšto savi šaudė į savus. Mačiau, kiek tai Algirdui kainavo – jis visas plaukte plaukė prakaitu.

Ir visai kitoks R. Ozolo kelias – tipiškas sovietų Lietuvos inteligento, išoriškai monotoniškas, tačiau vidujai ne mažiau pavojingas, gal net klastingas, kuriame galėjai prarasti brangiausią dalyką – sielą.

R. Ozolą pirmąkart pamačiau turbūt jam nepalankiausio gyvenimo tarpu – mokslinio ateizmo paskaitoje, kurią mano universiteto kursui jam, ką tik baigusiam aspirantūrą jaunučiam dėstytojui, katedra buvo primetusi. Jis nepakeldamas akių kažką burbleno, nematydamas, kad aš, sėdėdamas pirmajame suole, skaitau Fiodoro Dostojevskio „Biesus“ („Demonus“) rusų kalba (lietuviškai anuomet dar nebuvo), tvirtinančius, kad kipšai randasi iš ateizmo (pasak vieno herojaus, norint Rusijoje sukelti maištą, pirmiausia reikia pradėti nuo ateizmo). Dėstytojas visam kursui įskaitą pasirašė be klausinėjimo.

Tik vėliau sužinojau, kad šis jaunutis dėstytojas jau yra buvęs vienas iš žurnalo „Kultūros barai“ pirmeivių ir vadovų, žurnalo, kurio visą redakciją komunistų valdžia išvaikė. Net priverstinis „mokslinis ateizmas“ nesulaužė R. Ozolo nugarkaulio, kurio prireikė „Minties“ leidykloje. Leidykloje tapęs vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju, iš profesoriaus Broniaus Genzelio sudarytos ir 1974 m. išleistos  „Filosofijos istorijos chrestomatijos“ išaugino visą nuostabią filosofijos istorijos paminklų seriją. Ir, žinoma, to nugarkaulio prireikė Romualdo įkurtam ir redaguotam legendiniam „Atgimimui“.

Man didžiai keista, kodėl R. Ozolas nepriklausomoje Lietuvoje netapo kultūros ministru. Gal iš pradžių kultūrai jis atrodė per didelis (pirmojoje Vyriausybėje ėjo vicepremjero pareigas), bet kultūra buvo didžioji jo meilė. Ir rūpestis. Kaip ir A. Patackui.

Abu signatarai atsainiai žvelgė į ekonominius sunkumus, materialinius nepriteklius, tačiau skambino pavojaus varpais dėl besiritančios pakalnėn kultūros. Pridurčiau, kad abiems valstybės vyrams kultūra buvo neatsiejama nuo moralės. Kaip mėgdavo sakyti Algirdas, ethnikos – etinis kosmo, ethoso kultūra, doros kultūra.

Nuostabu, kad ir A. Patackas, ir R. Ozolas geria iš tų pačių dvasinių versmių, remiasi tais pačiais vardais, pavadinimais: „Aušra“, kalba, knygnešiai, tautos istorija, Simonas Daukantas, Jonas Basanavičoius, Vincas Kudirka, Lietuvių kalbos žodynas („pilnutinis“, kaip pagarbiai sako R. Ozolas).

Tikrą himną baltiškajam pasauliui sukūrė A. Patackas: „baltai — vienintelis etnosas Europoje, kurio branduolys buvo nepaliestas tautų kraustymosi bangos ir kuris visą atmenamą laiką gyvena jam skirtoje vietoje – nes jis yra čia gimęs ir jo ryšys su landšaftu.“

Ir dar vienas bendras, nepaprastai svarbus šių Lietuvos šviesuolių bruožas – abu jie buvo žodžio meistrai, rašytojai (jaunystėje R. Ozolas rašė noveles, A. Patackas kūrė puikią lyriką ir prozą).

„Man artimesnė būtų kitokia nei „grynojo proto“ filosofija – tokia, kurioje esama dvejonės, egzistencinės kančios , poezijos ūko“, – prisipažino Algirdas. Todėl jis visuomet žavėjosi vėlyvuoju Stasiu Šalkauskiu ir Antanu Maceina, O. Milašiaus „Ars Magna“ ir „Slėpiniais“. Ir, be abejo, Vydūnu. Toli gražu ne akademiniais autoriais.

„Grynajai kritikai“ veikiausiai neprieinami A. Patacko ir R. Ozolo raštai. Bet sykiu jie atlaikytų bet kokią kritiką, nes yra neišsemiamo turinio. Kokiam žanrui priskirti A. Patacko „Litua“, kur čia literatūra, mitologija, literatūrologija, istorija, kalbotyra, religijotyra? Žanrų, formų, stilių, metodų, istorinių faktų ir vaizduotės polifonija. Prašyte prašosi palyginimas su jau cituotu didžiuoju J. L. Borgesu, kuris save ironiškai vadino rašytoju savamoksliu, turinčiu teisę nepaisyti literatūros ir mokslo, žanrų ir stilių ribų.

Taigi, darsyk J. L. Borgeso  „Amžinybės istorija“: „Žinoma, kad asmenybė tampa savimi tik per atmintį ir jos praradimas baigiasi idijotija. Tą patį galima pasakyti apie visatą. Be amžinybės, šito brangiausio ir trapaus veidrodžio, kuriame atsispindi tai, kas perleista per žmonių sielas, visuotinė istorija – prarastas laikas „kuriame prarasta ir mūsų asmeninė istorija, ir visa tai gyvenimą paverčia kažkokia keista chimera (…). Tvirtinti, kad amžinybės nėra, manyti, kad laikas, kuriame buvo miestai, upės, džiaugsmai ir nusivylimai, visiškai išnyksta, taip pat neteisinga, kaip ir tikėti, kad visa tai galima išsaugoti“.

Apie abi prieš išeinant mums paliktas signatarų knygas galima pasakyti A. Patacko žodžiais apie O. Milašiaus pranašystes: “…jo egzegetiniai ieškojimai (…) tėra logiškas jo kūrybos tęsinys ir pabaiga, aukštos vertės moralinis aktas ir paskutinis taškas prieš susijungiant su Amžinybe.“

– Alio, Algirdai…

– Alio, Romualdai…

…tyla.