V. Doniela. Atviroji ir uždaroji dvasia (ištraukos)

Žvelgiant į istoriją ne įprastiniu (vadovėliniu) chronologiniu požiūriu, bet iš plotmės, kurią čia dėl visko pavadinsime kultūrine sociologine, galima teigti, kad autoritetizmas ir demokratizmas yra konkrečios dviejų radikaliai skirtingų mentalitetų išraiškos. Šie du mentalitetai yra atviroji ir uždaroji dvasia, du socialiniai nusiteikimai, dvi skirtingos visuomeninės jėgos, kurios turi savus veikimo dėsnius.

Specifinėse visuomeninio gyvenimo srityse šie du mentalitetai reiškiasi radikaliai skirtingomis formomis. Politinėje srityje uždaroji dvasia sieks autoritarinės struktūros, brėš aiškią liniją tarp valdovo ir valdinio. Pažinimo srityje ji taip pat postuluos autoritetą: nustatys apriorines tiesas. Atviroji dvasia, atvirkščiai, politinėje srityje paneigs radikalų skirtumą tarp valdovo ir valdinio, laikydama tokį skirtumą tik funkciniu (kas yra valdovas vienu metu, gali būti valdinys kitu metu, nes valdovas yra valdovas ne iš prigimties, bet tik kiek jis yra valdinių atstovas). Pažinimo srityje atviroji dvasia pasireikš mokslu ir filosofija, kur kiekvienas teiginys yra atviras kritikai, nes nėra tokių teiginių, kurie būtų pažymėti neklaidingumo žyme.

Atvirąją dvasią ženklina bruožas, kad ji neturi „oficialiosios“ ideologijos. Jos tiesos yra geriausiu atveju faktinės tiesos, todėl kiekvienas gali jas kvestionuoti pagal savo įžvalgą. Kaip ir moksluose, jei tai, kas atrodė esanti tiesa, pasirodo esanti klaida, ją reiks atmesti. Bet jei ji išlaiko kritikos ugnį, ji ir toliau yra tiesa. Uždaroji dvasia, atvirkščiai, postuluoja „oficialiąją“ ideologiją – rinkinį teiginių, kurie pristatomi ne tik kaip teisingi, bet ir nekvestionuotini, vadinasi, virš kritikos.

Todėl atviroji dvasia operuoja faktais ir argumentais, tolerancija ir respektu (kas gali būti tikras, kad jis neklysta?). Uždaroji dvasia, atvirkščiai, operuoja „paslaptimis“ ir prakeikimais, kalėjimais ir koncentracijos stovyklomis. Žinoma, „paslaptis“ ir prakeikimas, magika ir jausmai dažnai nustelbia argumentą ir toleranciją, mokslą ir protą. Gilią šio socialinio fakto įžvalgą pažymi šv. Povilas, kai jis paslapčių „paikumą“ stato prieš racionalią išmintį: „Dievas išsirinko tai, kas pasaulyje paika, kad sugėdintų išmintinguosius“ (1 Kor 1.27).

/…/

Nežiūrint stipriai etinio religijos charakterio, joje glūdi totalizmo pradmuo. Totalizmas kyla iš religijos ekskliuzyvumo ta prasme, kad religinės bendruomenės nariai į kitatikius žiūri kaip į „nepilnus“ žmones ir todėl juos vienokiu ar kitokiu būdu bando atversti į „tikrąjį“ tikėjimą. Religinės bendruomenės nariams neretai yra būdingas jausmas, kuriam anglosaksai turi įdomų žodį self-righteousness [„teisuoliškumas“].

Nelaimingiausias dalykas yra tai, kad religija, būdama ekskliuzyvi šia prasme, susidūrusi su artimo meilės principu, rodo tendenciją jį subordinuoti ar net paneigti. Religijos ekskliuzyvinis pobūdis draudžia lygiai mylėti artimą, jei jis yra kitatikis. Šis apgailėtinas bruožas, nežiūrint Kristaus pamokslo nuo kalno, įsibrovė net į krikščionybę. Jis buvo ta žarija, iš kurios vėliau išsiplėtojo priverstinis krikščionybės brukimas kitatikiams ir brolžudiški naujųjų amžių pradžios karai. Ekskliuzyvizmo principas yra „Mes ir tik mes turime neklaidingą tiesą“. Iš to eina totalinė išvada „Kadangi tiesa morališkai stovi aukščiau už klaidą, mes turime teisę priversti, kad jūs priimtumėte mūsų tiesą“. Tai argumentas, kuris vienokia ar kitokia forma kartojasi nuo krikščionybės politinio įsigalėjimo Romos imperijoje iki apytikriai aštuonioliktojo šimtmečio pradžios. Kilnioji tiesos sąvoka virto prievartos argumentu. (Apie šią metamorfozę dar vėliau.)

Krikščionybė, gimusi klasikinio pasaulio paunksmėje, turi daug atvirosios dvasios, nes joje atvirai skelbiama artimo meilė. Atrodo, kad senasis ekskliuzyvizmas yra pergalėtas, ir šitaip reiktų manyti jau vien dėl minėtojo Kristaus pamokslo nuo kalno. Bet žydų užkietėjimas buvo per didelis, nes jau antroji generacija atkrinta į ekskliuzyvizmą, ir artimo meilė yra apribojama. Meilės atžvilgiu krikščionybė tampa schizofreniška. Iš vienos pusės matome aiškų artimo meilės pabrėžimą, iš kitos – dėsnį, kad su kitokiu nedera draugauti. Laiške korintiečiams šv. Povilas įsakmiai pabrėžia: „Neįsikinkykite į nelygų jungą su netikinčiais. Ką gi bendra turi teisybė su neteisybe? Arba kokią draugystę turi šviesa su tamsa? Kaip Kristus sutaria su Beliaru? Arba kokią dalį turi tikintis su netikinčiu? Kaip Dievo šventykla derinasi su stabais? Mes juk esame gyvojo Dievo šventykla…“ (2 Kor 6.14–16). Šiais žodžiais šv. Paulius pratęsia senąjį žydų ekskliuzyvizmą, nes savo sakinius jis tuo pat paremia Senojo Testamento žodžiais: „…kaip Dievas pasakė: Aš gyvensiu tarp jų ir vaikščiosiu su jais; aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta. Todėl išeikite iš jų ir atsiskirkite, – sako Viešpats, – ir nepalieskite to, kas netyra; tada jus priimsiu…“ (2 Kor 6.17).

Bet šv. Jonas, vadinamas meilės apaštalu, yra lygiai uždaras: „Kiekvienas, kuris eina toliau ir nepasilieka Kristaus moksle, neturi Dievo. Kas pasilieka tame moksle, tas turi ir Tėvą, ir Sūnų. Jei kas ateina pas jus ir neatsineša šito mokslo, jo nepriimkite į namus ir jo nesveikinkite, nes kas jį sveikina, tas dalyvauja jo piktuose darbuose“ (2 Jn 9–11).

Šie žodžiai yra principiniai ir jų aštrumas atsiliepė atitinkamai aštriame krikščionių elgesyje viduramžiais. Bet svarbiausia, kad iš čia kyla tikėjimo ir meilės prieštaravimas, kuriame artimo meilė visgi turi nusileisti tikėjimui, turi apsiriboti. Jei tas, kuris neina su tikruoju Dievu, eina prieš Jį, mylėti tokį žmogų reiškia mylėti Dievo priešą. Išeitį suteikia Šventoji Inkvizicija, daranti distinkciją tarp kūno ir sielos: reikia mylėti netikėlio sielą, bet sunaikinti jo kūną. Bet, žinoma, tokia meilė jau yra perdėm perversiška, ji jau nebėra artimo meilė.

Sunku nesąlygiškai sutikti, kad krikščionybę ženklina atviroji dvasia. Bergsonas, kuris pirmas šią tezę iškėlė, klydo. Keldamas šią mintį, per toli jis buvo nuo viduramžių, nematė jis dar nei nacizmo, nei komunizmo, kurie palengvina suvokti viduramžių struktūrą. Sakydamas, kad krikščionybės dvasia yra atvira, jis galvojo apie krikščionybės siekiamą visuotinumą. Bet ji siekia, kad visi būtų krikščionys (ut omnes unum sint [„kad visi būtų viena“]), vadinasi, kad krikščionybė būtų vienintelė religija. Jei šitokį siekimą pavadinsime atvirosios dvasios reiškiniu, tai ir komunizmui negalime paneigti tokios „atvirosios“ dvasios. Šitokio įsigalėjimo noras ir ženklina uždarąją dvasią, nes jis paneigia egzistencijos teisę kitiems įsitikinimams. Vietoje artimo meilės ir tolerancijos atsiranda Šventoji Inkvizicija ir jos modernusis ekvivalentas koncentracijos stovykla. O atviros dvasios žmonės supranta, kad kiti gali ir kitaip galvoti, kitaip tikėti, kitokius papročius turėti. Kitais žodžiais, atviroji dvasia atsisako sau ir tik sau priskirti neklaidingumą. Dėl to atviroji dvasia gali pasireikšti atrimo meile; dėl to ir tolerancijos vėliavininkai naujųjų amžių pradžioje buvo tie, kurie atėjo ne iš tų, kurie save laikė tikraisiais krikščionimis, bet iš tų, kurie pasisakė už laisvą mintijimą, mokslą ir demokratiją.

Kodėl viduramžiais krikščionybė ėjo ranka rankon su autoritarine politika ir ją pateisino?

Raktą šio santykio išryškinimui suteikia maža kieno tepastebėtas juridinis faktas, kad krikščionybės įsigalėjimas Romos imperijoje radikaliai pakeičia romėnų konstitucinę teisę. Pagal klasikinės Romos teisininkų sampratą, valdovo autoritetas kilo iš pačios tautos. Šita demokratinė formulė galiojo net imperatorių laikais, vadinasi, čia esama formaliai demokratinės valstybės struktūros. Bet nuo krikščionybės įsigalėjimo valdovas yra iš Dievo, ir jo santykis su valdiniu pasidaro radikaliai skirtingas. Demokratinėje sistemoje valdovas yra tik atstovas, tik funkciškai skirtingas nuo kitų piliečių, bet teokratinėje sistemoje (kuri yra autoritetinės sistemos rūšis) valdovas yra jau iš esmės skirtingas nuo savo valdinių, nes jis nėra nei jų atstovas, nei nuo jų priklausomas. Demokratinėje sistemoje valdinių paklusnumas valdovui nėra besąlyginis; jie jį gali teisėtai pašalinti ir išrinkti kitą. Bet autoritetinėj sistemoj valdiniai valdovui turi paklusti be sąlygų.

Tiesa, viduramžių politinėje teorijoje yra ir bandymų išlaikyti lygsvarą tarp valdovo kaip absoliutaus monarcho iš dieviškos teisės ir valdovo kaip valdinių reprezentanto. Nepaprastai būdinga, vis dėlto, kad demokratiškasis pradas yra grindžiamas romėnų teisės tekstais! Be jų, demokratinės minties galbūt visai nebūtų likę. Galima dar pridurti, kad, griežtai kalbant, „demokratinės minties“ terminas viduramžiais yra anachronizmas. Geriausiu atveju galima kalbėti tik apie karalių, kuriam uždedama pareiga atsižvelgti į savo valdinių gerovę ir juos teisingai valdyti.

Pagrindas autoritetinei politikai yra šv. Pauliaus laiškas romėnams, kuriame jis kalba apie paklusnumą kaip paties Dievo suteiktą pareigą. Iš čia kyla viduramžinė politinė doktrina, kad kiekviena valdžia esanti iš Dievo ir todėl jai paklustina, nors šios formulės tuštumas (ir pavojingumas pačiai Bažnyčiai) pasireiškia, kai tik valdovas Bažnyčiai nebepritaria, kaip, pavyzdžiui, reformacijos laikotarpiu.

Šv. Pauliaus formulė išreiškia primityviosios bendruomenės sąrangą, kur valdovas turi ne tik politinę galią, bet ir magišką reikšmę, nes jis glaudžiai santykiauja su genties ar tautos dievais. Toks yra tradicinis žydų tautos valdovas, apibūdinamas „Viešpaties pateptuoju“. Šita interpretacija yra būdinga visam senajam Orientui. Išlikusiuose įrašuose Asirijos valdovai save vadina dievų „numylėtiniais“, o Egipto faraonai yra net tiesiog dieviškos kilmės. Per šv. Paulių primityvioji autoritetinė politika grįžta Europon ir beveik visai nustelbia demokratinį pradą.

Apskritai negalima išvengti įspūdžio, kad viduramžių politinė struktūra modeliuojama pagal dangišką pavyzdį. Dangus, be abejo, yra autoritetinis: apie Dievą, kaip visagalį monarchą, buriasi aristokratija – angelai bei šventieji, ir šie tarpininkauja tarp Dievo ir proletariato – eilinių sielų. Lygiai tokia pat turi būti ir žemė: valdovas yra visagalis monarchas, kurį apsupa dvariškiai ir kuriam visišką paklusnumą rodo paprasti žemdirbiai ir miestiečiai. Žemėje negali būti demokratijos, nes jos negalima įsivaizduoti danguje.

Viduramžių politinei galvosenai hierarchinė struktūra yra savaime suprantamas dalykas. Kiekvienas turi įgimtą vietą savame luome, lygiai kaip kiekvienas daiktelis turi savo vietą dieviškame kosme. Vienintelis požiūris, kuriuo visi yra lygūs, yra ne politinės teisės, bet mirties faktas. Tą puikiai išreiškia viduramžių menas: prie stalų ir pasitarimų sėdima pagal rangą, ir tik mirties dalgis lygiai skina karalių, vyskupą ir vargdienį žmogelį. (Pasikartojanti giltinės ir dalgio tema viduramžių mene yra lyg masėse glūdįs atsirevanšavimo noras, nes tik šitaip prasčiokas gali susilyginti su turtuoliu.)

Kokias išvadas galima daryti iš viduramžių politikos aptarimo? Jis patvirtina mūsų pagrindinę hipotezę, kad autoritetinė sistema, jei netrukdoma, politinėje srityje sukurs autoritetinę politiką, lygiai kaip autoritetinę struktūrą sukurs ji ir kitose visuomeninio gyvenimo srityse. Ši hipotezė visiškai pasitvirtina krikščionybės atveju; ji pasitvirtina ir bet kurios kitos orientalinės religijos atveju. Tiesa, kad šiandien, pavyzdžiui, daugelis katalikų atsisako autoritetinės politikos. Bet šio fakto priežastis yra ta, kad naujųjų amžių pradžioje (iki XIX a. vidurio) vykęs katalikybės pasipriešinimas demokratinėms idėjoms sugriuvo. Kitais žodžiais, katalikybės pritarimas demokratijai atėjo ne iš jos pačios, bet iš jos oponentų. Bet faktas, kad katalikybė rėmė autoritetinę politiką pusantro tūkstančio metų su viršum, paaiškinamas tuo, kad abu istoriniai fenomenai kyla iš to paties mentaliteto. Žinoma, ši sąsaja yra tik faktinė, o ne loginė.

Naujųjų amžių problema yra komplikuota, nes čia esama gerokai išsišakojusios įtampos tarp atvirosios ir uždarosios dvasios. Čia trumpai sustosime tik prie komunizmo, kuris, galima sakyti, yra trečiasis uždarosios dvasios etapas Europos istorijoje. Jame randame visas uždarosios dvasios žymes: „oficialiąją“ ideologiją, netikėlių išjungimą iš visuomeninio gyvenimo, kultūros forsavimą į apriorinius rėmus (plg. frazę „tautinis turinys, socialistinė forma“) ir t.t.

Kiekvienas naujas uždarosios dvasios etapas inkorporuoja, bet kartu ir transformuoja kai kuriuos atvirosios dvasios elementus. Skolindamiesi terminą iš Spenglerio, šį fenomeną vadiname pseudomorfoze. Krikščionybė iš klasikinio pasaulio perėmė intelektualinę tiesos sąvoką, bet vartoja ją instrumentu atlikti darbui, kuriam antikinė tiesos sąvoka yra visai priešinga. Klasikinė filosofija yra labai jautri klaidos galimybei, ir ją ženklina tiesos ieškojimas. Tačiau krikščionybė tiesos neieško, nes ji ją jau tariasi turinti. Krikščionybė todėl pasinaudoja klasikinės senovės rodyta pagarba tiesai, pristato savo doktriną kaip tiesą ir tiesos vardu reikalauja pašalinti visas kitas idėjines sistemas. Tiesa tampa prevartos pateisinimu: filosofija tampa prievartos įrankiu – filosofija, kuri savo esme buvo kaip tik sukilimas prieš „oficialiąją“ pasaulėžiūrą!

Panaši pseudomorfozė įvyksta komunizme. Marksizmas laiko save moksline sistema ir mokslinės tiesos vardu reikalauja pašalinti visas kitas doktrinas. Šitokiu būdu marksizmas apverčia aukštyn kojom mokslinės tiesos prigimtį: savo esme mokslas niekada negali tarnauti prievartai, nes jis nekelia neklaidingumo pretenzijos. Mokslas negali būti totalizmo įrankis, nes jis, kaip ir filosofija, visas totalizmui reikalingas neklaidingumo pretenzijas tik griauna. Kita komunistinė pseudomorfozė yra „demokratijos“ sąvoka, kur jos prasmė irgi radikaliai iškreipiama.

Šitos pseudomorfozės rodo, kaip patrauklūs yra atvirosios dvasios elementai, kad net autoritetinės sistemos negali be jų apsieiti, nors, žinoma, jos taip juos inkorporuoja į savo sistemą, kad jie atrodo tas sistemas tik remią. Vienok nei tiesios, nei mokslo negalima uždaryti į „užbaigtas“ sitemas; jie sugeba iš narvo ištrūkti ir atidaryti naujus laikotarpius.

Perskelbta iš: Vytautas Doniela. Atviroji ir uždaroji dvasia, Metmenys, Nr. 4, 1961, p. 26–29, 35–41

Kursyvas autoriaus. Biblijos citatos suderintos su Algirdo Jurėno vertimu.