Kovo 9 dieną Varšuvos Karalių rūmuose vyko Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimas, kurį organizavo Karalių rūmų direktorius Andrzej Rottermund ir Lietuvos Respublikos ambasadorius Varšuvoje Šarūnas Adomavičius.
Ankstyvą popietę vyko konferencija, kurioje pranešimus skaitė: buvęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis („Kelias į laisvę“), Lietuvos istorikas, politologas, socialinių mokslų daktaras prof. Šarūnas Liekis („Lenkija ir lenkai lietuvių istorinėje-politinėje sąmonėje“)
bei lenkų istorikas ir publicistas prof. Marekas Kornatas (Marek Kornat) („Lietuvos reikalai Jurgio Giedraičio ir Česlovo Milošo laiškuose“).
Po pranešimų vyko diskusijos, kurių metu pasisakė buvęs Lenkijos kultūros viceministras Michalas Jagiela (Michał Jagiełło), „Gazeta Wyborcza“ vyr. redaktorius Adamas Michnikas (Adam Michnik), Lenkijos konstitucinio teismo pirmininkas Andžejus Žepinskis (Andrzej Rzepliński), Mislibužo savivaldybės atstovas, Seinų apskrities viršininkas Piotras Alško (Piotr Alszko) ir kt.
Kalbėta apie Lietuvos ir Lenkijos savivaldybių bendradarbiavimą, bendrus Lenkijos ir Lietuvos jaunimo projektus, tarptautinius kultūrinius mainus ir kt. Nemažai diskutuota dėl lenkiškų pavardžių rašymo Lietuvoje bei vietovardžių ir gatvių dvikalbių lentelių. Lietuvos poziciją šiuo klausimu taikliai išsakė prof. Vytautas Landsbergis, kuris kalbėjo, kad nėra lenkų pavardžių rašymo problemos, yra tik svetimtaučių pavardžių rašymo klausimas.
Valstybinės kalbos vartojimo reikalai yra įvardinti Lietuvos konstitucijoje, kurią galima pakeisti tik referendume. Pasak profesoriaus, dvikalbių lietuviškų ir lenkiškų lentelių pakabinimas sukeltų Lietuvos rusų mažumos reakciją. Rusijos prezidentui tai duotų argumentą, kad Lietuvoje rusai neva diskriminuojami.
Michalas Jagiela pabrėžė, kad Lenkijos lietuviai sugeba išsirinkti gerus vadovus, o Lietuvos lenkai, deja, ne. Anot jo, jeigu Lietuva patenkintų Lietuvos lenkų reikalavimus, šie galbūt atsiribotų nuo prorusiško pono Tomaševskio. M. Jagielai antrino Adamas Michnikas. Jis išsakė nuomonę, kad Lietuva jau seniai galėjo duoti lenkams „pavardes“ ir „lenteles“, bet to nepadarė dėl lietuvių tautai būdingo užsispyrimo. „Gazeta Wyborcza“ vyr. redaktorius prieštaravo Piotrui Alško, kad lietuvių ir lenkų santykiai Seinijoje yra labai geri, kadangi Seinuose iki šiolei „trūksta“ Antano Baranausko gatvės. Anot jo, tai būtų gražus gestas lietuvių atžvilgiu. Lietuva už tai galėtų atsidėkoti dvikalbėmis lentelėmis Vilniuje, ir ne tik.
Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimą vainikavo Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos koncertas, kuris vyko Karalių rūmų didžiojoje salėje.
Alkas.lt šaltinių duomenimis, Lenkijos lietuvių organizacijos jau senai nekelia Baranausko gatvės Seinuose klausimo. Kai kam Lenkijoje matyt, svarbu įtikinti, kad Baranausko vardu gatvės pavadinimas Seinuose yra Lenkijos lietuviams labai svarbus, tam, kad tai galima būtų panaudoti kaip argumentą dėl dvikalbių gatvių užrašų Vilniuje,būtent tai ir pasakė A. Michnikas.
Lenkai savo stiliuj – net šventės proga savo šovinizmą demonstruoja. O dėl visokių š…liekių – tai antilietuviškus polonofilus nevertėtų siųsti į tokius renginius. Dar gerai, kad į kokias derybines delegacijas neįtraukia, o tai “vilnionašystams” būtų pažadėtos ir pavardės, ir lentelės, ir dvikalbystė, ir autonomija – ir dar likusią Lietuvos dalį vasalo teisėmis prijungti. 🙂
Įdomu, ar Liekis ir Michnikas pūtė į vieną dūdą. O turėtų, žinant Liekį. Keista, kad nebuvo pakviestas Bumblauskas
šitą informaciją (apie Michniką ir jo svajones apie lenkiškas lenteles Vilniuje) reikėtų nusiųsti tiems kurie pasiūlė jam teikti Laisvės premiją. Berods, be kitų ir Irena Degutienė.
O dėl Š.Liekio pakvietimo… ką gi, naujas Lietuvos ambasadorius darbą Lenkijoje pradėjo falstartu . Nebent be jo buvo nuspręsta, kas bus kviečiamas.
Lenkai (o Michnikas ir Jagielo apsimeta juk Lietuvos draugais)” nenuvylė”: net ir tokia Lietuvai svarbia proga kalbėjo iš vyresniojo brolio pozicijų
Matyt, simboliška, kad minėjimas vyko karalių rūmuose. Gal taip vaizduojantis, kad Lietuvos respublika gal visgi nėra valstybė, o tik, kaip kažkada, – Lenkijos karalystės dalis.
Beje, jau kelintą kartą prasikiša Landsbergio prolenkystė – tai tolygu Vilniaus lietuvybės išdavimui. Užuot pasakius Lenkijoje aiškiai tiesiai, kad gatvių, vietovių pavadinimus rašyti lenkiškai Lietuva iš principo neturi pagrindo, – iš pasakymo galima suprasti, kad jis nieko prieš, jog jie būtų rašomi lenkiškai, bet, mat, tada gali užsinorėti rusai, kad jos būtų rašomos ir rusiškai. Kam tas žaidimas…
Blogiausia čia, kad, galbūt, tokias lenkistines kalbas galėjo girdėti ir ta proga ten koncertavę čiurlioniukai.
Taip esu užsispyręs ir pasiekčiau daugiau jei ne Tautos išdavikai, išgamos, kurie neužsispyrę.