A. Liekis. Svetimi lenkai: kada ir kodėl? (IV)

Tęsinys. Pirma dalis ČIA, antra dalis ČIA, trečia dalis ČIA.

Nuo Liublino akto pasirašymo Lietuva, kaip savarankiška valstybė, formaliai nustojo egzistavusi. Ir Europos, ir pasaulio žemėlapiuose ji bežymėta tik kaip Lenkijos dalis, nes pagal Liublino aktą bendra valstybė turėjo būti vadinama tik Lenkijos karalyste.

Liublino unija buvo tarsi repeticija, pavyzdys J. Stalinui, 1940 m. vasarą įjungiant Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes į SSRS „tautų šeimą“.

Po Liublino unijos LDK palaipsniui prarado savarankiškumą. Nors dar savo kariuomenę išlaikė, skelbė karus ir taiką rusams, švedams ir kt. Tuo tarpu seimuose, senatuose Lietuvos ir Lenkijos atstovai dažnai gindavo tik savo šalių interesus.

Lietuvoje ir toliau tebegaliojo Lietuvos statutai. Jie – ne tik aukštos teisinės kultūros, bet ir visos visuomenės kultūros, ūkio veiklos rezultatas. Jie padėjo apsaugoti Lietuvą nuo masinio lenkų kėlimosi į Lietuvą, nuo lenkų įtakos ūkiniam ir politiniam šalies gyvenimui.

Statuto pirmoji laida pasirodė 1529 m. Jame bene pirmą kartą Rytų Europoje įvairios valdžios privilegijos, nutarimai buvo suvesti į vieną gerai apgalvotą sistemą. Visas Statutas turėjo 13 skyrių, o šie – 282 straipsnius. Kiekvienas skyrius reglamentavo atskirą dalyką: vienas kalbėjo apie valdovą ir nusikaltimus jam, kitas – apie valstybės gynimą,, trečias – apie bajorų žemės teisės, ketvirtas – apie paveldėjimo teises, penktas – apie įvairiausius kriminalinius nusikaltimus ir t.t.

Lietuvos Statuto parengimui vadovavo kancleris Albertas Goštautas. Statutas nuolat buvo papildomas naujais teisės aktais. Atsižvelgus į juos, 1566 m. parengtas ir išleistas antrasis jo variantas. Tačiau po Liublino unijos, pasikeitus bajorijos teisėms ir sumažėjus valstybės savarankiškumui, 1588 m. išėjo trečioji, paskutinė Statuto laida. Visos trys Statuto laidos parašytos senąja gudų kalba, tik vėliau išverstos į lotynų ir lenkų kalbas. Statutas veikė ir žlugus Lenkijai bei Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį. Tačiau statutai neskatino nei Lietuvos valstybinio savarankiškumo, nei lietuvių tautos stiprinimo. Priešingai. Buvo suteikiama įvairiausių privilegijų atėjūnams svetimšaliams ypač įsikuriantiems miestuose, tuo tarpu lietuvis valstietis, ypač baudžiauninkas negalėjo palikti žagrės, net bajoras galėjo netekti bajorystės teisių, perisikėlęs į miestą, tuo tarpu kaip ir atėjūnai žydai ar lenkai, sumokėję nustatytą sumą, galėjo gauti ir bajorų titulus. Dėl tokios politikos Lietuvos miestai buvo tapę atėjūnų svetimšalių buveinėmis. Kaimo lenkinimas irgi pamažu vyko, leidžiant visokiems perėjūnams, ypač iš Lenkijos pirktis Lietuvoje žemes.

Ir po Liublino unijos Lietuvoje toliau posėdžiaudavo bajorų seimeliai, rengę siūlymus Seimui Varšuvoje. Jie priimdavo daug nutarimų, kurie labai nepatikdavo lenkų ponams ir karaliui. Pavyzdžiui, 1593 m. lietuvių bajorų atstovų suvažiavimas Vilniuje nutarė: iš kiekvienos vaivadijos paskirti ginkluotus būrius Lietuvos sienoms saugoti; uždrausti karaliui paskirti Vilniaus vyskupu lenką. Jei toks ir būtų paskirtas, tai neleisti jam atlikti pareigų.

1638 m. tokiame suvažiavime Vilniuje buvo priimtas nutarimas uždrausti Lenkijos kariuomenei peržengti Lietuvos sienas, o 1655 m. nutarime nurodoma elgtis su pasirodžiusiais lenkų kariniais daliniais, kaip su plėšikais ir juos naikinti, jeigu jie neįrodytų einą padėti Lietuvai.

Tokiais lietuvių bajorų suvažiavimų nutarimais piktinosi ir Lenkijos karalius, ir Seimas. Jie skelbdavo apie juos negaliojančiais.

Lenkai jausdami lietuvių bajorų ir didikų priešiškumą sau, net samdė šnipus sekti, o į atsakingas valstybėje pareigas stengdavosi paskirti tik lenkams palankius darbuotojus.

Antai karalius Jonas Kazimieras Vaza (1607–1672) paskyrė didiką Joną Radvilą etmonu, bet netrukus lauko etmonu paskyrė lenką V. Gasevskį (W. Gasiewski) ir tik jam suteikė teisę samdyti kariuomenę bei ir perdavė visus Lietuvos kariuomenės išlaikymui skirtus pinigus.

Lietuvos kariuomenėje irgi stiprėjo nepasitenkinimas sąjunga su Lenkija, Liublino unija. Tad daugelyje jos dalinių ieškota progų, kaip išsivaduoti nuo sąjungos su lenkais, užkirsti jiems kelią skverbtis į Lietuvą. Viena tokių progų buvo karas su Švedija. Karo metu J. Radvila, Lietuvos kariuomenės vadas, taip pat Žemaitijos vyskupas P. Parčevskis, Vilniaus vyskupo įgaliotinis J. Bialozaras ir dar apie 1000 Lietuvos didikų, bajorų 1655 m. rugpjūčio 17 d. karinėje stovykloje prie Kėdainių pasirašė su Švedijos karaliumi Aktą dėl Liublino unijos su Lenkija nutraukimo ir Lietuvos–Švedijos sutarties sudarymo, Švedijos karaliaus paskelbimo ir Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu. Pagal Aktą Švedija garantavo išsaugoti Lietuvoje esamą santvarką, luomų ir religines laisves.

Dėl Lietuvos savarankiškumo nuo XVIII a. pradžios kovojo ir Lietuvoje įsigalėjusi didikų Sapiegų giminė. Kazimieras Sapiega buvo turėjo etmono postą, jo brolis Benediktas – paiždininkio, kitas brolis Aleksandras – maršalkos ir kt. Jie tarėsi ir su kitų valstybių valdovais dėl Lietuvos atsiskyrimo nuo Lenkijos, apdėjo mokesčiais katalikų vyskupus kaip lenkų šnipus ir vietininkus – kolonizatorius, grasino jiems Vyriausiuoju tribunolu dėl neteisėto turtų įsigijimo ir pan. Tai sukėlė nerimą Lenkijos bažnyčios hierarchams. Ir jie Senato posėdyje Varšuvoje apkaltino Sapiegas separatizmu bei unijos išdavyste. Kunigai ir vyskupai lenkai prieš Sapiegas kovoti sukurstė nemažai Lietuvos bajorų. 1700 m. lapkričio 17 d. per mūšį su bajorais, vadovaujamais Radvilų, Sapiegos pralaimėjo. Laimėję bajorai priėmė nutarimą atkurti LDK ir paskirti Didžiuoju kunigaikščiu tuometinį Lenkijos karalių Augustą II (1670–1733 m.). Šį nutarimą pasirašė didikai Radvilos, Pacai, Vyšniaveckiai. Bet karalius, bijodamas lenkų ponų ir netekti karūnos, patariamas Rusijos caro Petro I, Vilniaus bajorų nutarimą panaikino.

Apskritai kovotojų dėl Lietuvos savarankiškumo ir dėl pražūtingosios Liublino unijos akto panaikinimo buvo daug, bet nepaisant visų pastangų, lenkų Lietuvoje, ypač Vilniuje ir apie jį, daugėjo, vis labiau ėmė įsigalėti ir jų kalba, ypač tarp bajorų, valstybės įstaigose, teismuose, kariuomenėje, Vilniaus akademijoje, jau nekalbant katalikų bažnyčiose, mokyklose.

Bendri abiems valstybėms valdymo organai pradėti steigti nuo XVIII a. antrosios pusės, ypač po pirmojo Lenkijos padalijimo 1772 m. Tada ir buvo sudaryta bendra Edukacinė komisija, po to, 1775 m. – Nuolatinė valdymo taryba, bendros kariuomenės, užsienio reikalų, policijos, iždo ir kitos komisijos, buvo suvienodinti ir mokesčiai. Taip Lietuva vis labiau virto Lenkijos provincija. Vis silpnėjo ir lietuvių atstovų balsas Lenkijos Seime. XVIII a. viduryje iš 170 jo narių tik 48 balsavo iš Lietuvos žemių; Senate iš 140 – tik 27 nariai iš Lietuvos (5 – ministrai, 2 – vyskupai, 12 – vaivadų ir 8 – kaštelionai). Tiesa, veikė „liberum veto“ teisė – kiekvienas Seimo narys, nepatenkintas vienu ar kitu Seimo priimamu nutarimu, galėjo nutraukti posėdį. Pavyzdžiui, iš 1652–1763 m. vykusių 77 seimų posėdžių Varšuvoje 37 buvo nutraukti, pasinaudojus ta teise. Tai sudarė sąlygas į valstybės valdymą kištis ir užsienio valstybėms, papirkus Seimo narius, taip pat didikų ir net bajorų savivalei.

Tuo tarpu kaimyninėse valstybėse – Rusijoje, Austrijoje, Prūsijoje, kaip ir anksčiau, tebevyravo vienvaldiškumas. Lenkijai (žinoma, kartu su Lietuva) buvo vis sunkiau pasipriešinti agresyviems ir stipriems kaimynams, apginti nuo jų savo žemes. 1772 m. susitarę tie kaimynai – Rusija, Prūsija, Austrija atsiriekė po nemažą gabalą nuo bendrosios Respublikos. Carinė Rusija tuomet prisijungė rytinės Lietuvos slaviškąsias žemes iki Dauguvos ir Dniepro upių; Austrija – dalį Mažosios Lenkijos, Galicijos, Prūsija – Pavyslį ir Varmijos vyskupystę. Prie Baltijos Lenkijai buvo paliktas tik Dancigas (Gdanskas). Visoje šalyje siautėjo Rusijos, Austrijos ir Prūsijos kariuomenės.

Šaliai valdyti Rusijos nurodymu buvo sudaryta Nuolatinė taryba iš 18 senatorių ir 18 atstovų (tarp jų – 2/3 Lenkijos ir tik 1/3 – Lietuvos). Taryba vadovavo 5 departamentams (iždo, karo, užsienio, policijos arba administracijos, teisingumo). Karaliui buvo palikta tik teisė tvirtinti Tarybos balsų dauguma priimtus nutarimus. Kadangi Tarybos daugumą sudarė lenkai, Lietuvos atstovai iš tikro nieko nesprendė savo valstybės naudai. Tas pat pasakytina ir apie minėtąją, 1772 m. įkurtą Edukacinę komisiją, kurioje 70 proc. narių irgi turėjo būti iš Lenkijos. Tad, nepaisant kai kurių gerų darbų, pertvarkant valstybės švietimo, mokslo sistemas, minėtoji komisija tik sustiprino lenkinimą, paversdama nuožmiu lenkinimo židiniu ir Vilniaus universitetą.

Dėl to, kad karaliaus, Seimo ir Nuolatinės komisijos veiklą kontroliavo ir į visų klausimų sprendimą kišosi Rusija, iš tikrųjų viskas priklausė nuo carienės Jekaterinos II malonės. Tai kėlė ir lenkų, ir lietuvių nepasitenkinimą. 1787 m. Rusijai pradėjus karą su Turkija, o po to – su Švedija, atsirado galimybių vėl paimti valdžią į savo rankas, sustiprinti centrinę Respublikos valdžią. Jekaterina II, vykdama į rusų kariuomenės užimtą Krymą, pakeliui susitiko su jai labai patikusiu meilužiu, Lenkijos karaliumi Stanislovu Augustu Poniatovskiu (1732–1798) ir pritarė jo prašymui leisti sustiprinti Lenkijoje centrinę valdžią, o pirmiausia – padidinti jo, kaip karaliaus, vienvaldiškumą. Tam pritardama carienė vylėsi, kad Lenkija, valdoma „jos“ karaliaus, taps visiškai pavaldi jai ir įsitrauks į karą su Turkija. Tad po susitikimo su savo meiluže karalius leido Seimui Varšuvoje pradėti svarstyti valstybės valdymo sistemos pertvarkymo klausimus. Seimo dauguma atmetė Jekaterinos II siūlymą sudaryti su Rusija karinę sąjungą. Svarstyta daugybė su valstybės valdymo pertvarkymu susijusių klausimų, kurių sprendimai po ketverių aptarinėjimo metų buvo surašyti „Valdymo įstatyme“, ir 1791 m. gegužės 3 d. Seimo patvirtinti. Tuo įstatymu (vėliau pavadintu Konstitucija) Lenkiją siekta paversti tik lenkų valstybe, Lietuvą – Lenkijos provincija. Nebeminėta ir lietuvių tauta – tik lenkų. Šia konstitucija valstybę vėl mėginta sugrąžinti į ankstyvuosius viduramžius su paveldimu karaliaus sostu (iki Liublino unijos monarchą Lietuvoje rinkdavo Didžiuoju kunigaikščiu, Lenkijoje – karaliumi). Tik bajorų luomui garantuotos visos laisvės ir teisės.

Šia 1791 m. gegužės 3 d. paskelbta vadinamąja Konstitucija siekta galutinai įgyvendinti Liublino unijos nutarimus. Teisiniu požiūriu šis dokumentas buvo žingsnis atgal ir nuo beveik prieš pora šimtmečių paskelbto Lietuvos Statuto. Aišku, Konstitucija buvo nepatenkinta nemaža dalis Lietuvos bajorijos ir diduomenės. Jie sudarė konfederaciją, kuriai paramą pasiūlė Rusijos imperatorė Jekaterina II. Daugelis šios konfederacijos narių patikėjo, kad Rusijai rūpi Lietuvos savarankiškumo atkūrimas. Tačiau Rusija siekė pasinaudoti konfederatais, kad įvestų kariuomenę ir paimtų į savo rankas valdžią. Tariamai siekdamos įvesti tvarką, Rusija, Prūsija ir Austrija antrą kartą pasidalino valstybę. Nesusitaikant su tuo, 1794 m. pradžioje Lenkijoje, o po to ir Lietuvoje prasidėjo ginkluotas sukilimas prieš Rusijos karines įgulas. Bet sukilėliai pralaimėjo, ir Rusija, Austrija bei Prūsija galutinai pasidalino Lenkiją – beveik visą Lietuva atiteko Rusijai, išskyrus tik Užnemunę kairiajame Nemuno krante. Ją prisijungė Prūsija, kurios valdžioje ji išbuvo iki Napoleono laikų.

Karaliui Stanislovui Poniatkovskiui (1732–1798) carienė Jekaterina II atidavė Gardiną, bet, neužilgo jai mirus (1796 m.), šis valdovas buvo apgyvendintas carų rūmuose Petrapilyje. Čia jis ir mirė 1798 m. Taip žlugo galingoji Lietuvos valstybė, gyvavusi beveik 600 m. Žlugo ne kieno nors nukariauta, o dėl per didelio savo pasitikėjimo atėjūnais lenkais, dėl per menko savos tautos, valstybės interesų gynimo, dėl nesirūpinimo valstybės sukūrėja – lietuvių tauta, jos kalba, kultūra, gerove, jos, kaip valstybės branduolio, stiprinimu. Įdomu tai, kad beveik visi iš Jogailos kilę Lenkijos karaliai ir Lietuvos Didieji kunigaikščiai – Kazimieras Jogailaitis (1440–1492 m.), Aleksandras (1492–1506), Žygimantas Senasis (1506–1548), Žygimantas Augustas (1548–1572) labiau dirbo Lenkijos, o ne Lietuvos labui, nesirūpino stiprinti abiejų valstybių.

Nors Lenkijos karaliai buvo ir Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais, dažnai ir lietuviškos kilmės, apsupti lenkų valdininkų ir hierarchų, pasiduodavo jų įtakai. Lietuvos žemėse (pirmiausia per bažnyčias, mokyklas, o vėliau net per Vilniaus universitetą) vyko nuožmus lenkinimas. O iš sūduvių (jotvingių), prūsų ir kitų lietuvių protėvių žemių tikruosius gyventojus neretai prievarta ištremdavo, atkeldami į jų vietas lenkus. Lenkinimas lietuvių žemėse dar labiau sustiprėjo žlugus bendrajai valstybei, ypač Rusijai atitekusiose lietuviškose gubernijose, kuriose patriotizmo rodikliu ir buvo iškeltas lenkiškumas, kova dėl Lenkijos valstybės atkūrimo.

Lenkiškumui palankus buvo ir lietuviškos spaudos, lietuviškų mokyklėlių uždraudimas (po 1863 m. sukilimo) – vietoje lietuviškų lenkų „patriotai“ kišo lietuviams savas lenkiškas maldaknyges, elementorius. Nežinoma nė vieno atvejo, kad lenkai tada savo „broliams“ būtų išleidę nors kokią lietuvišką knygelę ar maldaknygę. „Broliais“ lietuviai lenkams būdavo, kai kovodavo už jų laisvę, už Lenkijos laisvę, už Lietuvos įsijungimą ir iš karto tapdavo priešais, kai pasiakydavo už lietuvybę, už lietuvių Tautos savarankiškos valstybės atkūrimą.

Savarankiškos Lietuvos idėjas drąsiau ir drąsiau skelbė po baudžiavos panaikinimo iš lietuvybės nepraradusios valstiečių kilę lietuviai inteligentai, „Aušros“ ir kitų leidinių autoriai, lietuvių organizacijų veikėjai, supratę, kad po daugelio metų lenkinimo ir rusinimo, lietuvių tauta gali sustiprėti tik savoje tautinėje valstybėje, kad anksčiau ar vėliau savo valstybes panorės sukurti ir buvusios bendroje valstybėje gudų, ukrainiečių ir kitos tautos. Tačiau to norėjo suprasti daugelis lenkų veikėjų, kūrusių planus tik apie Lenkiją, kokia ji buvo iki padalinimų, su Lietuvos Didžiąja kunigaikštyste kaip provincija.

Bet kadangi lietuvių Tauta kovojo dėl savo tautinės nepriklausomos valstybės atkūrimo, ji ir tapo priešu galingosios Lenkijos atkūrėjams, kurie apgaule ir smurtu ėmėsi pasmaugti atsikuriančią Lietuvos valstybę, okupavo ir aneksavo jos amžinąją sostinę Vilnių ir jo kraštą, paskleisdami pasaulyje melą, kad lyg tas kraštas priklausąs jiems, lenkams, kad tik Lietuva kalta, jog tariamai nenorinti išspręsti „Vilniaus klausimo“ ir tuo pretekstu iki pat Antrojo pasaulinio karo nepripažino Lietuvos valstybingumo de jure – Lenkija buvo vienintelė valstybė, nepripažinusi Lietuvos.

Lenkams buvo naudinga laikyti pasaulio dėmesį ties tariamu „Vilniaus klausimu“, nes tada ir patys lietuviai nekėlė klausimų dėl lenkų okupuotų, aneksuotų, kolonizuotų lietuvių ir protėvių – sūduvių, prūsų ir kitų žemių, dėl Seinų, Augustavo, Baltstogės, Suvalkų ir kitų, kaip ir Vilniaus krašto nuo amžių buvusių tik lietuvių ir jų protėvių kraštais. Tiek Vasario 16 – oji, tiek dabartinė – Kovo 11 – osios nepriklausoma Lietuva yra tik dalyje savo etinių žemėse, yra unitarinė valstybė ir joje gyvenančios svetimos tautos, kaip ir lenkų, yra atėjūnų, bet galintys susiburti į savo tautines bendrijas, kurioms tiek tarpukario, tiek dabartinėje nepriklausomoje lietuvių valstybėje garantuojamos tos pačios teisės kaip ir tos valstybės suverenui – lietuvių Tautai.

Jokie okupantai, kolonizatoriai netampa krašto į kurį atvyko suverenu, kaip netampa ir savinikais namų, kuriuose apsigyvena. Lenkai ir visuose Lietuvos statutuose jau nuo XVI a. buvo įvardijami tik kaip atėjūnai – svetimšaliai. Istoriniu požiūriu lenkai yra atėjūnais – kolonozitariais ir minėtoje didžiojoje dalyje Palenkės vaivadijos, kaip ir visose prūsų žemėse pagal Baltiją iki Vyslos ir dar piečiau jos. Tai prisiminti naudinga, nes, kaip sakoma, žinojimas padaro ir dorais, draugais. Tuo labiau, kad šiandieninės valstybinės sienos neatitinka „tautinių valstybių“, kaip ir Lietuvos suvereno – lietuvių tautos, etninių ribų.

Tarpvalstybinės sienos dažniausiai buvo ir tebėra pravedamos remiantis „stipriojo“ teise. Tai pasakytina ir apie sieną tarp Lietuvos ir Lenkijos, kurią lenkai jau po gėdingosios lietuviams Liublino unijos (1569 m.) vos ne per pusę buvo sutrumpinę – okupuodami ir aneksuodami beveik visą LDK priklaususią Ukrainą.

Bus daugiau