Jonas Trinkūnas (1939–2014) sukaupė lietuvių sakmių ir pasakojimų rinkinį, kuriame atsispindi mūsų tautos išmintis, jos pasaulio samprata, dorovės pagrindas, taigi senovės žynių palikti pamokymai. Susidarė ištisa knyga tokių „filosofinių“ kūrinių, kuriuos, palydėtus J. Trinkūno pastabomis ir įžvalgomis ruošiamasi šiemet išleisti. „Lietuvių išminties knyga“ žadama pristatyti Vilniaus Knygų mugėje. Knyga spaudai parengė Vaclovas Mikailionis.
Tęsdami „Sekmadienio sakmių“ skiltį skelbiame keletą sakmių iš būsimos „Lietuvių išminties knygos“ bei Jono Vaiškūno mintis įkvėptas šių sakmių.
Laumės dovanoja moteriškei audeklo
Netoli už Bartinykų dvaro yra aržuolinė giraitė, vadinama Budavonė, pagal tą giraitę yra upelis, vadinamas Gražupis. Sykį aidama moteriškė iš Bartinykų dvaro – ji buvo iš Pašeimenių kaimo, – tai ji turėjo ait per tą upelį Gražupį. Atėjus, saulei nusileidus, pas tą upelį, rado dvi moteri skalbiant, o tai buvo laumės. Ji biskį jų nusigando, ale ji, priėjus artyn, sako:
– Padėk, Dieve.
O tos laumės jai sako:
– Te tau stuką drobės už tai, ką tu mus taip pasveikinai.
Toj bijo prie jų priaitie, tai tos laumės padėjo jai an pievos tą audeklą ir sako:
– Rėžk ir rėžk, ale visą neišvyniok, tai užteks tau ir vaikų vaikui.
Toj moteriškė pajėmė tą audeklą, parsinešė namo, tai ji rėžė per daug metų, kiek norėjo, o tam stuke tiek ir tiek buvo. Ale sykį sumislio, sako:
– Reik išvyniot, pažiūrėt, kas tame stuke yra.
Išvyniojo tą audeklą – nieko nerado. O paskui jau no to stuko kiek nurėžė, ir jau nieko nepribuvo.
BP. IV, 135 – Jonas Basanavičiaus tautosakos biblioteka. Lietuviškos pasakos įvairios, t. I–IV., V., 1993–1998.
Jonas Trinkūnas: Reikėjo klausyti Deivių prisakymo. Pasak kinų, Dao tuščias, tačiau imi iš jo, ir niekada nėra jam pabaigos. Laumė – antgamtinė galia, vertinanti ir teisianti žmogaus dorovinį elgesį. Ji gali būti ir gera, ir bloga, priklauso nuo to, kaip žmogus elgiasi. Jos labai vertina darbštumą, nes ir pačios yra nepaprastai darbščios.
Jonas Vaiškūnas: Siūlas, audeklas – baltų pasaulėžiūroje gyvenimo įvaizdis. Gauname jį kaip džiugią dovaną. Trokštame, kad jis greitai nesibaigtų, kad tęstųsi ir skleistųsi į tolimą ateitį. Ar galime jį padaryti nesibaigiančiu? Kaip? Laumės sako: „Rėžk ir rėžk, ale visą neišvyniok, tai užteks tau ir vaikų vaikui“. Ką reiškia viso neišvynioti? Gal tai, kad prieš akis nuolat turime turėti antgamtinę paslaptį viliojantį ir vaizduotę kurstantį reginį? Kurį nesunku numarinti šaltu racionaliu protu, loginiu išskaičiavimu, noru viską išmatuoti ir nusakyti sveiko proto sąvokomis?
Būna mergų, kurios – lyg Laumės apvaizda. Jos paparastai būna šviesaus veido, didelėmis akimis su patamsėjusiais poakiais, ilgais plaukais, mėgsta nešioti visokius smeigtukus, “grafkes”, dėvi ilgus sijonus, dažnai smailius batus, garbina sagas, bendraujant labai neįprastai iš arti žiūri į akis.
Žodžiu, labai savotiškos.