V. Baldišis. Lietuvos Patriotui, Ekonomistui ir Istorikui, Didžiavyriui Vladui Terleckui – 75–eri

Zigmo Vaišvilos įžanginis žodis:

Valstybės atkūrimo skausmas

Sutikome Naujuosius. Skausmingai. Valdžia bando nurašyti Litą. Emocijų tikrai netrūksta. Viską bando užgožti neviltis – kokia mūsų valstybės, kiek jos beliko, ateitis? Signataras Algirdas Endriukaitis į kolegas kreipėsi „Naujametiniu laišku signatarams: Ką daryti, jei matai, kad stovi prie valstybės prarajos krašto ir nieko nenori veikti?“

Savo nuomonę apie tai, kas įvyko, bandysiu pasakyti kitą savaitę. Kolegas signatarus keikia kas netingi. Tačiau vėlgi nebijodamas būti nepopuliariu pasakysiu paprastą tiesą – valstybės atkūrimas buvo neišpasakytai sudėtingesnis, nei dabar tūlam tautiečiui gali atrodyti. Kiekvienas savo rūpestį ar skausmą dėl to, kad pakrypome tikrai ne ten, kur ėjome, kaupė ir ilgai gesino savyje. Signataro statusas, apie kurį tuomet niekas negalvojome, išskyrus nebent Vytautą Landsbergį, bandžiusį signatarais pavadinti save, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininką, ir Liudviką Sabutį, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sekretorių. Mat Aukščiausiosios Tarybos reglamentas reikalaudavo juos du pasirašyti priimtus įstatymus. Tačiau gyvenimas parodė, kad dauguma mūsų piliečių suprato, jog vieno Vytauto, net ir Didžiojo, balso toli gražu nebūtų pakakę nei penkioliktame amžiuje, nei Nepriklausomybei 1990 metais atkurti ir ją apginti. Tai – Tautos, kuri nenusipelnė tokio dabartinio likimo ir nepagarbos sau, darbas.

Šiandien siūlau perskaityti kolegos signataro Viliaus Baldišio, pirmojo atkurto Lietuvos banko vadovo, skausmo ir rūpesčio persunktą straipsnį, kurį jis pernai adresavo savo mokytojui ir kolegai signatarui Vladui Terleckui, rugsėjo mėnesį sulaukusiam 75-ių. Tai tie žmonės, kurių negausus ratas neišpasakytai sunkiu triūsu atkūrė Litą ir mūsų valstybės finansų sistemą. Jie suprato, kad valstybė be savos valiutos ir finansų sistemos – ne valstybė. Iš jų mokėsi daug kas. Jie už tai atlygio pagal šiuolaikinį „šaunių oksfordininkų ar džordžtaunininkų“ supratimą jokio neprašė. Jiems tai daryti trukdė ne tik tarybinė sistema. Sunkiausia našta buvo savųjų…

Džiaugiuosi prieš metus nors kiek prisidėjęs prie to, kad Vilius pradėtų rašyti apie tai.

Labai prašau visus šį straipsnį sutikti nuoširdžiai ir atlaidžiai. Tas, kas žino tikrąją Viliaus kančią, kuriai „nuoširdžiai“ padėjo ne tik Gediminas, bet ir Vytautas, supras ir atleis Viliui jo emociją šiame straipsnyje. Vilius turi teisę taip kalbėti, Jūs visi, mielieji skaitytojai ir Lietuvos Respublikos piliečiai, skaitykite atidžiai ir reaguokite be emocijų. Tai Gyvenimo pamoka. Vienas kitas jo puslapis, tačiau tai padės suprasti, jog atkurti Litą ir mūsų valstybės finansų sistemą, be kompiuterių ir lėšų tam, tai nepalyginamas darbas su tuo, ką š.m. sausio 1 dieną „padarė“ taip vadinama dabartinė Lietuvos valdžia, klusniai ir besąlygiškai įvykdžiusi naujojo „Centro“ nurodymus.

Zigmas Vaišvila, 2014-01-03

Man didelė garbė ir atsakomybė rašyti apie tikrą Lietuvos patriotą, mokslininką, pedagogą, nenuilstantį istorinės ir gyvenimo tiesos ieškotoją ir gynėją, signatarą Vladą Terlecką. Juolab, kad artėjantys istoriniai mūsų Valstybės ir Vlado Terlecko jubiliejai tiesiog įpareigoja mane tą daryti. Tokioje situacijoje, manau, teisingiausia būtų minėti tikrą, nevienadienę pagarbą ir istorinę vertę pelniusio žmogaus vardą ir pavardę. Jokie funkcionieriai ar oligarchai už jokius pinigus nesugebės diskredituoti Žmogaus – tikros asmenybės – vardo.

Mano tikslas nebuvo išsamiai analizuoti mokslinę, pedagoginę, politinę, pilietinę šio garbingo žmogaus veiklą, ar leistis į jo biografijos faktų detalų nagrinėjimą.Tenorėjau atskleisti šios įvairialypės asmenybės nuveiktus milžiniškus, istorinę reikšmę turinčius darbus, pateikti jų asmeninį vertinimą, savo atsiminimus ir išgyvenimus įvairiais gyvenimo etapais, kai turėjau garbę betarpiškai bendrauti su V. Terlecku.

Nežinau kokiu priedėliu reikėtų vadinti šį garbingą ir Lietuvai tiek daug nuveikusį žmogų: tikru profesoriumi, didžiavyriu, mūsų laikų disidentu, istorinės tiesos gynėju, mokytoju… Deja, vakarykščiai ir nūdienos mokslo ir valdžios funkcionieriai visus tuos pavadinimus nuvertino (devalvavo), pavertė juos prekinių – piniginių santykių objektu – devalvavo pačią Tiesą ir Teisingumą.

Mano pažintis su Vladu prasidėjo 1979 m., kai aš įstojau į tuometinį Vilniaus V. Kapsuko universitetą, minėjusį savo įkūrimo 400 metų jubiliejų. Studijavau finansų ir kredito specialybę, patekau į kredito grupę, kurios kuratoriumi buvo paskirtas finansų ir kredito katedros vyr. dėstytojas V. Terleckas. Jau tada apie mūsų kuratorių sklandė kalbos, kad tai labai principingas, „kietas“ dėstytojas, kurį universiteto ir Lietuvos TSR valdžia visaip ignoruoja ir stengiasi sužlugdyti dėl jo brolio, disidento ir politinio kalinio Antano Terlecko veiklos.

Nors pirmus du kursus mes studijavome bendrus kursus (specialybės ir specializacijos disciplinos prasidėjo nuo trečio kurso), bet Vladas reguliariai su mumis bendraudavo.

Atmintin įstrigo viena jo „kuravimo“ istorijų, kurią mes su V. Terlecku prisimename ir juokaujame iki šiol. Mūsų grupėje tebuvo trys ne komjaunuoliai – aš ir dvi grupiokės. Iš rektorato buvo gautas nurodymas apsvarstyti ir pasmerkti šitas „baltas varnas“. Tai, aišku, turėjo organizuoti grupės kuratorius. Įvyko susirinkimas, grupės draugai mus „smerkė“, įkalbinėjo stoti į komjaunimą.

Aišku, viskas vyko daugiau formaliai, dažnai su šypsena, ar kikenant į delną. Pasakiau, kad niekur stoti nežadu, esu laisvas žmogus. Tuo susirinkimas ir baigėsi.

Išėjus iš auditorijos, prie liftų, mane užkalbino V. Terleckas: „Tu juk mane supranti, aš buvau priverstas organizuoti šį „renginį“. Esi protingas žmogus, elkis pagal savo sąžinę.“

Po šito įvykio mūsų keliai ėmė po truputį suartėti. Dar iki šiol dažnai pajuokaujame šia tema. Vladas juokais manęs klausia: „Prisimeni, kaip aš liepiau tau stoti į komjaunimą?“ Kartais, diskutuodamas ar nesutikdamas su jo nuomone, aš irgi atkertu: „O tu liepei man stoti į komjaunimą!!!“

Šposijimų objektu tarp mūsų būdavo ir abiejų brolių Terleckų – Antano ir Vlado politinė ir visuomeninė veikla. Vladas mėgdavo pajuokauti: „Mes broliai razbaininkai, padarėme tą ir tą“.

Aš jį draugiškai pašiepdavau: „Bepigu tau, Vladai, buvo rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą ar vėliau politinius dividendus krautis – kai žmonės pamato Terlecko pavardę, tai vieni galvoja, kad tai – Antanas, kiti – kad Vladas, o tau visų jų balsai ir simpatijos atitenka.“

Vladas Terleckas nevengdavo humoro ir ironijos, rašydamas apie sudėtingiausius pinigų emisijos ir bankų klausimus. Pavyzdžiui, nagrinėdamas ekspremjero G. Vagnoriaus alogiškus, prieštaringus sveikam protui kaltinimus ir savanaudį puolimą prieš Lietuvos banką 1992 m. pradžioje, jis anuometei Vyriausybei juokais siūlė (pašiepdamas ekspremjero logiką):

„Bankininkystės ir Generalinės prokuratūros darbui pagerinti siūlyčiau šias institucijas irgi sujungti. Motyvai? Prokuratūra finansiškai sustiprės, o Lietuvos banke bus išgaudyti sukčiai. Galiu pasiūlyti ir šios institucijos pavadinimą. Būtų galima vadinti Lietuvos bankratūra. Tik nežinau, ar ją prijungti prie Teisingumo ministerijos dabar, ar kiek vėliau. Gal vėliau, kad nenutrūktų reorganizavimų procesas?“ ( „Lietuvos banko pradžios istorija“, Vilnius, 1992, p.21 ).

Pradėjęs studijuoti specialybės – pinigų ir kredito – kursą, susidūriau su V. Terlecku – VU dėstytoju ir pedagogu. Tuometis marksizmo – leninizmo dogmomis grįstas mokslas ir pedagogika tikram moksliniam darbui palikdavo tik nedideles „spragas“. Vieną iš tokių ir buvo pasirinkęs V.Terleckas – nagrinėti prieškario Lietuvos pinigų ir bankų sistemą ir jos realiais, ekonomikos dėsniais pagrįstą teorinį  ir praktinį organizavimą, tikrų ekonomistų – pedagogų, tokių kaip Vladas Jurgutis, A. Rimka ir kt. darbus. Šių mokslinių tyrimų rezultatai paskaitų, seminarų, studijų darbų metu buvo pateikiami mums – studentams. Net ir grynai sovietiniai (SSSR) pinigų, kredito ir finansų kursai ir seminarai, V. Terlecko visada būdavo papildomi „anos Lietuvos“ – tikros rinkos ekonomikos – faktais, pavyzdžiais ir istorine analize.

Nors po studijų buvau kviečiamas pasilikti VU finansų ir kredito katedroje, tačiau rektorato funkcionieriai to neleido dėl mano nekomjaunuoliškos praeities. Po nepilnų metų darbo SSSR Gosbanko Lietuvos padalinyje, galiausiai buvau pervestas į VU finansų ir kredito katedrą asistento pareigoms. Už tai turiu būti dėkingas tokioms asmenybėms, kaip Alfonsas Žilėnas, Stasys Uosis ir, žinoma, Vladas Terleckas. Prasidėjo bendravimo tarp kolegų – bendraminčių etapas.

1985 m. apie Lietuvos Nepriklausomybę garsiai dar mažai buvo kalbama, bet mums tie tikslai jau buvo „širdyje ir kraujyje“ – bendraminčiai vienas kitą suprasdavome iš žvilgsnių ar nutylėjimų. Vilniaus Universiteto EKF fakultete vykdavo moksliniai seminarai dėstytojams. Taip pat jie buvo rengiami ir finansų – kredito katedroje. Juose iš karto galėjai atskirti kas yra „raudonieji“ profesoriai ir docentai, marksizmo – leninizmo apologetai, o kas – mąstantys, realiai praeitį, dabartį ir ateitį suprantantys mokslininkai. Tokie buvo Alfonsas Žilėnas, Stasys Uosis, toks yra ir bus Vladas Terleckas. Jų idėjų „užkrėsta“ augo ir jaunoji finansų ir kredito katedros mokslininkų karta: Stasys Kropas, Audrius Rudys, Audrius Misevičius, buvau ten ir aš. Prisimenu, gal po vieno iš tokių seminarų, ar katedros susirinkimų, Vladas Terleckas man pasiūlė: „Jeigu nebijai, važiuojam pas mano brolį Antaną“. Nebijojau ir mielai sutikau. Žinojau Antaną Terlecką, kaip LLL lyderį, politinį kalinį ir tremtinį, nenuperkamą ir nepalaužiamą kovotoją už Lietuvos Nepriklausomybę. Labai norėjau su juo asmeniškai susipažinti. Brolio dėka tai įvyko Antano Terlecko bakūžėje (tikra to žodžio prasme) Nemenčinės plente Vilniuje. Ten, po kalėjimų ir tremčių, valdiškame butelyje glaudėsi disidento šeima.

Prie namelio mus aršiai pasitiko ir aplojo Antano šuo vardu Kapsukas! Kokia alegorija su sovietiniu „revoliucionieriumi“ V. Mickevičiu–Kapsuku – kuris tebuvo klusnus sovietų „šunelis“. Manau, kad ne tik mes supratome šią alegoriją, bet ir sovietų saugumiečiai dėl to „griežė dantį“, tik padaryti nieko negalėjo. Ta šunėką Kapsuką A. Terleckas buvo gerai išdresavęs: „Kapsuk – į būdą! Tylėk! Lok! Eik šalin! Pulk!“ Tokios ir panašios komandos iš Maskvos buvo duodamos ir sovietiniams „lietuvių revoliucionieriams“. Jau tais, praeito amžiaus, devintojo dešimtmečio metais tai atrodė taip toliaregiška, įžvalgu ir mums su V. Terlecku kėlė tikrą pasididžiavimą A. Terlecko išmintimi ir sąmoju.

Prisimenu pirmus mūsų pokalbius, tiksliau mes su Vladu daugiau klausėmės, o labiau patyręs Antanas mus protino ir mokė. Po to Vladui ir man davė po šūsnį LLL pogrindinių leidinukų, kuriuos mes išplatinome patikimiems žmonėms ir kolegoms.

Tokių kelionių pas Antaną Terlecką buvo ne viena. Jau pirmo vizito metu LLL lyderis mus perspėjo, kad jo buveinė yra stebima KGB, greičiausiai yra įrašinėjami visi pokalbiai. Buvo tik pati „perestroikos“ pradžia. Gerai prisimenu ir pirmą savo kelionę su broliais Vladu ir Antanu į jų tėviškę – Krivasalio kaimą Ignalinos rajone. Ten radau mažą, sukrypusią trobelę – jų tėveliai buvo biedniokai – valdė gal keturis ha prastos žemės. Tačiau, matę ir šilto ir šalto, tikri Lietuvos patriotai, tokiais išauklėję ir savo sūnus. Vyresnis – Antanas, kelionės metu vis pasakojo apie savo kaimo ir apylinkių partizaninį pasipriešinimą okupantams, buvo prisimenamos svarbiausios pasipriešinimo dalyvių mūšių vietos, jose žuvę draugai ir kaimynai. Važiavome tada su mano pirma gyvenime mašina – „Zaporožiečiu“. Kelionė ir bendravimas su Vladu bei Antanu paliko neišdildomą įspūdį.

Prasidėjus politinio gyvenimo Lietuvoje atšilimui, vis drąsiau ir viešiau ėmė skambėti laisvas žodis, partinė spauda buvo priversta spausdinti „kitokias“ nuomones ir teorijas. Tarp mokslininkų, rašytojų, visuomenininkų prasidėjo viešos diskusijos, pirmiausia kalbant apie ekonominį savarankiškumą, respublikų teisių išplėtimą, suverenitetą SSSR sudėtyje ir panašiai. Daugiau viešai pasakyti tada dar nebuvo leidžiama, tačiau tokie patriotai, kaip Stasys Uosis, Vladas Terleckas, mūsų diskusijose „nevyniojo žodžių į vatą“, tikėjo, kad okupacinis režimas ilgai neišsilaikys ir stengėsi visomis išgalėmis klibinti jo teorinius pagrindus. Tikslas buvo aiškus – nepriklausoma, savarankiška Lietuvos valstybė. Dar aiškiau – viso to negali būti be savarankiškos pinigų, bankų ir finansų sistemos. Šių aksiomų paneigimui Maskvos okupantai ir jų parankiniai Lietuvoje pasitelkė gausias „raudonųjų“ akademikų ir profesorių pajėgas, kuriems partinė spauda visada uždegdavo žalią šviesą. Tiesa kaip visada sunkiai skynėsi kelią. Vienas iš jos šauklių ir gynėjų buvo Vladas Terleckas.

Autoriui irgi teko įsijungti į šias diskusijas. Man didelė garbė, kad bendradarbiaujant su Vladu teko parašyti ir paskelbti ne vieną straipsnį ar mokslinį darbą šiais klausimais 1988 – 1989 metais.

Šiandien tai tapo mūsų Atgimimo istorijos sudėtinė, neišardoma dalis.

Nežiūrint amžiaus skirtumo (per 20 metų), su Vladu Terlecku visada bendraudavau, kaip lygus su lygiu kolega ir bendraminčiu. Maloniai nuteikdavo jo paprastumas, savikritika, pašnekovo ar net oponento gerbimas. Nežiūrint į tai, kad visą aktyvaus darbo laikotarpį Vl. Terleckas visų valdžių ir mokslo funkcionierių buvo ignoruojamas, žlugdoma jo mokslinė ir pedagoginė karjera, stengtasi jį apjuodinti, apšmeižti. Vladas pademonstravo, kad nėra garbėtroška ar karjeristas. Svarbiausias jo tikslas – Tiesa – tik jai jis dirbo ir tarnavo, tęsia šį darbą ir šiandien, sulaukęs savo 75 – ių metų jubiliejaus (2014 m. rugsėjo 13 d.).

Darbas ruošiant savų pinigų ir bankų sistemos koncepciją ir pagrindinius įstatymus 1989 m.

Būdami bendraminčiai, kolegos ir bendraautoriai, kartu įsijungėme į Lietuvos ekonominio savarankiškumo pagrindų kūrimo darbus. K. Prunskienei tapus LTSR Ministrų tarybos pirmininko V. Sakalausko pavaduotoja, Sąjūdžiui pavyko pasiekti, kad 1989 m. prie LTSR vyriausybės būtų sukurta ekonominių reformų komisija, į kurią pasitelktos geriausios tuometinių ekonomistų pajėgos.

Vladui Terleckui buvo pasiūlyta vadovauti Lietuvos savarankiškos pinigų ir kredito sistemos sukūrimo darbo grupei. Vladas, kaip visada, atsikalbinėjo, jo niekada neviliojo vadovaujantis darbas. Prof. S. Uosiui ir man pavyko jį įkalbėti. Prasidėjo įtemptas, atsakingas, daug nervų ir pastangų pareikalavęs darbas: diskusijos grupės viduje ir su oponentais iš šalies, ekonominės reformos komisijoje dėl savarankiškos pinigų ir kredito sistemos kūrimo būtinumo pagrindinių principų, koncepcijos parengimo, tam būtinų įstatymų ir norminių aktų rengimo, susitikimai ir diskusijos su Estijos ir Latvijos, kitų užsienio šalių ekonomistais ir praktikais, užsienio literatūros ir norminių aktų paieškos ir analizė, tarpukario Lietuvos pinigų apyvartos ir bankų sistemos funkcionavimo organizavimo gilesnė analizė ir t.t.

Keletą žodžių reikėtų parašyti apie darbo organizavimą 1989 m., iš kurio net ir šiandien yra ko pasimokyti.

Būkim biedni, bet teisingi – reikėtų atiduoti pagarbą tuometiniam LTSR Ministrų Tarybos pirmininkui V. Sakalauskui. Jis ir jo pavaldiniai tiesiogiai netrukdė mūsų darbui ir sudarė pakenčiamas sąlygas: nesikišo į grupės darbą, suteikė patalpas, telefoną, skyrė lėšų tarnybinėms komandiruotėms SSSR viduje bei darbo apmokėjimui, išdavė LTSR Ministrų Tarybos pažymėjimus su kuriais buvo galima gauti reikiamą informaciją iš tuometinių respublikos institucijų.

Tokios ekonominės reformos komisijos ir jos darbo grupių veiklos labai pasigedome atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę.

Jau 1989 m. pavasarį per „Gimtąjį kraštą“, trys finansų ir kredito katedros darbuotojai – Vladas Terleckas, Stasys Uosis ir aš kreipėmės į Pasaulio lietuvius su prašymu padėti kuriant savarankišką Lietuvos pinigų, kredito ir finansų sistemą – atsiųsti mums taip trūkstamos, neideologizuotos, išvystytų pasaulio valstybių ekonominės – finansinės literatūros, bankų – finansų sistemas reglamentuojančių ir reguliuojančių norminių aktų bei kitos literatūros šiais klausimais.

Atsiliepė ne vienas tikras Lietuvos patriotas. Į VU finansų ir kredito katedrą buvo atsiųsta įvairios, labai reikalingos medžiagos, kurios SSSR nebuvo įmanoma gauti. Vėliau ši medžiaga ir mūsų sukauptos žinios 1989 m. buvo panaudotos dirbant Lietuvos savarankiškos pinigų ir kredito sistemos sukūrimo darbo grupėje, kuri oficialiai veikė prie LTSR Ministrų Tarybos.

Savarankiškos Lietuvos pinigų ir kredito sistemos pagrindų kūrimo darbo grupė, vadovaujama Vlado Terlecko, parengė ir apgynė Lietuvos nacionalinės pinigų ir bankų sistemos sukūrimo koncepciją, paruošė Lietuvos banko įstatymą ir banko atkūrimo matmenis, padėjo rengti komercinių bankų ir kitų kredito įstaigų įstatymus, čekių ir vekselių apyvartos atkūrimo norminius aktus, pinigų emisijos ir jų apyvartos reguliavimo mechanizmą ir t.t.

Lietuvos TSR XI–ojo šaukimo Aukščiausioji Taryba paskutiniosios savo gyvavimo sesijos metu, 1990 m. vasario 13d., Sąjūdžio spaudžiama, buvo priversta priimti V. Terlecko darbo grupės paruoštą Lietuvos banko įstatymą, nors ir leido sau kai kurias jo vietas „pagerinti“ pagal sovietinį mentalitetą. Nors Lietuvos banko įstatymas, palyginti su darbo grupės pateiktu jo projektu, buvo „pataisytas“ (kitaip LTSR finansininkai ir negalėjo pasielgti), tačiau visumoje jis atitiko pasaulinio patyrimo ir centrinės bankininkystės naujausius pasiekimus. Šis įstatymas sudarė prielaidas atkurti nacionalinį banką ir ruoštis savų pinigų įvedimui. Jis galiojo beveik penkerius metus (tuo metu padarė kai kurių jo straipsnių pakeitimus, kurie buvo teikiami jau pradiniame darbo grupės projekte). Nesunku palyginti Vlado Terlecko darbo grupės parengtą Lietuvos banko įstatymo projektą su dabar veikiančiu įstatymu (nauja redakcija 1994 m. gruodžio 1 d. Nr.I–678 ), kad suprastume, kas buvo teisus.

LTSR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. vasario 13 d. nutarimu, nuo kovo mėn. 1 d. buvo formaliai įsteigtas Lietuvos bankas. Pabrėžiu – įsteigtas, nors darbo grupės koncepcijoje buvo nurodoma – atkurti Lietuvos banką su visomis iš to sekančiomis politinėmis, ekonominėmis ir juridinėmis pasekmėmis.

LTSR valdžia Lietuvos banko nekūrė ir nesiruošė to daryti. Tik po Nepriklausomybės paskelbimo, prasidėjo ilgas ir skausmingas šios, ypač svarbios valstybės institucijos, praktinio kūrimo kelias. Šiame kelyje visada jaučiau tvirtą, profesionalią, principingą, pasiaukojančią ir nesavanaudišką Vlado Terlecko paramą.

V. Terlecko bekompromisinė kova prieš K. Prunskienės ketinimus drastiškai padidinti kainas

V. Terleckas buvo pirmas, prieš tai pasisakęs ir be kompromisų kovojęs Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (AT) deputatas. Būdamas principingas ekonomistas, jis bandė įtikinti AT deputatus ir patį V. Landsbergį dar prieš K. Prunskienei „paleidžiant“ kainas, koks šis žingsnis gali būti pavojingas, grėsmingas mūsų Nepriklausomybei ir kaip tuo gali pasinaudoti Lietuvos priešai.

Jis asmeniškai ėjo pas Aukščiausiosios Tarybos pirmininką ir kitus jos vadovus, darė pareiškimus. A.Skučas prisimena 1991 m. sausio 7 d. vakarą AT: „20.30 val. Į mano kabinetą įeina Andrius Tučkus su Fransuaza  Thom, – jie ką tik grįžo iš Rygos. Fransuazai pavyko gauti interviu iš Viktoro Alksnio (Latvijos Respublikos jedinstvininkų lyderio), kuris tiesiai šviesiai pasakė, kad premjerės Kazimieros Prunskienės ką tik skelbtas kainų pakėlimas buvo iš anksto suplanuotas ir tai bus pretekstas Maskvai pareikšti, kad naujoji valdžia yra neteisėta ir nepajėgi susidoroti su esama situacija“ („Pėstininko užrašai“, p. 305).

Kokia buvo V. Terlecko perspėjimų nepaisymo kaina? Buvo iškilusi reali grėsmė sužlugdyti jauną Lietuvos valstybę, ir , kas svarbiausia, ne okupantų armijos jėga, o užmaskuotais „penktosios kolonos“ veiksmais – „liaudis“ nuvertė neteisėtą nacionalistų valdžią! Ačiū Dievui, kad prieš sausio 8 d. kulminaciją, protas LR Aukščiausioje Taryboje nugalėjo.

Didelių V. Terlecko (pasitelkus ir brolį Antaną) pastangų dėka, kainų pakėlimo klausimas svarstytas LR Aukščiausioje Taryboje. Buvo konstantuota, kad tokiam atsakingam žingsniui reikia gerai pasiruošti, atsižvelgti į politinę padėtį šalies viduje bei į Maskvos okupantų ketinimus, tinkamai informuoti visuomenę, paruošti realų pajamų kompensavimo gyventojams mechanizmą ir t.t. Tam Vyriausybė nebuvo pasirengusi, todėl Aukščiausioji Taryba 1990 m. gruodžio 29 d. priėmė atskirą nutarimą, kuriuo Vyriausybei uždraudė staiga ir nepasirengus pakelti kainas. Tačiau toks AT nutarimas K. Prunskienei buvo nesvarbus. Kaip rašo A.Skučas: „K. Prunskienė dažnokai važiuodavo į Maskvą, (…), bet grįžus iš Maskvos jai vis kildavo naujų idėjų. Viena iš tokių buvo kainų atpalaidavimas ir perėjimas prie rinkos ekonomikos, ne palaipsniui, bet staiga. Šio sprendimo pasekmių teko laukti tik kelias dienas. Prieš pačius įvykius jau žinojome, kad tai yra signalas komunistams stoti į kovą.“ ( p.300 ).

Po Maskvoje surežisuoto K. Prunskienės vadovaujamos Vyriausybės kainų pakėlimo ir amoralaus G. Vagnoriaus elgesio, negarbingai išstūmus A. Šimėną iš premjero posto, V. Terleckas parašė pareiškimą LR Aukščiausiajai Tarybai, prašydamas jį atleisti iš deputatų. Nors pradžioje buvo kalbama apie prastą sveikatą (kurią, be abejo, „paveikė“ gruodžio – sausio mėnesių įvykiai ir diskusijos dėl neatsakingos K. Prunskienės Vyriausybės ir kai kurių Aukščiausiosios Tarybos deputatų veiklos, gresiančios atkurtos valstybės Nepriklausomybei), realios atsistatydinimo priežastys buvo šios ( cituoju jo pareiškimą ) :

„…turiu tesėti rinkiminės kompanijos metu duotą rinkėjams pažadą atsisakyti deputato mandato, jeigu suabejosiu Respublikoje įgyvendinamos ekonominės politikos teisingumu, pagrįstumu ir nesugebėsiu jos įtakoti.“ ( p. 51 ).

Tas, kas bent kiek domėjosi ir analizavo mūsų valstybėje vykusias ekonomines reformas, eksperimentus ir „prichvatizaciją“, bei nori suprasti dabartinės ekonominės padėties priežastis, įdėmiai perskaitys šias V. Terlecko mintis, paskelbtas 1991 m. vasario 26 d.: „Kaip esu ne kartą kalbėjęs iš AT tribūnos, dabartinėmis sąlygomis spaudimas eiti į rinkos ekonomiką yra labai rizikingas ir pavojingas Respublikos valstybingumui. Ekonominė politika ir priimti įstatymai grindžiami vienos ekonominės mokyklos atstovų kontraversiškomis nuostatomis, ignoruojant kitas nuomones spaudoje, parlamente, nepakankamai atsižvelgiant į kitų valstybių patirtį. Neatliekama ekonominių įstatymų projektų nepriklausoma ekspertizė. Apskritai ekonominę reformą ruošia nedidelė grupė ekonomistų, nepanaudojant viso kuklaus ekonomistų potencialo. Dažnai ignoruojama daugumos ekonomistų deputatų priešinga nuomonė. Tik dėl to buvo priimtas ekonomiškai nepagrįstas sprendimas išdalinti dalį valstybinio turto Lietuvos gyventojams.“ Toliau V. Terleckas tęsia: „Lygiai taip pat neįstengiau įrodyti jog valstybinio turto privatizavimas be savų pinigų, Lietuvos Respublikos pasų, pilietybės yra ankstyvas ir žalingas. Apskritai suabsoliutintas privatinės nuosavybės vaidmuo ūkyje, nematant, kad Vakarų šalyse ją pakeičia grupinės, kolektyvinės nuosavybės formos.“ „Taip pat neramina Vyriausybės (V.B. – G. Vagnoriaus) sudarymo politika. Pirma, naujosios vyriausybės sudėtyje palikti K. Prunskienės kabineto ministrai, kurie atsakingi už 1991 m. sausio mėn. pradžioje įvykdytą kainų pakėlimo ir kompensacijų avantiūrą. Kaip galima patikėti ministrais, kurie prieš mėnesį kitą karštai įrodinėjo maisto prekių kainų padidinimo 4,3 karto būtinumą ir objektyvumą, o dabar tenkinasi trigubu kainų pakėlimu? Jeigu padarę rimtas ekonomines klaidas ministrai nejaučia atsakomybės už jas ir neturi drąsos atsistatydinti, turi būti nušalinti. Lietuvos Respublikoje neturi būti vietos ministrų neatsakingumui.“ (p. 52). Šios V. Terlecko mintys nesukėlė jokio susidomėjimo nei LR Aukščiausiosios Tarybos valdančioje daugumoje, nei, juo labiau, G. Vagnoriaus Vyriausybėje. „Laisvoji“ Lietuvos spauda šį pareiškimą taip pat ignoravo. Kiek man žinoma, pilnas jo tekstas buvo išspausdintas tik nedidelio tiražo Antano Terlecko leidinyje „Kas Jūs Gediminai Vagnoriau?“ , Vilnius, 1993 m. gruodis; LLL Biblioteka – 11. Tokios, tad, mūsų Nepriklausomos Lietuvos kūrimo realijos. Žinant, kad ir šiandien šį procesą (lygiai kaip ir visus pastaruosius du dešimtmečius) stengiamasi „prichvatizuoti“, pakreipti atskirų grupių – oligarchinių interesų tenkinimui ir jų politiniam bei ekonominiam įsigalėjimui, toks V. Terlecko įžvalgumas vertas pagarbos ir rimtų apmąstymų.

Bendradarbiavimas su V. Telecku Lietuvos banke 1990–1993 m.

Po ilgų diskusijų ir G. Vagnoriaus organizuotų „povandeninių kliūčių“ mane paskyrus Lietuvos banko valdybos pirmininku 1990 m. liepos 31 d., turėjau nuo „nulio“ pradėti kurti savarankišką valstybės pinigų ir bankų sistemą, kiekvieną dieną susiduriant su atviru ir užmaskuotu sovietinių struktūrų pasipriešinimu ir įvairiausiomis kliūtimis. Pirmiausia reikėjo sutelkti kvalifikuotų ir Nepriklausomybei atsidavusių kolegų – bendraminčių branduolį. Vienas iš jų – Vladas Terleckas – tuo metu sirgo ir gydėsi Druskininkuose. Nežiūrint į tai, jis sutiko mane priimti savo palatoje ir aptarti pirmaeilius Lietuvos banko kūrimo žingsnius bei galimus kandidatus banko komandai. Kiek sustiprėjęs ir grįžęs į Vilnių, Vladas Terleckas pats įsijungė į praktinį Lietuvos banko kūrimo darbą, nors be Aukščiausiosios Tarybos deputato pareigų dar dėstė Vilniaus Universitete, buvo finansų ir kredito katedros docentas. Pradžioje Lietuvos bankui talkino be atlyginimo, vedamas patriotinių–profesinių siekių ir idėjų. Atkurtas Lietuvos bankas turėjo parengti visą kompleksą įstatymų ir nutarimų projektų, naujų norminių dokumentų centrinio banko, pinigų apyvartos ir kredito pertvarkymo, savos pinigų ir bankų sistemos sukūrimo, atsiskaitymų  pertvarkymo ir kitais klausimais. Ypač aktualūs buvo metodologiniai ir praktiniai unikalaus perėjimo iš sovietinės pinigų, bankų ir atsiskaitymų sistemos į savarankišką Lietuvos pinigų, bankų ir atsiskaitymų sistemą klausimai (pereinamojo laikotarpio strategijos, taktikos klausimai). Kiek leido jėgos, V. Terleckas konsultavo Lietuvos banką šiais klausimais.

1991 m. birželio 26 d. Lietuvos banko valdybai pavedus tuometiniam jos nariui prof. Stasiui Uosiui organizuoti laboratoriją bankų ir pinigų atsiskaitymų sistemos problemoms tirti bei norminiams dokumentams rengti, V. Terleckas tapo jos, o vėliau įsteigto Lietuvos banko Mokslo centro darbuotoju antraeilėse pareigose. Realiai, visą Lietuvos banko kūrimo laikotarpį iki tol jis visuomeniniais pagrindais tęsė Lietuvos savarankiškos pinigų ir kredito sistemos kūrimo veiklą, pradėtą kolegų vienaminčių darbo grupėje dar 1989 m. Nuo 1992 m. spalio 1 d. Lietuvos banko Mokslo centrą reorganizavus į Mokslo ir analizės departamentą, V. Terleckas buvo paskirtas jo direktoriumi, prof. St. Uosis tapo šio departamento moksliniu vadovu. Atėjus į valdžią „raudoniesiems“ ir 1993 m. kovo 10 d. Seimui patvirtinus Respublikos Prezidento A. Brazausko dekretą „Dėl Lietuvos banko valdybos pirmininko atsistatydinimo“, buvo pakeista visa Lietuvos banko valdyba. Tuomet iš darbo Lietuvos banke išėjo kvalifikuočiausi specialistai – Vladas Terleckas, Stasys Uosis ir kiti. Šie paminėti mano kolegos, parengė Lietuvos banko Mokslo centro organizacinę struktūrą, tyrinėjimų kryptis, ruošė metodologiją ir norminius aktus, reikalingus savarankiškai pinigų ir bankų sistemai kurti, litui įvesti, studijavo išvystytų šalių pinigų reformų ir valiutos režimų patirtį. Vlado Terlecko darbo Lietuvos banke metu, buvo atlikti tokie svarbūs darbai: parengta Lietuvos savų pinigų įvedimo programa (3 variantai), paruošti ir LR Aukščiausiajai Tarybai pateikti pasiūlymai „Dėl skubaus pinigų apyvartos pertvarkymo Respublikoje“ siekiant Lietuvą apsaugoti nuo rublių antplūdžio iš kitų valstybių, kai Rusija vienašališkai ėmė pertvarkyti tarpvalstybinius atsiskaitymus. Taip pat buvo parengta daug kitų pinigų ir bankų sistemos pertvarkymui būtinų norminių dokumentų projektų ir pasiūlymų: dėl valiutos režimo organizavimo įvedus litą; rezidentų ir nerezidentų sąvokos reglamentavimo norminiuose aktuose; operacijų užsienio šalių vertybiniais popieriais; neteisėtų valiutos aukcionų sustabdymo; atsiskaitymu kliringu su NVS valstybėmis, Latvija, Estija, Gruzija ir kitomis šalimis taisyklės; lito stabilizavimo fondo įstatymo ir nutarimo dėl jo įgyvendinimo projektas, pasiūlymai dėl Vyriausybės defliacinės politikos priemonių ir daug kitų.

Kalbant trumpai drūtai, su visa atsakomybe ir prisiekdamas prieš Dievą ir Tautą noriu pareikšti – iki 1993 m. kovo 10 d. Lietuvos Bankas buvo visiškai pasirengęs atlikti paskutinį Lietuvos nacionalinės pinigų, kredito ir atsiskaitymų reformos etapą – cirkuliavusius piniginius ženklus talonus pakeisti į litus. Jau iki tol buvo sukurta ir veikė nacionalinė pinigų, bankų ir atsiskaitymo sistema, kuri leido Lietuvai realizuoti savo suverenias teises ne tik politikoje, bet ir ekonominiame gyvenime.

O kur dar V. Terlecko milžiniškas darbas visuomenėje, per masinės informacijos priemones stengiantis paaiškinti svarbiausias savarankiškos pinigų ir kredito sistemos kūrimo problemas, kova su populizmu ir ekonominiu neraštingumu, grupinių–oligarchinių valstybės veikėjų interesų ir sprendimų demaskavimas ir pan.

Vladas Terleckas, kartu su Stasiu Uosiu, buvo pagrindiniai įvairių pareiškimų ir kreipimusi į Lietuvos valdžios ir valdymo organus iniciatoriai ir rengėjai. Vlado Terlecko parengtame leidinyje „Ne visi tylėjo. Priešinimasis Lietuvos ūkio griovimui“, Vilnius, 1993 m. – sudėti svarbūs 1989 m. gruodžio mėn. – 1993 m. sausio mėn. dokumentai. Knygelės pratarmėje jis rašė: „Nenoriu slėpti savo įsitikinimo, kad nelaimėjus Lietuvoje, populistinėmis, kartais net šarlataniškoms idėjoms, kurios buvo paverstos oficialios ekonominės politikos principais, tokio gylio ūkio krizės neturėtume.“ (p.1). Minėtame leidinyje pateikti mokslininkų ekonomistų pareiškimai, kreipimaisi, laiškai, kurie buvo adresuoti Lietuvos TSR ir Lietuvos Respublikos aukščiausioms institucijoms ekonominės reformos klausimais, taip pat keletas Vlado Terlecko ir kitų autorių straipsnių apie tai.

1989 m. man kilo mintis darbo grupės paruoštą savarankiškos Lietuvos pinigų ir kredito koncepciją ir mūsų su Vladu Terlecku parašytus straipsnius išversti į rusų kalbą ir išsiųsti juos į Estijos, Latvijos ir SSSR pažangius leidinius, taip pat ir to meto pažangiems SSSR ekonomistams. Manau tai irgi prisidėjo griaunant imperinę SSSR. Šių darbų atgarsiai buvo bankininkų – finansininkų vizitai į Lietuvą iš Estijos bei Latvijos, o vėliau iš kitų panorusių išsivaduoti SSSR respublikų, siekiant pasisemti žinių ir patirties. Vėliau tai pravertė derantis ir sudarinėjant tarpvalstybinių atsiskaitymų sutartis su šiomis šalimis. Mūsų pasiūlymai pasiekė ir SSSR Gosbanko bei vėliau Rusijos Federacijos centrinio banko vadovybę ir specialistus. Kaip sakoma – lašas po lašo…

Iš tuometinės „artimojo užsienio“ spaudos, Vlado Terleceko ir mano straipsnį 1989 m. „Угрожают Ли Союзу Республиканские Денги“’ išspausdino pažangus Novosibirsko Mokslinio tyrimo instituto sąjunginis ekonominis žurnalas „ЭКО”, Estijos ir Latvijos spauda. Su V. Terlecku suorganizavome mano komandiruotę į Estiją, pas tuometinį Estijos SSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoją Reiną Otssasoną. Važiavau pasisemti jų patirties, bet beveik visą komandiruotės laikotarpį teko pasakoti apie mūsų darbo grupės nuveiktus darbus, parengtą koncepciją, numatomas reformas.

Vėliau, į Lietuvos banko atvykęs Latvijos Respublikos Seimo deputatas Einaras Repšė, stebėjosi mūsų centrinio banko nuveiktais darbais ir turimu teoriniu įdirbiu šioje srityje, viską tiesiogiai užsirašinėjo, paprašė visos mūsų turimos medžiagos. Broliams latviams (kaip beje ir visiems kitiems) mums nieko nebuvo gaila. Kaip žinome, netrukus deputatas E. Repšė tapo Latvijos centrinio banko pirmininku ir pradėjo savo šalies pinigų ir kredito sistemos reformas.

1991 m. kovo 10–11 d. Lietuvos bankas organizavo tarptautinę buvusių okupuotų SSSR respublikų centrinių bankų konferenciją. Dalyvavo Rusijos Federacijos (B. Jelcino), Estijos, Latvijos, Gruzijos ir kt. Centrinių bankų vadovai. Buvo kalbama apie lygiateisių valstybių tarptautinių bankinių – finansinių santykių sistemos kūrimą.

Nors trumpai apžvelgti rašytinį V. Terlecko palikimą – labai sunku. Autorius išleido 11 monografijų, 3 mokymo priemones, 1 vadovėlį, paskelbė virš 510 įvairiausios apimties mokslinių ir mokslo populiarinimo publikacijų.

Noriu paminėti tik svarbiausius kapitalinius Vlado Terlecko darbus. Pirmiausia tai – „Pinigai Lietuvoje 1915–1944 metais“ – Vilnius.; Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1992. – 195(1)p. Kaip pažymėjo pats autorius, medžiagą jis pradėjo kaupti dar 1976 metais ir darbas buvo tęsiamas iki 1989–ųjų. Interviu laikraščio korespondentei V. Terleckas pasakojo: „Kaupiau ne knygai, o stalčiui – nes nieko kito neliko. Visada jaučiau potraukį istorijai. Ir dar buvau patyręs mūsų žmonių pagarbą, netgi pamaldumą litui, nenorėjau, kad jo istorija užmarštin nueitų. Tuo pat metu sumaniau fakulteto finansų ir kredito katedroje tokį muziejėlį įsteigti – pavyko, bet… Jis teveikė tik mėnesį ir buvo išvogtas. Vagių, žinoma, nesurado, nes, matyti, ne vagių tai ir būta. Be to, archyvuose sukauptą medžiagą dar galėjau panaudoti ir kitur, juk skaičiau studentams paskaitas. Čia jau niekas nieko pavogti negalėjo.“ („Vakarinės naujienos“, 1992–08–13). Paklausus apie knygą: pinigų istorija, kas tai – istorija, ekonomika ar politika?, Vladas Terleckas atsakė: „– Tai neatsiejami dalykai: kokia valstybė, tokie ir pinigai.“ (ten pat). Už šį fundamentalų darbą Lietuvos banko valdyba 1992 metais paskyrė autoriui I–ąją žymiausio tarpukario Lietuvos ekonomisto ir tikro Lietuvos patrioto Vlado Jurgučio vardo premiją.

Nenuilstantis ir nerimstantis mokslininkas Vladas Terleckas ir toliau tęsė savo tyrinėjimus, kaupė medžiagą, analizavo, rašė mums, nors dažniausiai ši medžiaga guldavo į „stalčius“. Koks paradoksas – kiek dar daug okupacijos laikų politinių reliktų tebegyvuoja ir šiandien! Gerai, kad kartais ateina „šventės“ – įvairūs metiniai minėjimai, be kurių ir mūsų valdžia negali apsieiti. Tokiomis progomis galima išleisti ir vieną kitą papildomą leidinį. Lietuvos banko įkūrimo 75–ioms metinėms paminėti buvo išleista Vlado Terlecko monografija „Lietuvos bankas 1922–1943 metais“ (Kūrimo ir veiklos studija), Vilnius, 1997, Lietuvos bankas. Apie šio darbo svarbą ir sąsajas su nūdiena norėčiau pasakyti autoriaus lūpomis: „Emisinio Lietuvos banko įsteigimas, lito banknotų išleidimas ir nacionalinės pinigų sistemos sukūrimas – epochinės reikšmės įvykis, nes tai padaryta pirmą kartą per visą Lietuvos valstybės istoriją. Sutvarkiusi pinigų ūkį Lietuva tapo modernia valstybe. „Įsteigus emisijos banką ir įvedus savus pinigus, buvo nutraukti kraštui nenaudingi pinigų unijos su Vokietija saitai, sustiprintas ekonominis savarankiškumas.“ (p. 4). Kiek daug šioje knygoje pateiktų mokslinių faktų ir analizės išvadų tiesiogiai koreliuoja su mūsų dienų pinigų, bankų ir finansų sistemos problemomis ir jų priežastimis!

Kitoje savo monografijoje (taip pat išleistoje Lietuvos banke), „Lietuvos bankininkystės istorija 1918–1941“, (Vilnius, 2000) autorius atskleidžia Lietuvos kredito sistemos kontūru, jos veiklos „pulsą“, raidą bei dėsningumus. Knygoje pateiktų faktų, duomenų rinkimas ir analizė truko net 25–erius metus. Monografijos įžangoje Vladas Terleckas tiksliai ir lakoniškai apibendrina jos reikšmę: „Iki šiol neturime tarpukario Lietuvos bankininkystės istoriją nagrinėjančių darbų. Nepažindami jos, nuskurdiname valstybės atkūrimo istoriją. Tuomet sunku suvokti ikikarinės mūsų valstybės ūkio pažangą, jos varomąsias jėgas ir kliūtis.“ (p. 5).

Norėčiau pažymėti, kad be jau paminėtų V.Terlecko fundamentalių darbų, jų kruopščios analizės ir studijų negalima suvokti ir nūdienos mūsų valstybės ekonominės, finansinės, bankinės ir dvasinės –moralinės krizės priežasčių, bei tikrųjų kaltininkų. Juolab, be viso to, sizifo darbu tampa pastangos, siekiant Tautos ir jos ūkio pažangos.

Anot ilgamečio Vlado Terlecko kolegos doc. Jono Vizbaro – „Vlado knyga „Istorijos perrašinėjimai ir smaginimasis Lietuvos atsilikimu“ (Vilnius, 2007) yra geriausias vaistas nuo Tautos dvasinio nuodijimo“. Toliau Jonas Vizbaras tęsia: „Turbūt ir blogiausiame sapne nesapnavome, kad Nepriklausomybės laikais prireiks tokio vaisto, t.y. teks ginti Lietuvos istoriją nuo kai kurių mūsų istorikų, sistemingai, kryptingai, dažnai užmaskuotai klastojančių, niekinančių praeitį. Ne šiaip sau prof. M. Purvinas prabilo apie kerojantį mūsų istorijos klastojimo verslą. Drįstama viešai didžiuotis Lietuvos istorijos katedros panaikinimu VU., jos ištirpdymu Pasaulio istorijoje, skelbti siekį išmesti į sąvartyną šapokinę istoriografijos tradiciją. (…) A. Nikžentaitis šūkalioja: „A.Šapoka morališkai pasenęs“. Matyt greitai „pasens“ ir mūsų partizanų kovų istorija. Tam dirvą purena L. Truska vis dažniau jų pasipriešinimą laikydamas beprasmišku ir t.t.“ (Lietuvos aidas, 2007 11 27).

Visą savo gyvenimą paskyręs Tiesos paieškoms ir kovai už teisingumą, Vladas Terleckas negalėjo tylėti matydamas kaip valdžios ir medios priemonėmis išreklamuoti naujieji istorikai „korifėjai“ dergia ir tyčiojasi iš mūsų praeities, propaguoja antilietuviškas idėjas (aišku už gerą užmokestį ir „šiltesnę“vietelę prie valdžios).

Savo garbingą 70–metį ir Lietuvos krikšto 1000–metį (tiksliau tūkstantmečius), Vladas Terleckas paminėjo išleista knyga „Lietuvos istorijos klastojimo ir menkinimo iššūkiai“, (Vilnius, 2009 m.). Tai neeilinė solidžios apimties knyga, kurios leidėjas Petras Jonušas, autoriaus milžiniškus darbus Lietuvos gynimo byloje, įvardijo vienu žodžiu: –„Žygdarbis“ (p.8). Tai ne tuščia frazė. Neturėdamas galimybės, kompetencijos (o ir drąsos) plačiau ir išsamiau kalbėti apie šią knygą, pasitelksiu autoriaus žodžius: „Prieš mūsų protus, sielas naudojamos klastotės, praeities niekinimas veikia paralyžuojančiai kaip neutroninė bomba ar nuodai. Iškilusi didelė grėsmė Tautos ir Valstybės egzistencijai. Kaip krikščionis, mokslininkas ir Kovo 11–osios Akto signataras tylėti neįstengiau. Mūsų istorijos ir tautos niekinimą priėmiau kaip įaitrinantį asmenišką įžeidimą.“

Ši knyga – tai mūsų istorijos klastočių, mūsų tautos niekinimų registras, kuris, tikiuosi, padės Jums gerbiamieji skaitytojai surasti savąjį atsakymą į rašytoją Joną Mikelinską kankinusį klausimą: „Tad kas tau svarbiau, Jonai, ramus miegas kape ar tavo tautos neapginta garbė?“

Guodžiuosi tuo, kad daugėja išsilaisvinančiųjų iš kosmopolitinių niekinamųjų apžavų.(…)“ (p.23).

Apie savo pažiūrų, vertybinių nuostatų formavimąsi, pirmąsias  istorijos ir patriotizmo pamokas leiskime kalbėti pačiam Vladui Terleckui: „Likimas lėmė, kad teko augti tragiškais Lietuvai laikais, to laikmečio istoriją pažinti tiesiogiai, o ne iš knygų. Gyvosios istorijos „pamokos“ vyko Tėvų gryčioje ir kaime. Svetinguose mūsų namuose dažną vakarą susirinkę kaimynai pasakojo ir pasakojo, apraudojo žydų žudynes, nacių nusikaltimus, nešė žinias apie sovietų atėjūnų ir jų talkininkų – stribų siautėjimą: nekaltų žmonių kankinimus, nušautuosius savo kieme, apie vienas didžiausių Lietuvoje partizanų kautynių Kiauneliškio miške 1945 m. pavasarį, Saldutiškio stribyno puolimą, krivasaliečių trėmimus, Saldutiškio aikštėje išniekintus žuvusius partizanus, išdraskytus jų kapus, sušaudytus kryžius, besikartojančius kariuomenės, stribų – liaudies naikintojų, mokesčių tikrintojų siautėjimus kaime, „savanorišką“ obligacijų pirkimą, „stojimą“ į kolchozus.

Ankstesnių laikų istoriją pirmiausia pažinau iš Tėvų, kaimynų pasakojimo. Buvo dar prisimenančių baudžiavos nedalią, sunkų gyvenimą carmečiu.“ Vladas prisipažįsta, kad visa tai jį ir „paskatino savarankiškai, giliau pažinti istoriją, man ji tapo „pirmąja meile“ (Terleckas V. Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai, Vilnius, 2009. p. 516).

2013 m. išleistame fundamentaliame darbe „Valstybės atkūrimas. Lietuvos Parlamentas 1990–1992“ (sudarytojai: Romualdas Ozolas, Birutė Valionytė. – Vilnius; Standartų spaustuvė, 2013. –512p.), išspausdintas tikrais istorijos šaltiniais, faktais ir gilia moksline analize ir sinteze pagrįstas panoramiškas Vlado Terlecko darbas „Priešinimosi saviems bankams ir pinigams istorijos bruožai“. Nors autorius kukliai pažymi, kad: „Dėl mažos straipsnio apimties neįmanoma nuosekliai ir išsamiai išnagrinėti šios temos.“ (p. 227), jame V.Terleckas pateikia kruopščiai sudėliotą išsamiausią iš iki šiol skelbtų bankų ir pinigų sistemos kūrimo ištakų, politinio konteksto, įvairių interesų persipynimo šioje sferoje vaizdą, paremtą įvairiais dokumentais, knygomis, spaudos publikacijomis bei savo unikalaus asmeninio archyvo dokumentais. Darbe tiesiai šviesiai ir principingai įvardijami daugelis to laikotarpio (kai kurie ir dabartiniai) politikos, ekonomikos ir visuomenės veikėjai bei jų darbai ir pasekmės Lietuvos ūkiui. Gaila, kad ne visus nesenų laikų „herojus“ Vladas Terleckas galėjo paminėti , nes :„Dėl grasinimų už ankstesnius rašinius autorius priverstas nutylėti kai kurių veikėjų vaidmenį.“!

Išvadas dėl šios bauginančios užuominos manau padarys patys skaitytojai.

Ne viena didelės apimties knyga išeitų, jeigu sudėtume visus kitus V. Terlecko straipsnius, leidinius, parašytus atsakingiausiu istoriniu Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės kūrimo laikotarpiu. Paminėsiu tik svarbiausius, atkreipiant dėmesį į jų pasirodymo datą: „Rublis draugas, bet tiesa svarbiau; Arba kiek kainuos pinigai rytoj“ (Komjaunimo tiesa, 1988.11.23, bendraautorius V. Baldišis); „Kam pavojingi respublikų pinigai“ (Vakarinės nuojienos, 1988.12.16, bendraautorius V. Baldišis); „Ar reikia Lietuvai lito?“ (Gimtasis kraštas, 1989 birželio 29 – liepos 5d., bendraautorius V. Baldišis); „Koks bus litas“ (Komjaunimo tiesa, 1989.09.21, bendraautoriai  S.Uosis ir V. Baldišis); „Laisvė ir pinigai“ (Respublika, 1989.10.21, bendraautoriai S. Uosis ir V.Baldišis); „Konfiskavimo pozicija“ (Respublika, 1990.01.09, bendraautorius S. Uosis); „Lietuvos pinigų ir kredito sistemos koncepcija“ (Vilnius, Lietuvos „Žinijos“ draugija, 1989, bendraautoriai S.Uosis ir V. Baldišis).

Visa tai buvo paskelbta dar iki Nepriklausomybės atkūrimo. O kiek darbų – straipsnių, analizių, pareiškimų, paaiškinimų, pranešimų įvairiuose renginiuose –  parašyta, paskelbta, kovojant dėl Lietuvos Respublikos politinio ir ekonominio savarankiškumo po 1990 m. kovo 11–osios! Manyčiau, kad ir jų autoriui būtų nelengva visus suskaičiuoti ir išvardinti.

Kokių valstybinių, mokslo sferos, visuomeninių įvertinimų už viso savo gyvenimo Žygdarbius (drąsiai rašau šitą žodį iš didžiosios raidės) susilaukė Vladas Terleckas?

Iš mokslo funkcionierių – ignoravimo ir tylos, užmaskuoto keršto, pavydo, abejingumo ir pan.

Prakišęs rinkimus Vladui Terleckui i Aukščiausią Tarybą Vilniaus V. Kapsuko universiteto rektorius Rolandas Povilionis, atskleidė tikrą savo sovietinio „mokslininko“ moralę. Vienbalsiai išrinkus Vilniaus Universiteto finansų ir kredito katedros vedėju deputatą Vladą Terlecką 1991 m., suorganizavo, kad R. Povilioniui pavaldus Vilniaus Universiteto Senatas nepatvirtintų šiam sovietiniam nomenklatūrininkui persona non grata tapusio žymaus mokslininko ir pedagogo teisėtų rinkimų rezultatų.

Ką jau kalbėti apie Lietuvos mokslo funkcionierių suteikiamus vardu ir regalijas. Lyginant su sovietine, dabartinė praktika, manau, tik pablogėjo. Kam čia priminti, kad anais laikais dėl brolio disidentinės veiklos Vladui Terleckui bent dešimt metų teko laukti eilinio docento vardo. Šiandien docentų ir profesorių vardai lengvai žarstomi „saviems“, kosmopolitams ir pataikūnams, šou–mokslininkams (tegul bus mano naujadaras).

Koks sovietinis mentalitetas ir jam būdingos buko kerštavimo, pavydo sindromas!
Apie Vilniaus Universiteto, besiskelbiančio Lietuvos mokslo fundamentu, funkcionierių dabartinę veiklą rašoma „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiuose“. Kalba eina apie mokslo profanuotojų ir nusipelniusių „savų“ mokslininkų gyvenimą, cituoju: „Štai Vilniaus universitetas (VU) prof. Z. Norkus gynė A. Bumblauską nuo jo knygos recenzentų priekaištų už begalę klaidų ir bandė įtikinti, kad tai niekis, esą svarbiau teisingos šio istoriko nuostatos“ (12, p.84). Akad. Z.Zinkevičius suvertė kaltę už daugybę kalbos mokslo klaidų ne A. Bumblauskui, bet jam talkinusiems studentams. Užvis baisiausia, kad Vilniaus Universitetas pristatė jį kandidatu, regis, Lietuvos mokslo premijai gauti: (…) O užvis skandalingiausia, kad Vilniaus Universiteto mokslo komisijos dėl plagijavimo svarstytas kitais metais gavo valstybinę mokslo premiją.

Turiu ir savo karčios patirties apie Vilniaus Universiteto vadovų (po rektoriaus V. Kubiliaus) sovietinį mentalitetą. Po sunkios ligos ir sudėtingos operacijos buvau pripažintas nedarbingu invalidu. Pagal LR Konstituciją norėjau gauti man priklausančią (pagal darbo stažą bei uždirbtą atlyginimą) invalidumo pensiją. Dėl prastos sveikatos negalėjau asmeniškai aplankyti visų mano buvusių darboviečių, tarp jų ir Vilniaus Universiteto. Visoms joms su žmonos pagalba registruotais laiškais išsiunčiau prašymus pateikti SODRA–i duomenis apie mano gautą darbo užmokestį. Kitos buvusios mano darbovietės (bent penkios) garbingai įvykdė mano prašymą. Tik Vilniaus Universiteto valdžia parodė kaip reikia elgtis su tokiais išsišokėliais – ne savais. Net  po pakartotinų prašymų raštu – visiška tyla. Man jau siūlėsi padėti ir SODR–os darbuotojai. Tačiau vis nesulaukdamas atsakymo iš Vilniaus Universiteto, kreipiausi į LR vadovus – ar tai turi paprasti LR piliečiai nors kokias teises? Padėjo vienintelis tuometinis Seimo Pirmininkas A. Paulauskas. Tik pagalvokit, tokiai smulkmenai prireikė Seimo pirmininko įsikišimo. Noriu padėkoti Vilniaus Universiteto vadovams – dėl jų malonės (pasityčiojančio delsimo atlikti savo pareigą) netekau bent dviejų mėnesių pensijos. Taip buvo apdovanotas savo jaunystės ir sveikatos negailėjęs Vilniaus Universiteto darbuotojas.

„Lietuvos aide“ buvęs ilgametis Vilniaus Universiteto Ekonomikos fakulteto  prodekanas doc. Jonas Vizbaras rašė: „Neseniai VU Ekonomikos fakulteto vienam dėstytojui, Liustracijos komisijos pripažintam KGB agentu, už kuklius rašinius buvo suteiktas profesoriaus vardas. Tuo tarpu V.Terleckas panašaus įvertinimo nesulaukė. Elgiamasi kaip sovietmečiu (manau daug blogiau –V.B.), kai jam 10 metų buvo sulaikytas docento vardo suteikimas, reikalauta pasmerkti brolio disidentinę veiklą. 1991 m. VU Senatas nepatvirtino jo Finansų ir kredito katedros vedėju, nors buvo rekomenduotas Ekonomikos fakulteto tarybos. Plačiai kalbėta, kad tokio atsitikimo universiteto istorijoje nebuvo. Spėju, jog jam neatleidžiama už tai, kad 1990 m. vilniečiai  jį, bet ne tuometinį VU rektorių išrinko į Aukščiausią Tarybą.“ (Lietuvos aidas, 2007.11.27)

Kaip buvęs Vilniaus Universiteto dėstytojas ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas Gerb. Jono Vizbaro spėjimą patvirtinu. Vladui Terleckui savo gėdingo pralaimėjimo negalėjo atleisti R. Povilionis ir jo kompanija.

Manau, gal ir gerai, kad naujalietuvių – mokslo funkcionierių – valdžia, remdamasi „savų ne savų“ principu nesuteikė Vladui Terleckui tų šiandien devalvuotų ir nuvalkiotų vardų ir regalijų. Ar ne paradoksas, kad sovietiniais laikais jie turėjo rimtesnį svorį ir reikšmę nei dabar. Kas nori, gali pasiginčyti.  Tai, matyt, puikiai parodo nūdienos mūsų politikos, ekonomikos ir istorijos apgailėtiną padėtį.

Iš valdžios vyrų – eiline proga „skirstant“ apdovanojimus – pametėtas „medalis“.

Gal tik Lietuvos bankas, paskyręs Vladui Terleckui net tris įžymiausio lietuvių ekonomisto, bankų, pinigų ir finansų specialisto humanisto Vlado Jurgučio premijas, parodė autoriui tam tikrą pagarbą, bei išleido kelias jo knygas. Apie buvusius ir dabartinius politikos lyderius nenoriu ir kalbėti. Jie iš ekonomikos pradžiamokslio įsisavino tik vieną dalyką – pirk, parduok, gauk naudos (sau pirmiausia). Visada gyva lieka viltis, kad ir į mūsų Tėvynę sugrįš laikai, kai šviesa ir Tiesa mus kelius lydės (pagal Vincą Kudirką).

Lietuvos banko interneto svetainėje (www.lb.lt) atsitiktinai užtikau duomenis apie prof. Vlado Jurgučio vardo premijas, stipendijas ir jų skyrimą. Susipažinus su Lietuvos banko puslapyje pateikta informacija, apėmė keistos mintys. Apie Vlado Jurgučio premiją perskaičiau, kad ją Lietuvos banko valdyba įsteigė 1997 m. (!) ir nuo įsteigimo ji paskirta šešis kartus (informacija atnaujinta 2013–10–02). Bet tai akivaizdi netiesa arba klaidinimas.

Pats, asmeniškai, buvau šios garbingos prof. V. Jurgučio vardo premijos ir stipendijos įsteigimo iniciatorius Lietuvos banko valdyboje. Kokie buvo V. Jurgučio vardo premijos mokslo–švietimo srityje ir stipendijos geriausiems studentams įsteigimo prasmė, tikslas ir reikšmė? Pirmiausia buvo siekta atgaivinti prof. Vlado Jurgučio taip puoselėtas bendražmogiškas vertybes: dorą, dvasingumą, pastovias tiesos ir teisingumo paieškas, tobulėjimo, mokymosi ir žinių dalijimosi su kitais siekį, krikščioniškų vertybių viršenybę, pasiaukojimą vardan savo Tautos ir valstybės. Nežinau, ar po mano minėtos Lietuvos banko „perdavimo–neperdavimo“ operacijos, ar vėliau, bet tokie neseni istoriniai faktai akivaizdžiai iškraipomi (kas paneigs – gal specialiai klastojami?). Vilniuje, 1993m. išleistame leidinyje – „Lietuvos bankas 1990–1992“, 104p. juodu ant balto fiksuojama: „Lietuvos banko valdyba, siekdama skatinti Universiteto ekonomikos fakulteto dieninio skyriaus studentų domėjimąsi pinigų cirkuliacijos, kredito ir atsiskaitymų su užsienio šalimis problemomis, 1990 m. spalio 30 d. įsteigė žymaus lietuvių ekonomisto, pirmojo Lietuvos banko valdytojo, ilgamečio finansų ir kredito disciplinų dėstytojo Kauno ir Vilniaus universitetuose, profesoriaus Vlado Jurgučio vardines stipendijas.

Tais pačiais metais buvo įsteigta ir metinė premija už žymius ir aktualius mokslinius darbus pinigų cirkuliacijos, kredito ir atsiskaitymų su užsienio šalimis klausimais.“

Toliau pateikti faktai:

„1992 m. tokia premija buvo skirta Vladui Terleckui už monografiją „Pinigai Lietuvoje 1915–1944“, o 1993 metų premija paskirta Lietuvos pinigų atkūrimo idėjos autoriui ir pradininkui profesoriui Stasiui Uosiui už daugiametį darbą pinigų teorijos srityje ir nuopelnus aiškinant Lietuvos žmonėms pinigų esmę ir naudojimo dėsningumus“ (p.31).

Lygiai taip pat pats asmeniškai įteikiau šias Lietuvos banko valdybos paskirtas premijas didžiai gerbiamiems Vladui Terleckui ir Stasiui Uosiui. Apie jas informavo ir tuometė žiniasklaida. Net 1995 m. Lietuvos banko leidinyje „Lietuvos bankas 1990–1995“ Vilnius; nurodoma, kad „1990m. spalio 30 d. Lietuvos banko valdyba įsteigia prof.V.Jurgučio premiją“ (p.9). Toliau (p.77) leidinyje pažymėti pirmieji V. Jurgučio premijos laureatai – Vladas Terleckas (1992 m.) ir Stasys Uosis (1993 m.). Kyla pagrįstas klausimas, kodėl 2013 metais Lietuvos banko skelbiamoje istorijoje (o tokie faktai pretenduoja tapti istorija) jau nurodoma, kad Vlado Jurgučio premiją LB valdyba įsteigė tik 1997 m., minėdama Lietuvos Banko įkūrimo ir lito išleidimo 75–ąsias metines, ir ignoruojama tikroji šios premijos įsteigimo data ir aplinkybės bei pirmieji šios premijos laureatai – V. Terleckas ir S. Uosis. Pagal šio elektroninio puslapio informaciją (atnaujintą 2013–10–02), išvardinti tik jos laureatai nuo 1997 m. Analizuodamas ir rašydamas apie mano minėtų Lietuvai nusipelniusių žmonių veiklą, nuopelnus ir jų įvertinimą, negaliu nutylėti apie eilinį istorijos iškraipymo ir nutylėjimo faktą, juolab, kad tokių atvejų šiandien apstu. Lietuvos Banko internetinėje svetainėje skelbiamą klaidingą (ar klaidinančią) informaciją perspausdina ir naudoja daugelis informacijos, mokslo ir mokymo internetinių portalų, svetainių, kitų žiniasklaidos priemonių ar asmenų. Taip mokoma ir mūsų jaunoji karta – pakeičiant istorijos šaltinius jau nuo 1997 m. imtinai.

Galima būtų lengvai pasiteisinti, kad įsivėlė techninė eilinių darbuotojų klaida ar neatidumas. Tačiau nūdienos valdžios vyrai sistemingai ir simptomatiškai demonstruoja vieningą tendenciją – viskas prasideda nuo manęs, nuo mano atėjimo į postą. Šiais sindromais netrunka užsikrėsti ir pavaldiniai – pataikavimas jų išlikimo sąlyga.

Nepagarba istorijai ir jos dalyviams–asmenybėms prilygsta Valstybės ir ją kuriančios Tautos genocidui.

Aš manau, mano mokytojas ir bendražygis nesupyks už tokius žodžius – jo nuopelnus deramai įvertins rimtesni arbitrai – Laikas ir Istorija. Mes, dabartiniai jo bendražygiai, Vladą Terlecką didžiai gerbiame ir vertiname, skaitydami Jo darbus, mokydamiesi iš Jo darbštumo, principingumo, gilaus mokslinio ir patriotinio požiūrio, kūrybingumo, tiesos ieškojimo ir bebaimio jos gynimo vardan šviesesnės Lietuvos ateities.

Tuo tikėdamas ir laukdamas, linkiu Vladui Terleckui sveikatos, stiprybės, ištvermės, nenuilstamose tiesos, teisingumo ir gėrio paieškose. Žemai lenkiu prieš Jį savo jau žilą galvą.

***

Perskaičiau savo rašinį ir matau, kad pavyko pateikti tik kai kuriuos šios garbingos asmenybės – Vlado Terlecko – gyvenimo, kovos ir kūrybos metmenis. Laikyčiau savo menką tikslą pasiektu, jei šis mano rašinys paskatintų Lietuvos jaunimą ne tik studijuoti naujausių laikų šalies ekonominę, politinę istoriją, bet ir savo skvarbiu protu, žvilgsniu iš šalies „per laiko prizmę“, objektyvia įvykių ir faktų analize prisidėti prie istorinės tiesos ir teisingumo atstatymo, šviesesnės ir garbingesnės ateities kūrimo.

Rašydamas apie Vladą Terlecką, nejučia peržvelgiau nemažą dalį (bet tik dalį!) jo darbų Lietuvos bankininkystės ir pinigų klausimais, straipsnių ir leidinių. O kur dar darbai „stalčiuje“, dar teberašomi straipsniai ir studijos? Be abejonės, Vladas Terleckas jų turi nemažai. Peržvelgiau ir dalį savo gausių archyvų su dar niekur neskelbtais faktais ir dokumentais, kurie turėtų tapti Lietuvos istorijos šaltiniais. O kiek tokių svarbių mūsų valdžios „užmirštų“ ar „numarintų“ istorinių faktų, dokumentų ir šaltinių guli Vlado Terlecko stalčiuose ir laukia „prabudimo“ ar „prisikėlimo“?

Kokios peršasi išvados?

Tarp nūdienos ekonomistų, istorikų, politologų, visuomenininkų, savo Tautos ir Tėvynės patriotų neteko sutikti tokios garbingos, įvairiapusės, profesionalios ir principingos, nesavanaudiškos, produktyvios ir pasiaukojančios asmenybės kaip Vladas Terleckas.

Man didžiulė garbė ir laimė, kad daugelį metų teko augti, mokytis, bendradarbiauti, dirbti ir kovoti kartu su šiuo didžiu ir garbingu Lietuvos sūnumi.

2014–09–02