Neabejoju, kad kažkas šiomis dienomis pakels taurelę, pasakys džiugią kalbą, tarsi nuo jų – ano meto lietuviškųjų komunistų – priklausė ir tautinis Atgimimas, ir Sąjūdžio pradžia, ir Kovo 11-oji. Lyg ir tebeskamba: mes leidome, mes sutikome, nesipriešinome, netgi buvome priešakyje…
Iš tiesų, reikia pripažinti, kad 1989 m. gruodžio 19-23 dienomis Vilniuje vykusiame 20-jame LKP suvažiavime priimtas sprendimas atsiskirti nuo tuometinės Sovietų Sąjungos Komunistų partijos buvo drąsus žingsnis. Istorikai šį žingsnį vertina kaip svarbią nacionalinio išsivadavimo iš sovietų okupacijos stadiją.
„Ir užsienis pamatė ir atkreipė dėmesį. Tai buvo drąsus politinis žingsnis. Siūlyčiau paimti paskaityti deklaraciją, kurią mes priėmėm prieš 15 metų, kad Lietuvos komunistų partija kovos už Lietuvos nepriklausomybę,“ – per LKP atsiskyrimo nuo SSKP 15-metį pabrėžė tuometinis LSDP lyderis, premjeras Algirdas Brazauskas. „Tai buvo pirmas ryžtingas žingsnis atsiskiriant nuo Sovietų Sąjungos“, – 2004-aisiais jam pritarė žurnalistas, vienas LKP 20-ojo suvažiavimo dalyvių Algimantas Čekuolis. „Žiūrint iš istorinės perspektyvos, LKP atsiskyrimas nuo SSKP buvo toks pat pozityvus žingsnis kaip ir Michailo Gorbačiovo „perestroika“, – kalbėjo ir buvęs sovietmečio disidentas Vytautas Bogušis.
Susitikimuose dalyvavęs žurnalistas Juras Jankevičius „Gimtojo krašto“ puslapiuose po 20 metų pasakojo, kad gorbį, kaip ir dera, sausio 11 d. oro uoste pasitiko vadinamosios savarankiškos LKP pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas. Netoliese savo patrono laukė būsimo Sausio perversmininko Mykolo Burokevičiaus vadovaujami „platformininkai“, po gruodį įvykusių partinių skyrybų pareiškę liekantys SSKP sudėtyje. Abiejų grupių laukė rimtas išbandymas – tiek vieni, tiek kiti aukštajam svečiui siekė įrodyti, kad būtent jie atstovauja tikrosioms Lietuvos žmonių nuotaikoms ir siekiams.
Varžybos buvo nelengvos: LKP jau buvo pelniusios Sąjūdžio palydovės vaidmenį, o raudonieji „ant platformos“ šliaužiojo ant kelių prieš Maskvą ir vykdė Kremliaus nurodymus – neleisti Lietuvai atsiskirti. Padėtis buvo komplikuota, nes ir Vakarai mindžikavo, nežinodami, ką remti. Antai, pirmąją vizito dieną „Izvestijos“ paskelbė iš „The New York Times“ perspausdintą Roberto Šeferio (Sheffer) straipsnį „Patarimas separatistams”. Jame Amerikos politologas aiškino, kad Lietuvos nepriklausomybės siekiai kelia grėsmę visam SSRS demokratizavimo procesui ir neslėpė abejonių, ar laisvę iškovojusios Baltijos kraštų tautos pačios sugebėtų sukurti demokratinę visuomenę.
Nemenkinant atskyrusios LKP reikšmės, verta pasakyti, kad jos lyderiai vėlesniuose prisiminimuose nesibodėjo kone visus nuopelnus prisiimti sau. Vienas iš LKP šulų Vladimiras Beriozovas, neseniai išleidęs knygą „Ėjau minų keliu“, žurnalistams gyrėsi: „Mes žinodami, kad partija – tai svarbiausia grandis, kuri laiko visą respubliką Tarybų Sąjungoje, darėme visus žingsnius, kad nutrauktume tuos ryšius“. Paskui pajuto nuoskaudą: „Ir aš labai nustebau, kai atėjau į vieną uždarą Sąjūdžio susirinkimą ir pasakiau, kad mūsų visi balsuos už nepriklausomybę: niekas neapsidžiaugė – tik vienas suplojo…“
2006-aisiais, dar būdamas Vyriausybės vadovu ir kupinu jėgų valdančiosios socialdemokratų partijos pirmininku, vertindamas savo gyvenimo rezultatus, A. Brazauskas rėžė: „Aš penkiasdešimt metų dirbau Lietuvai“. Visus savo nuopelnus ir pagyras jis sudėjo į kitais metais išleistą knygą „Ir tuomet dirbome Lietuvai“.
Bet štai vienas humoristinis portalas surinko ne tik tostus ir politinius juokelius, bet ir kai kuriuos A. Brazausko pasisakymus nepriklausomybės išvakarėse, kai jau šurmuliavo visa Lietuva. A. Brazauskas apie trispalvę: „Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu“ (išsireiškimas Sąjūdžio mitinge Katedros aikštėje, išlydint Lietuvos delegatus į IX partinę konferenciją Maskvoje, 1988 m.). „Į savarankiškos Lietuvos valstybės idėją aš žiūriu neigiamai. Aš manau, kad tai nerealu“ (interviu savaitraščiui „Argumenty i fakty“, 1989, Nr.47). „Kai kurie asmenys atkakliai perša mums Lietuvos Respublikos atkūrimo idėją. Esame įsitikinę, jog neįmanoma nutraukti penkių dešimtmečių Tarybų Lietuvos raidos. Pagaliau nėra ir pakankamai pagristų argumentų, kad tai daryti būtina“ (straipsnis „Žodis Lietuvos komunistams“, žurnalas „Komunistas“, 1989, Nr.9). „Kuriame socializmą TSRS sudėtyje. Jokio kito kelio nėra ir negali būti. Kraštutiniai lozungai – išstoti iš Tarybų Sąjungos, paskelbti nepriklausomą Lietuvą – mums nepriimtini“ (kalba „Vilmos“ įmonėje, „Tiesa“, 1989 m.kovo 3 d.)… Ir taip toliau…
Senas A. Brazausko bendražygis partijoje, profesorius Bronislovas Genzelis savaitraštyje „Atgimimas“ 2004-ųjų gruodžio 21 d. neištvėrė ir išklojo visą tiesą apie LKP atskilimo nuo SSKP aplinkybes (publikacija buvo perspausdinta DELFI). Jį papiktino vienpusiškas šio įvykio traktavimas tada pasirodžiusioje A. Brazausko knygoje „Apsisprendimas“.
Profesorius rašė, kad komunistų partijoje tilpo įvairiausių pažiūrų žmonės: nuo aiškių kolaborantų iki nepriklausomos valstybės atkūrimo šalininkų, nuo „laukinio kapitalizmo” adeptų iki socialdemokratų, tačiau jos gretose buvo nemažai sąžiningų ir tautiškai nusiteikusių žmonių. Dalis jų, ypač intelektualai, pradėjo jungtis į neformalius klubus ir judėjimus, kurie 1988 m. birželio mėn. 3 d. išsiliejo į vieningą Sąjūdžio srovę.
Tai padėjo išvengti konfrontacijos tarp nomenklatūrinės partijos ir Sąjūdžio aktyvistų. Sąjūdžio vadovybė ieškojo ryšių su liberaliai nusiteikusiais partinio aparato veikėjais, o šie suprato, kad įsukti į tautinio atgimimo verpetą nepajėgs išsaugoti senos sistemos. Jie jau nebevaldė situacijos. Kaip rašė B. Genzelis, tuometinis LKP CK pirmasis sekretorius Ringaudas Songaila, nesuvokęs prasidėjusio šalyje tautinio ir demokratinio judėjimo ir bandęs jį palaužti jėga (jo nurodymu rugsėjo 28 dieną Vilniuje milicija jėga išvaikė mitingą, įvyko vadinamasis „bananų balius“), buvo priverstas atsistatydinti ir spalį pasitraukti į pensiją. LKP vadovu tapo A. Brazauskas.
Jis atsidūrė tarp dviejų įkaitusių akmenų: dar A. Sniečkaus laikais išugdytas nomenklatūrinis savisaugos instinktas reikalavo paklusnumo M. Gorbačiovui, tačiau Sąjūdžio banga privertė prisitaikyti, plaukti pasroviui, ir LKP nusprendė, kad įprastuose komunistų partiniuose ataskaitiniuose susirinkimuose dalyvautų aktyvūs sąjūdininkai, kad jie patektų į LKP vietos organizacijų valdymo organus.
Bet laviruoti nesisekė. B. Genzelis atskleidė, kad konservatyvių LKP veikėjų iniciatyva 1988 m. lapkričio mėn. 4 d. buvo įkurta priešiška Lietuvos valstybingumui organizacija „Jedinstvo”. LKP vadovai vaizdavo, esą jie balansuoja tarp Sąjūdžio ir „Jedinstvo”, ieško kompromisų, nenori supykdyti Maskvos ir t.t. Bet kai 1989 m. kovą į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą iš 42 deputatų buvo išrinkta maždaug trečdalis sąjūdininkų, kurie netruko sudrebinti Kremliaus suvažiavimų rūmus, LKP lyderiai galutinai suvokė, kad pasirinkimo nebėra.
Tai nulėmė 20-ojo LKP suvažiavimo atmosferą. A. Brazauskas neprieštaravo, kad sąjūdininkai ir aiškūs nepriklausomybininkai būtų išrinkti į LKP CK biurą. Dėl tokios elgsenos galimos kelios versijos, rašo B. Genzelis: pirma, A.Brazauskas, jausdamas, kad šiam jo žingsniui nebus pritarta, siekė prieš M. Gorbačiovą išlaikyti gerą veidą; antra, gavo M. Gorbačiovo patarimą pamėginti taip pristabdyti atsiskyrimo procesą. Galų gale reikia pripažinti, kad LKP lyderis buvo ne tik geras inžinierius ir ūkio organizatorius, bet ir įžvalgus politikas: jis nepasidavė Maskvos spaudimui, nes galinga tautinė srovė jį jau nešė prie Kovo 11-osios slenksčio… O juk kovo 12-ąją Maskvoje prasidėjo Liaudies deputatų suvažiavimas, kuriame M. Gorbačiovas būtų gavęs įgaliojimus paskelbti nepaprastąją padėtį Lietuvoje.
Taigi, visi pokyčiai Lietuvos komunistų partijoje vyko dėl to, kad ją veikė Sąjūdžio idėjos – ne LKP stimuliavo Sąjūdžio gimimą, o Sąjūdis – LKP atsiskyrimą nuo metropolinės struktūros, daro išvadą savo 15 metų senumo straipsnyje profesorius B. Genzelis. Susiformavus Sąjūdžiui LPK reikėjo apsispręsti – su tauta ar su kolonizatoriais. Taip, A. Brazauskas ir jo bendrininkai kito pasirinkimo neturėjo, ir apgailėtinas „platformininkų“ likimas įrodė, kad tas pasirinkimas teisingas…
Todėl įrodinėti, kad savarankiška tapusi LKP tiesiu keliu vedė tautą į nepriklausomybę, gali tik koks „ant platformos“ pasilikęs buvęs nomenklatūrininkas. Beje, yra ir kitų versijų. Pasak disidento, buvusio Lietuvos laisvės lygos vadovo Antano Terlecko, Sąjūdį sukūrė KGB, kad „nuleistų garą“ tautiniam atgimimui. Tai mitas. Pernai birželį Sąjūdžio įkūrimo 25-mečiui sukurtas žurnalistų Virginijaus Savukyno ir Astos Einikytės sukurtas filmas „Liaudis tampa tauta. Sąjūdžio kelias“ tarsi atsako į šį klausimą: taip, sovietinis saugumas stengėsi įterpti į jį savo žmones, panaudoti kaip nacionalizmo propaguotoją, bet paskui pasiliko tik stebėjimo funkciją. Visi, neišskiriant ir „lietuviškųjų“ komunistinių patriarchų, galvojo, kaip iš šio tautinio sprogimo išnešti sveiką kailį…
…ir atgimti vėl, jau nepriklausomybės laikais, „prichvatizuojant“ kolūkių turtą, nykstančias įmones, darant karjerą valstybės įstaigose, įsiterpiant į valdymo struktūras, į valdžią. Vėlgi baigsiu savo buvusio filosofijos dėstytojo, profesoriaus B. Genzelio straipsnio žodžiais, kurie aktualūs ir šiandien: „Vėliau A. Brazausko grupuotei pavyko iš LKP (vėliau ir LDDP) vadovybės eliminuoti sąjūdininkus, iš dalies išsaugoti nomenklatūrą, nesvarbu, ar ji liko tos partijos gretose, ar ne. Kai pajunta valdžios skonį, ji atsiranda ten, kur reikia. Vienu metu nomenklatūrininkai depolitizuojasi, kitu metu vėl partizuojasi. Nomenklatūros liekanos įgijo gražų veidą, kurį LKP ir gavo susijungdama su LSDP“.
Išties, padėtis buvo komplikuota. „The New York Times“ Roberto Šeferio (Sheffer) straipsnyje „Patarimas separatistams” Amerikos politologas aiškino, kad Lietuvos nepriklausomybės siekiai kelia grėsmę visam SSRS demokratizavimo procesui. Dargi, ano meto įvykių vertinimuose nereikėtų užsiskliausti vien įvykiais Lietuvoje, nes veikė visos Baltijos krašto respublikos, o ką jau kalbėti apie išeiviją.
“o raudonieji „ant platformos“ šliaužiojo ant kelių prieš Maskvą ir vykdė Kremliaus nurodymus” – O kas pasikeitė? Peičiam Maskvą į Briuselį, ir…
“apgailėtinas „platformininkų“ likimas įrodė” – koks “apgailėtinas”? Gi jie dabar Seime, ir šiaip politiką reguliuoja, ir Lenkijos penktakolonininkais sėkmingai dirba (žr. AWPL), ir jau į Konstituciją spjaunama, kad atitiktų jų reikalavimus. Jei jau kalbam apie apgailėtiną – tai yra mūsų valstybės reagavimas į tuos “dumbass-luhandonininkus”.
Ta laikotarpi prisimenu kaip labai niurius laikus, pilna STAGNACIJA, Estija gyvuoja, eina i prieki, o komunispalaikiai Lietuvoje taip uzsikonservave kaip kokie konservatoriai….visa laika tie pats snukiai. Tada buvo tokia didele geda uz Lietuvos valdzia ir Lietuva. Tai tokia pacia situacija matau ir dabar…. valdzios STAGNACIJA, korupcija, koloboravimas, vogimas,bandtizmas ir dvasinis iskrypeliskumas. Mele paskende, burokevicines partskolos vadovaujami. Gedu geda.
Sąjūdžio vadovybėje (Sąjūdžio Seimo Taryboje) kas antras buvo TSKPistas. Todėl ir Sąjūdžio pasiekimai atitinkami: laikinas nepriklausomybės iškovojimas (1990-2004) ir okupacinės kariuomenės išvedimas. Viskas. Demokratijos pasiekti nepavyko, rinkėjų nuomonės neklausiama nei dėl mirties bausmės, nei dėl savos valiutos atsisakymo, nei dėl santvarkos kokią mes norime kurti – rojų turtuoliams ar bent pusėtiną pragyvenimą vidutiniokams.
Trumpai.Tie ptys, per spalio perversmą (revoliuciją ) užrobė valdžią, per sąjūdžio persitvarkimą ir turtą.
Manyčiau, kad šiuo straipsniu užveliama tautą diskriminuojanti diskusija: kas labiau yra nusipelnęs Lietuvai – statybos dr. Algirdas Brazauskas, ar kūrybos dr. V. Landsbergis. Istorijai žinoma, kad Sąjūdžio laikais, vaikštinėdami parke, abu kalbėjosi akis į akį ir tarėsi. Todėl, jeigu būtų mano valia, Lukiškių aikštėje statyčiau paminklą Sąjūdžiui – kylantį paukštį aukštyn, kurio vienas sparnas būtų paskirtas A. Brazauskui, o kitas sparnas būtų paskirtas V. Landsbergiui. Ir, gerb. Č. Iškauskai, nuotrauką viršuje siūlyčiau keisti į nuotrauką, kur šnekučiuojasi Algirdas su Vytautu, o ne Algirdas su Michailu.