Z. Vaišvila. Visi būkime orūs ir gerbkime save

Kreipiuosi į Lietuvos Respublikos piliečius – lietuvius ir baltarusius, rusus ir lenkus, karaimus ir latvius, ukrainiečius ir žydus…

Gruodžio 15 d. lrytas.tv laidos „Nuoga tiesa“ formatas ir glaustas laikas neleido išsamiai atsakyti į vedančiosios Rūtos Janutienės klausimą, ar galima pasitikėti p. Dalia Grybauskaite? Spėti tik pasakyti Ne – neužtenka. Kalbame apie Respublikos Prezidentą.

Liūdniausia buvo matyti laidos dalyvį rusą Aleksandrą Maceiną, leidžiantį laikraštį rusų kalba „Savaitės ekspresas“, kuris net neverčiamas teisinosi faktiškai neaišku dėl ko. Mūsų valstybės institucija, nepaskelbusi jokių argumentų, viešai pasakė, kad šis savaitraštis blogas. Rusė Tatjana Narkevičienė taip pat bandė teisintis, lygi ji būtų kalta dėl to, kad ji rusė. Todėl ji jaudindamasi ir klysdama, Prezidentės Dalios Grybauskaitės pareiškimus, kad Rusijos yra teroristinė, bailių ir nevykėlių valstybė, bandė lyginti su mūsų TSRS liaudies deputatų drąsa. Nesmagiausia buvo tai, kad laidos pabaigoje neliko laiko juos nuoširdžiai padrąsinti ir išsikalbėti su jais.

Gerb. Tatjana, negalima lyginti nepalyginamų ir iš principo priešingų dalykų – mūsų veiklos ir p. D. Grybauskaitės veiklos. Iš pirmojo TSRS liaudies deputatų suvažiavimo salės Kremliuje mes, Lietuvos deputatai, išėjome ne dėl vadovaujančio vienintelės partijos TSKP vaidmens, kuris buvo įtvirtintas tarybinių konstitucijų 6 straipsnyje ir kurį dar Lietuvos TSR Konstitucijoje pakeitėme be Maskvos palaiminimo. Mes išėjome iš suvažiavimo dėl principinio Lietuvai klausimo – suvereniteto gynimo. Taip mes protestavome prieš dalyvavimą TSRS Konstitucijos priežiūros komitete. To paties suvereniteto ar Nepriklausomybės, kaip ją bevadintume, kurią taip sunkiai, bet taikiai iškovojome ir apgynėme. Tą pačią, kurią Lietuvos Prezidentė D. Grybauskaitė, nekreipdama dėmesio į Lietuvos Respublikos Konstituciją ir mūsų stojimo į Europos Sąjungą sutartį bei priversdama beatodairiškai tam pritarti Lietuvos Seimą, atidavinėja Europos Sąjungos vadovams. ES „partija“, kurianti vieną valstybę, nurodė likviduoti ES valstybes iki 2022 m. Ir tikiu, kad sutartinai veikdami naujieji euro komisarai drauge su tokiais ES valstybių narių vadovais, kaip D. Grybauskaitė, šį „partijos“ planą įgyvendins sparčiai ir beatodairiškai anksčiau laiko. Būdama Lietuvos Prezidente, tuo pat metu neužmiršdama imti ir pusės kadencijos ES komisaro atlygį. Lyg nesuprastų, kad tai ne tik interesų konfliktas, bet, visų pirma, klausimas, kam dirbi, kieno interesus gini? Tai, kad ES ir Lietuvos interesai nebūtinai sutampa, o kas kart vis labiau tampa priešingais, aiškinti nereikia. Jei dar nors kiek gerbiame mūsų Konstituciją, negalime sutikti su mūsų valstybės panaikinimu, kurį mūsų Prezidentė vykdo „Briuselio“ nurodymu, mūsų nuomonės neklausdama. Referendumai bus tik tada, kai JI nuspręs, kad reikia. Ji aukščiau už mūsų Konstituciją.

Tuo tarpu mes, TSRS liaudies deputatai, išrinkti XII šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos (ne Atkuriamojo Seimo, kurio Lietuvos Atgimimo istorijoje nebuvo!) deputatais (ne signatarais), po Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto paskelbimo, be jokio tarpusavio aptarimo atsisakėme Maskvos mums kas mėnesį mokamų 220 rublių. Pašto perlaidas siuntėme atgal. Mes supratome, kas yra valstybės Nepriklausomybė, kas yra principiniai dalykai, kurių negali peržengti. Pasakei, kad mūsų valstybė Nepriklausoma, tai ir elkis, kaip turi elgtis Nepriklausomos valstybės pilietis.

Negaliu pasitikėti mūsų Prezidente, sukūrusia valstybėje visuotinę baimę garsiai sakyti savo nuomonę, nesutampančią su JOS skelbiama nuomone. Sparčiai eskaluojamo karo pretekstu forsuotai siekiam drausti viešai skelbti kitą nuomonę, masiškai skirti baudas ir kitas nuobaudas. Taip sparčiai ir vieningai už JOS iniciatyvas balsuojant mūsų parlamentui netruksime išvysti ir oponentų baudžiamąją atsakomybę. Kibernetinės erdvės kontrolė pavesta ne teisėsaugai, bet kariškiams. Ar negirdėjau, kad Lietuvoje būtų įvykęs karinis perversmas. Taip „tinkamai ir vienbalsiai“ Lietuvos parlamentas balsavo tik „gerais“ tarybiniais laikais. Net už Kovo 11-osios Aktą balsavo ne visi Aukščiausiosios Tarybos deputatai, o tik 124-i, tuo metu net negalvoję apie signataro sąvoką.

Mielieji, Tatjana ir Aleksandrai, nesiteisinkite mums, kad Jūs esate rusai. Tęskite savo kasdienį darbą. Mes valstybės atkūrimo metu rusus ir visus kitataučius ir Lietuvoje, ir Rusijoje darėme bendraminčiais ir bendražygiais, o ne priešais. Be Jūsų pritarimo Lietuvos persitvarkymo sąjūdyje, TSRS liaudies deputatų suvažiavime, Lietuvos Aukščiausioje Taryboje mums būtų buvę neišpasakytai sunku. Prisiminkite a.a. stačiatikių arkivyskupo Chrizostomo kreipimąsi į Jus ir mus iš Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos lango kruvinojo 1991 m. sausio dienomis. Prisiminkime buvusių TSRS kariškių visuomeninės organizacijos „Ščit“ karininkų neįkainojamą pagalbą, tiriant Sausio 13-osios bylą, rusų protestus Maskvoje ir Leningrade po Sausio 13-osios. Tačiau šios pagalbos nebereikia Prezidentės D. Grybauskaitės vadovaujamai Lietuvai. Jus provokuoja tapti mūsų valstybės priešais. Įtarimai Sausio 13-osios byloje nutraukiami kolaborantams, nes jie patys mat nešaudė mūsų žmonių. Lapkričio 3 d. be viešo paskelbimo ši ir kitais epizodais papildyta byla buvo nutraukta net devyniose dalyse! Prezidentei raštu pateikiau šį Generalinės prokuratūros nutarimą. Tačiau Prezidentė išdrįso atsakyti tik pavaldinės lūpomis. Nenuostabu, nes tyrimas nutrauktas, visų pirma, Vilniaus aukštosios partinės mokyklos dalyje. Mūsų žmonių žalojimas Maironio gatvėje Vilniuje buvusioje spaustuvėje – tai ne nusikaltimas žmoniškumui? TSRS vykdyta agresija, mūsų pasieniečių ir muitininkų žalojimas, valstybės paniekinimas nuo 1991 m. kovo 27 d. iki gegužės 19 d. – tai ne nusikaltimai žmoniškumui?

Sąjūdis ir mes, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba ir Vyriausybės, valstybės nepriklausomybės ir pripažinimo siekėme ne ginklu ir karu, o taika. Į Kalnų Karabachą ir visą Tarybų Sąjungą mes siuntėme Tiesos, o ne Melo žodį – „Sąjūdžio žinias“ ir „Atgimimą“ rusų kalba. Sąjūdžio lėšas aukojome, o ne siuntėme 1989 m. Rygos OMON-ą praktikuotis Kalnų Karabache prieš jiems pradedant šią kovinę patirtį naudoti Latvijoje ir Lietuvoje. Mes, TSRS liaudies deputatai, išreikalavome ir ištyrėme kruvinus įvykius Tbilisyje 1989 m. balandyje. Kolega Egidijus Klumbys viso TSRS liaudies deputatų ir viso pasaulio žiniasklaidos akivaizdoje Michailui Gorbačiovui ant stalo padėjo ne šaunamąjį ginklą, o stipresnį ginklą – TSRS liaudies deputato mandatą. Egidijus, dirbęs įvykius Tbilisyje tyrusioje komisijoje, pareiškė, kad jis neposėdžiaus Kremliaus suvažiavimų rūmų salėje, kol joje bus kruvinųjų desantininkų kastuvėlių vadas ir deputatas generolas Radionovas. Mes, Lietuvos , Latvijos ir Estijos TSRS liaudies deputatai, be ginklo ir riaušių 1989 m. gruodyje privertėme TSRS liaudies deputatų suvažiavimą pripažinti Ribentropo – Molotovo slaptųjų protokolų egzistavimą ir juos panaikinti. Tuo tarpu p. D. Grybauskaitė tuo pat metu patikėjo vienintele TSKP CK tiesa – ji iškart po to pasirinko net ne atsiskyrusios LKP, o M. Burokevičiaus vadovaujamos LKP/TSKP narystę. Dėl to nedelsiant ji buvo paaukštinta – 1989 m. gruodžio 29 d. tapo TSKP CK Vilniaus aukštosios partinės mokyklos viena vadovių – moksline sekretore su 30% darbo užmokesčio priedu.

Baltijos kelyje ir sausio 13-ąją mes buvome šviesiais ir atvirais veidais be veidą slepiančių kaukių. Maidano aktyviųjų kovotojų veidus slėpė kaukės. Sausio 13-ąją Lietuva prieš agresorių tankus stovėjo ir be kaukių, ir be ginklų. Mums atlygio už Nepriklausomybės gynimą nemokėjo nei JAV, nei kas kitas. Mes patys nešėme, ką galėjome į Blokados fondą. Lietuvos prokuratūra drauge su TSRS prokuratūra iškart po Sausio 13-osios tyrė šiuos nusikaltimus. Patikrino ir Alfa-grupės vado Michailo Golovatovo – Algirdo Paleckio patobulintą versiją, kad savi šaudė savus. Visi namų stogai ir aplinkiniai miškeliai nedelsiant buvo patikrinti, jokių gilzių ten nerasta. Tačiau Maidano aikštės abiejų pusių žmonių sušaudymą naujoji valdžia tirti nenori. Ir tuo labai daug kas pasakyta. Aktyviausieji oponentai atvirai net kavinėje šaudomi. Sakysite, karas yra karas. Tai, kad Ukrainos valdžia neskelbia karo padėties. Dvidešimt keli tūkstančiai Ukrainos karių Kryme buvo visiškai demoralizuoti, nesulaukę jokio naujos Ukrainos valdžios įsakymo. Tik išeiti, viską palikus. Prezidentas P. Porošenko susitiko su Prezidentu V. Putinu ir jau kitą dieną ultimatumu privertė jo paties paleistą Ukrainos Aukščiausiąją Radą priimti įstatymą, įtvirtinusį Luhansko ir Donecko sričių specialų statusą. Juo remiantis, šių sričių atskyrimą nuo Ukrainos aktyviai vykdo abi pusės. Penktą mėnesį Ukrainos valdžia nemoka šiose srityse pensijų, jas ką tik pradėjo mokėti Donecko sritis. P. Porošenkos ultimatumu finansavimas nutrauktas ir visoms šiose srityse esančioms ne tik valdžios įstaigomis, bet ir mokykloms, vaikų darželiams, ir pan., jei jie per savaitę nepersikaustys kitur. Panašu, kad oligarchinei Ukrainos valdžiai įdomiau Vakarų finansiniai srautai ir dalyvavimas likusio valstybės turto privatizavime. Neįtikusi Valstybės turto fondo vadovė buvo ne tik pakeista, bet ir nužudyta. Paviešino mat jų planus.

Nejučia prisiminiau diktorę Tatjaną Mitkovą, išdrįsusią pagrindinėse TSRS Centrinės TV vakaro žiniose „Vremia (laikas)“ paskelbti Tiesą Sausio 13-osios kruvinus įvykius Vilniuje. Ji mums buvo didvyrė. Man ji ir liko didvyrė, nes savo asmenine patirtimi žinau, ką reiškė žengti šį žingsnį. Šiandien, Prezidentei šeštus metus nesikalbant su Rusija, nebežinome kaip reaguoti net į T. Mitkovos Sausio 13-osios medalio atsisakymą. Lietuvoje jau sukurta tokia psichologinė atmosfera, kad kalbėtis su bet kuom Rusijoje ar rusu Lietuvoje – tai jau veikimas prieš Lietuvą, dėl kurio perspės saugumas?

Lietuvą pirmiau pripažino B. Jelcino vadovaujama Rusija, su kuria bendravome, o ne plūdomės. Vakarų šalys tylėjo. Išskyrus Islandiją, nepabūgusios ir šiandien ES diktato, ir Daniją, kuri Europos Sąjungoje tebeturi savo kroną ir savo nuomonę. Tik po faktinio TSRS sugriuvimo Lietuvą pripažino JAV ir kitos pagrindinės Vakarų valstybės. Iki tol jos mus koneveikė, kad netrukdytume M. Gorbačiovo pertvarkai ir nesugriautume nusistovėjusios pasaulyje tvarkos.

Todėl Popiežius Jonas Paulius II, 1993 m. lankydamas Lietuvą, ir pavadino mus valstybe-simboliu, kuris ragino derybų keliu ieškoti išeities iš visų kitų žemyną draskančių konfliktų, teikiant pirmumą teisės, taikos ir žmogiškojo orumo vertybėms: „Didžiųjų valstybių interesai niekada neturi priversti mažos valstybės tapti svetimos galios satelitu…“ Popiežius ragino tautų atmintyje išlaikyti neigiamus praeities diplomatinių sąjungų rezultatus, o siekiant tautų susitaikymo, visuomenių pažangos bei teisingesnių tarptautinių santykių, nuolatinį raginimą nepamiršti žmogiškojo matmens bei prigimtinės teisės pirmumo: „Geopolitika, ekonominiai ir finansiniai mainai, kultūrų dialogas be žmogiškojo matmens būtų ribojami vien interesų logikos, kuri niekada nebuvo nutolusi nuo jėgos logikos“.

Prezidentė D. Grybauskaitė šiuos Lietuvos principus, taikiai gražinusius mums Nepriklausomybę, išdavė. Ji pasuko Lietuvą priešingu keliu. Aklo paklusnumo ir karo kurstymo keliu. Negana to dar turime spėlioti, kas ją valdo? Pradžioje atvirai veikė Rusijos ir Baltarusijos interesų naudai, šiemet drastiškai apsisuko 180 laipsnių kampu ir iškoneveikė net ne Rusijos valdžią, priimančią vienokius ar kitokius sprendimus, bet visą šią valstybę, t.y. 141 mln. jos piliečių. Jei tai aklas JAV valios vykdymas, tai Prezidentei siūlau perskaityti ir suprasti šiuos prasmingus Popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius apie Lietuvą. Mes laimėjome, nes ėjome ne karo keliu. Jei kas nors dar mano, kad po trečiojo pasaulinio karo Europoje iš Lietuvos liks dar kas nors daugiau kaip pavadinimas, tiems siūlau skubiai trauktis iš valdžios.

Ir dar pridursiu – Prezidente, Lietuvos Atgimimo ir Laisvės, Nepriklausomybės keliu mes ėjome Tiesos, bet ne Melo keliu. Suprantu, kad melas Jums būtinas. Ne tik dėl slepiamos biografijos, bet dėl Jūsų priklausomybių ir noro neleisti tirti jau milijardais švaistomų Lietuvos valstybės lėšų.

Prezidente, Lietuvą vėl padarėte Melo, paklusnių pataikūnų ir tuščio liaupsinimo valstybe. Todėl Jūsų siekis suvaržyti mūsų piliečių teisę mąstyti ir žinoti tik vieną „tiesą“, tinkančią Jums, yra Tarybų Lietuvos atkūrimas. Taikliai pastebėjo A. Martinkus. Perfrazuojant jį, pirmojoje Sąjungoje visi buvo lygūs, bet buvo ir lygesni. Antrojoje Sąjungoje visi yra laisvi, bet yra ir laisvesni. Neveltui abiem Sąjungoms pradėjo vadovauti kadrai, pavadinti labai simbolišku KOMISARŲ titulu. Jums, Prezidente, pavyko tai deramai įsisavinti abiejose Sąjungose.

Todėl pasitikėti Jumis, Prezidente, galėčiau, jei tai rodytų Jūsų darbai. MELO VALSTYBĖS atkūrimas – nėra pagrindas pasitikėti Jumis.

O mes, visų tautybių Lietuvos piliečiai, pasistenkime būti orūs ir gerbti save.