„Lietuva vis dar yra ančiuko būsenoje ir yra prie jos labai prisirišusi, nes vis kartoja, kad yra negraži, kad yra nevykėlė. O aš už 20 metų matau tą gulbę. Nuostabią, lengvą, švarią, laiminančią šį kraštą bei parodančią kitiems kraštams, kaip elgtis, kaip nebijoti. Mes pamažu, po plunksnelę virstame ta gulbe“, – laidoje „Tapatybė.LT“ teigia V.V.Landsbergis.
„Kas formuoja tapatybę? Ar autoritetai ir vedliai, ar plebėjai ir minia? Jeigu minia, tai mes šiuo metu turime tokią chamišką, vartotojišką tapatybę. Apgauk savo artimą, pasiglemžk jo turtą, užsidirbk, rūpinkis tik savimi ir savo šeima, atostogauk, džiaukis – tai yra tokia vergo, kuris tik ką išsilaisvino, kuris nori kitus pavergti bei apgauti, sukto ir kombinuoto žmogaus tapatybė.
Aš nenorėčiau, kad Lietuva būtų su tuo tapatinama. Tai yra sindromas, virusas, liga. Norėčiau tikėti, kad mes pamažu sveikstam. Galbūt ta emigracijos banga kažkuria prasme prisidės prie sveikimo, kai žmonės pamatys natūralias visuomenes, pamatys normalų mecenavimą, tiek sergančių vaikų, tiek menų, tiek kultūros rėmimą. Ir galbūt grįš jie ar jų vaikai ir supras, kad kitaip nebus, kad mes negalime iš Lietuvos tik imti, reikalauti, negalime spekuliuoti pašalpomis, gaunamomis svetimose šalyse. Gal supras, kad esame sveiki, gudrūs, apdovanoti išmintimi bei darbštumu. Gaila, kad kartais tai užmirštame. Taigi esu tos užmirštos tapatybės šalininkas“, – sako teatro ir kino režisierius, rašytojas Vytautas V.Landsbergis.
Pasak neseniai kūrybinius vakarus Amerikos lietuvių bendruomenėse surengusio V.V.Landsbergio, stiprinant ryšius tarp tautiečių būtina ypač daug dėmesio skirti jaunajai kartai.
„Vasaromis Čikagoje vaikams darau kino stovyklas ir tų stovyklų metu, kai mes nagrinėjame kokią nors partizaninę temą arba Lietuvos istorijos temą ir kai vaikai sukuria trumpą filmuką pagal kokią nors partizanų dainą, jiems Lietuva tampa daug artimesnė, nei perskaičius 50 tomų apie Lietuvos istoriją. Nes vaikas vaidino partizaną, dainavo jo dainą, naktį sėdėjo bunkeryje. Ir jeigu jam kas nors pasakys, kad partizanai buvo banditai, jis gali nemenkai supykti. Tokiu būdu vaikui Lietuva tapo jo patirtimi.
Todėl Lietuvių fondui pasiūliau padaryti tarptautinį lietuvių jaunimo trumpų istorinių filmų festivalį, su kuriuo galėtume apvažiuoti visas lietuvių bendruomenes. Pastebėjau, kad, kai važinėju po mokyklas ir rodau savo sukurtus partizaniškus filmus, tai vaikai juos priima pagarbiai, bet jie neveikia taip stipriai, kaip vaikų sukurtas 5 minučių filmas. Neprofesionalus, bet su tokia įtaiga! Vaikams iškart tampa įdomu.
Mes turime žmones užkrėsti Lietuvos virusu. Ir reikia daryti tokius media daiktus, kuriuos mėgsta jaunimas. Tu negali priversti jaunimo skaityti knygas, eiti į kraštotyros žygius ar rinkti tautosaką. Reikia kalbėti jaunų žmonių kalba“, – samprotauja V.V.Landsbergis.
Vilniaus universitete baigęs lietuvių kalbą ir literatūrą, Tbilisyje studijavęs kino režisūrą, o Niujorke kino kalbos mokęsis pas Joną Meką, V.V.Landsbergis laidos „Tapatybė.LT“ kūrėjams prisipažįsta, jog labiausiai jį įkvepia asmenybės, savo idėjomis bei darbais prisidėjusios prie kolektyvinės sąmonės formavimosi. Vienas iš V.V.Landsbergio autoritetų – Orvidų akmens muziejaus įkūrėjas Vilius Orvidas.
„Mums reikia ieškoti būdų susipažinti, reikia atstatyti simpatiją vienas kitam. Nes dabar mes esame kaip vaikai, kuriems mama nedavė pakankamai daug pyrago, todėl jie supyko ir išsiskirstė. Ir kurie dar sako, kad nemėgsta mamos ir kad patys sau nusipirks pyragą. Iš tikrųjų, reikia suprasti, kad mama serga ir kad reikia ją gydyti, jai padėti.
Jeigu užsidirbai, nupirk vaistų ir juos išsiųsk. Važiuok, kurk verslą, įsivaikink vaiką iš vaikų namų, atrask bent kažkokį ryšį su Lietuva. Ne kalbėjimas apie Lietuvą, o kažkokio daikto sutvėrimas yra labai svarbus dalykas“, – pastebi V.V.Landsbergis.
Laidą „Tapatybė.LT“ su V. V. Landsbergiu žiūrėkite gruodžio 6 d. per pasaulio lietuviams transliuojantį kanalą „LRT Lituanica“: Lietuvos laiku 23.15 val., Londono laiku 21.15 val. ir Niujorko laiku 16.15 val.. Laidos vedėjas – Modestas Mastavičius.
Susiję straipsniai:
- Vytautas V. Landsbergis: Yra pasakojimų ir apie gražią Lietuvą
- V.V.Landsbergis. Lietuva dauginasi
- Ievą Narkutę įkvepia ir netobula Lietuva (video)
- T.Dirgėla. Vytautas V. Landsbergis: „Didžiausias švietimas yra namuose, prie pietų stalo“ (video)
- V.V. Landsbergis. Žolynai ant ragų
- V.V.Landsbergis. Skraidymai sapnuose ir ne tik
- V.V.Landsbergis: Pasaulio pabaiga yra dabar
- V.V.Landsbergis. Be pykčio
- V.V. Landsbergis. Dar sykį partizanai
- V.V.Landsbergis: Garliavoje – bukas teisuoliškumas ir jėga
- V.V. Landsbergis. Kubilinskas ir mes
- V.V.Landsbergis. Eina sau
- V.V.Landsbergis. Birželio dienraščiai
- V.V.Landsbergis. Pabirutės po viesulo
- V.V.Landsbergis: Kartais galvojama, kad tėvai vaikus moko – iš tikrųjų yra atvirkščiai
- Kelmės moksleiviai kvies mylėti Lietuvą
- „Misija Sibiras“ – patriotiškumą skatinanti jaunimo iniciatyva (video)
- Pirmą kartą parodytas ilgai lauktas lietuviškas filmas apie partizanus (video)
- V.V.Landsbergis apie laukinių vaikų kartą Britanijoje ir Lietuvoje arba „Fucking and shoping“ karta užaugo
- G. Songaila. Lietuva – lietuviams! Kas netinka?
- Lietuva – jaunų verslininkų šalis
- „Misijos Sibiras” jaunimo žinia – Lietuva gyva
- Daugėja į Lietuvą iš užsienio grįžtančių tautiečių
- E. Merkytė. Žuvusiųjų prezidentas (video)
- Lietuva atsisveikina su partizanu Viktoru Šniuoliu (1925–2011)
- J. Užurka. Lietuva išgyvena antrąjį išmėginimą po Sovietų Sąjungos žlugimo
- Naujų mokslo metų proga – filmo „Nematomas frontas“ dovana mokiniams (video)
- E.Urbelytė. Kitataučiams mūsų kalba skamba kaip melodija (video) (I)
- Kovo 11-oji švenčiama visoje Lietuvoje
- Pirmą kartą minėsime Pasaulio lietuvių vienybės dieną
Labai viskas gražiai pateikta. Dėkui.
Aciu Autoriui!
Kaip visuomet – puikios mintys
Malonu skaityti.
O dar ir slaptas mintis atitinka…….pajunti kaip ir palaikyma joms….
Sekmes Lietuvai ir mums visiems artejanciu sv.Kaledu proga!
Dėl tapatybės susietos su minia, o tai reiškia tautos įvardijimo: „turime tokią chamišką, vartotojišką tapatybę” išsireikšta šiukšliasklaidos peršamu, o ne išmanumo požiūriu.
„Kas formuoja tapatybę? Ar autoritetai ir vedliai, ar plebėjai ir minia? Jeigu minia, tai mes šiuo metu turime tokią chamišką, vartotojišką tapatybę”
Pritariu Vaitui. Klausimas, ar Tauta jau minia yra vadinama? Ir ta minia tokia negera, vai tokia negera, neklauso sąžiningų vedlių, kurie tokie išmintingi ir negodūs, nevartotojiški???
Tai kad ne – Tauta ir minia nėra tas pats. Tai, apie ką kalba V.V. Landsbergis, būtent ir yra minia – jokiu būdu ne Tauta.
Jūs abu šaunuoliai. Žodį ,Tauta, rašote iš didžiosios raidės . garbė jums. O ” Vaitas” tikras vaitas. Negerbia mūsų pradžių – pradžios.
Esmė ne bendrinio žodžio rašyboje. Mes taip įpratome būti niekinami, jog nepastebime kas ir kaip tai daro. Pasaulėžiūra atsiskleidžia per sąmoningai suvoktą ir vertinamą istorinę lietuvio tapatybę. Gyvą tautos dvasią S.Daukantas grindė prigimtine kultūra – kalba, papročiais, kilties tikyba, senovės paminklais, istorija, padavimais ir kūrė pagarbą tautos dvasiai. Tai niekiniai prabilus apie „chamišką, vartotojišką tapatybę”, Lietuvą „ančiuko būsenoje“, „kad yra negraži, kad yra nevykėlė“ ir iškėlus naivų klausimą „Kas formuoja tapatybę?“ neprimena proslaviškai bruktos sampratos, jog tauta – tai bajorų luomas, o valstiečiai – bajorų valdiniai; jų kalba ne tautinė, ir todėl jie ne istorijos subjektas.
Kaip žinoma, paprastai lietuvis, o ir apskritai žmogus, tapatinasi, elgiasi taip, kaip atitinkamais atvejais daro jo valdžia, viršininkas. Tad logiška būtų manyti, kad pagal V.V.Landbergį sergančio elgesio lietuvis ims sveikti tik tada, kai matys “neligotai, nevirusuotai” besielgenčią Lietuvos valdžią. Tačiau V.V.Landbergis nebūtų savimi, jeigu tokiais atvejais ligonintų ne lietuvio, o Lietuvos valdžios elgesį…
o taip,su tokia galva Lietuvai virsti gulbe be sansu.kokiame iliuziju pasaulyje gyvena autorius ?Lietuva sviesos greiciu skrieja i apacia.
nusiimk rožinius akinius autoriau (ta gulbė – tai tikriausiai D.G. – Lietuvėlei skirta pergyventi dalia)
viena yra realybė, kita yra menas, kultūra, gamta
,,Dievas buves vienas,bet jis turejes skitu krastuose zmona -deive Lita.Ji sedi ant gerybiu maiso kresle,ant kurio ispiestos trys horizontalios runos” ,,o zodis ,,litas”kiles is Litos vardo.Kas ja garbino,aukojo avis,tuos rasu gentys ir vadino lit-ovcais.”(Egiptas,skitai,lietuviai runomis)
jeigu antzmogiai ives eura,tai gal eura pavadinkim LITU,nes mes juk esam Litos vaikai ,o ne kazkokios euros 🙂
Krikščionybėje klūpantis žmogus – tiesiog bjauru.
Ar mecenatas turi rūpintis viešu kultūros interesu ar vis tik tą privalo pradėti daryti valstybė?
Vai, vai, Jaunasis Landsbergi per tris kartas , nuo cariunių laikų nuo Knygnešystės laikų buvome kartu. Tavo prosenelis išgelbėjo knygnešį, Jis savo knygelėje tą įvykį aprašė. Niekur nerandu, kas parašė Knygelę apie Kražių skerdines, kurią vaikystėje skaičiau ir įsiminiau pirmo puslapio eiles: „Klingenbergas nakties vergas su budeliais sau dūksta, viešos vietos jau aplietos šiltais kraujais rūgsta. Vieni nušauti, kiti subadyti, ir nekalti jau apkalti kraujais sumirkyti…“ Žinau ir kitų autorių knygeles. Mano tėvas jo brolis Kipras kovėsi su bermontininkais, Tavo senelis Žemkalnis vadovavo artileristams ir generolas Liadukas Tavo seneliui įsakė atvažiavusius iš Andantės atstovus sutaikyt,i suareštuoti, uždaryti ir kuo greičiau sumušti, iš Lietuvos išvyti bermontininkus. Kas ir buvo padaryta… Žemkalnis, Kipras Bielinis priemė iš pasiputusio bermontiniko vado kapituliaciją ir perėmė daug turto. Veliau Mano tėvas, Kipras vadavo Klaipėda. Tavo Senelis vadavo Vilnių. Tenai „Kritęs priešas nesutilpo ant krauju lankoje pražydusios lankos…“ Bet Europa nesilaikė čekų Prezidento Masariko dokrinos: Pavergtom valstybėm duoti nepriklausomybę. Lenkai, kaip ir dabar melavo. melavo. Su Tavo tėvu nuo pirmų dienų kartu dalyvavau visuose mitinguose. Puvau pasiruošęs nuo kulkos dengti savo kūnu. Nuo pirmos dienos Sąjūdyje, Jonavos rajono Tarybos naris. Atkurinėjau St. Kairio Socialdemokratų partiją. Ir jaučiau, kad už nepriklausomybę reikės mokėti krauju. LSDP Taryboje perspėjau dar pusmetį prieš Sausio įvykius. Reikia ruoštis. Priverčiau LSDP Tarybą priimti mano pasiūlymą, kuri knygoje užprotokovo Medalinskas: „Atėjus tam laikui vieni važiuoja ieškoti pagalbos į Rytus, kiti Vakarus, Likusieji ima vėliavas ir eina ant barikadų“. Aš užsirašiau važiuoti į Maskvą. Ir tą diena atėjo. Sausio 10 ryte telefonu raginu savo vadus ieškoti pagalbos… Atsakymas: „Lietuvai galas, saugokime savo žmones (scialdemokratus) po 3 – 4 metų atsikūrsim… Žauriai nusikeikiau ir išvažiavau į Vilnių. Kaip tik buvo paimti Spaudos rūmai… Tris dienas ir naktis neritraukiau nuo Pilėnų. Traukiniai nebevažiavo. Bėgu pas dukrą pro autobusų stotį – ogi važiuoja Minsko autobusai…Paskutinis Įsibraunu. Minskas, greita iišeina traukinys Maskvą. Išsimiegu kupe. Skambinu arčiausiai esančiam Maskvos socialdemokratui. Susitinkame stotyje… Skambina savo draugams Tie nusiveda į savo Sąjūdžio bustinę. Čia mane ištardoir paprašo porą valandų palaukti kol susirinks Jų aktyvas, Susirinko apie 100 žmonių. Tarp jų atpažinau politinį kalinį Šventiką Glebą Jakuniną. Ir štai kaip Kritaus pasiųstas apaštalas pradėjau pasakoti kas nakti naktį dėjosi Vilniuje. Man akys ašarojo, moterys ir vyrai taip pat braukė skruostus. Baigiantis susitikimui vieni kitus vadindami vardais siulė skambinti po visoje Sąjungoje įsikūrusias jų organizaciją. Ir tuoj pat pareiškė, kad Vilniui reikia padėti, nes po jo gali būti Maskva. Sausio 20 sekmadienį Maniežo aikštėje įvyks Vilniui ginti mitingas… Jis Įvyko. Keturi vyrai jau sutemus mane nusivedė manęs laukusių Maskvos Socialdemokratų, Demokratų, Krikščionių Demokratų. Tojau jie man pasakė. kad Maskvos šaukliai jau vaikšto gatvėmis ir kviečia į mitingą. Prieš mane prezidiūme stovelyje buvo įstatytos Lietuvišką ir Rusišką (dar nepripažinta) juodais kaspinais perištos vėliavėlės su prisektais socialdemokratiniais ženklialiais. Čia vel būta ašarojimų. ir kvietimų apsilankyti Maskvos priemeščiose… Baigiantis jaunas rusas duoda man laikraštį „Metalist“ ir aiškina, kad tai bus įrodimas teismui, kai teisime savo part. sekretorius… Pas draugą pas kurį nakvojau dažnai skambėjo telefonas ir prašė, kad juos aplankyčiau. Aplankiau didžiujų skaičiavimo mašinų gamyklą, kurioje manę suareštavo, bet moterys iškolijosios sargus išvadavo. Traukiniai į Lietuvą jau važiavo. Bet aš pasirinkau kitą kelią per Daugpilį. Pirkau bilietą iki Šiaulių. Važiuodamas perskaičiau laikraštį „Metalist“. Daug Rytų Lietuvos sekretorių kreipėsi į Rusijos Sąjungos vadovybę ir kariuomenės vadus, kad tie išvaikytų mūsų Seimą ir Vyriausybę. Traukiniui važiuojant vis per vagonus pereidavo jauni vyrukai , įdėmiai žvalgėsi… Rokiškyje išlipau. Čia mano uošviją. Ta diena laidojo Vilniuje žuvusį žmogų. Užeinu pas žmonos tetą sibirietę laptevėtę. Ogi veikia Kauno radio televizija. Reikia skubet į Kauną ir paskleisti gerą naujieną. Autobusas važiuoja… neužvažiuoju Jonavon pas žmoną, bet tiesiai į Kauną. Čia luitų barikados, žmonės saugo. Randu gretimo Tėviškė kaimo Mačiūlį ir dar vieną aušto ugio žmogu.Ppasakoju jiems nuotikius, rodau laikraštuką „Metalist“. Juo susidomi tas aukštaugis. Skaito ir prašo namo parsinešti. Rytoj atnešęs. Šen diena J. Kunroto ir televizijos žurnalisto Raimondo Ylos nebėra, Taigi „paskolinu“ jam „Metalistą“. Rytojaus ryte to aukštougio prašau atiduoti laikraštį. Jis sakosi jo neturis, Kartoju – vėl tą patį atsako. Buvo dar daug kelionių ir siuntinių su Sąjūdžio rusišką spaudą, laiškų. Norėjau, kad tenai vyktų tai, kas vyko Lietuvoje. Užsidirbau burnojimus, Kas tave leido. Tu rusų šnipas. Iš visų reiškinių kas Lietuvoje vyksta mano Lietuva gyvena paskutinį šimtmetį. Taip, taip. Graudu, graudu. Lietuva neturi Stepono Kairio, Mykolo Krupavičiaus , Valančiaus, mano kaimyno St. Seimo nario V. Beržinsko . Paskaitykite St. Seimo Stenogramas, Galiu Jums atsiųsti, kaip Jie sukūrė „Alkohokio monopolio Departamentą“, kuris nešė valstybei pelną. Aš jį prisimenu. Man 82 metai
bet Lietuva išniekinta geltonkasė,mėlynakė Lietuvos mergelė priversta šūkauti ant maidanų bačkų, kai pati nepriklausomybės siekė apgalvotai,taikiai,oriai ir santūriai.Tie kas geria sočiai ir godžiai gulbės pieną tiems matomai Lietuva-gulbė.
Autoriu galima suprasti, jam kuo toliau, tuo ‘gulbiskiau’ viskas einasi. Galima suprasti- isrinktieji. Bet ‘sakme’ ne apie eilinius zmogelius, tikrai ne.
Iš tikrųjų – gaudoka… Tiek aukų, tiek pastangų ir vėl – iš varčios… Kaip toj pasakoj „drakonas mirė – tegyvuoja drakonas“…
Dėkui tau, Jurgi iš visos širdies.