Beveik kasmet Vėlinės būna vėjuotos. Pasak, tautosakos, taip nutinka todėl, kad atėjusioms iš anapusinio pasaulio vėlėms padeda judėti vėjas: visa gamta sutelkia jėgas, kad padėtų mirusiesiems susitikti su gyvaisiais.
Raseinių rajone yra virš šimto neveikiančių, riboto laidojimo ir veikiančių kapinių. Nors gyvename skirtingose erdvėse, mirusiųjų ir gyvųjų ryšys glūdi mumyse. Mūsų senoliai mokėjo paaiškinti kiekvieno gamtos objekto paskirtį ir nebijojo mirusiųjų, nes jų pagerbimo apeigos buvo pagrįstos tikėjimu, kad mirusių artimųjų vėlės ir toliau gyvena tarp gyvųjų, todėl jomis reikia rūpintis ir jų neapleisti.
Kapavietę labiausiai tinka puošti sezoniniais augalais, žaliais eglių, pušų, tujų ūgliais. Prieš keletą dešimtmečių dar buvo dažnas paprotys iš mažų chrizantemų galvučių išdėlioti kryžių, o žvakes nuo vėjo ir lietaus apsaugoti stiklo, popieriaus ar polietileno sienelėmis, kurios neretai ir užsidegdavo, o ištirpęs vaškas išdegindavo daugiamečius žolynus. Šiuolaikinės žvakės išvadavo mus nuo tokių rūpesčių, tačiau žmonės prisigalvojo naujų, – sodinti vienmetes gėles kelis kartus per šiltąjį sezoną. Norint palaikyti tokio darželio grožį, reikia dažnai ravėti, laistyti, netgi tręšti.
Nežinant ar neprisimenant, jog taip lietuviai anksčiau nesielgdavo, galime vertinti, kaip vieną iš naujausių papročių, bendraujant su mirusiuoju. Etnologė Dalia Urbonavičienė mano, jog taip bandoma kompensuoti dėmesio trūkumą velioniui gyvam esant. Per dažnas kapų lankymas, apkrovimas gėlėmis, pririša vėles prie kapo, neleidžia joms išeiti. Manykim, kad kiekvienas šiuo požiūriu gali turėti savo nuomonę.
XVI a. kronikininkai Motiejus Strijkovskis ir Jonas Lasickis lapkričio 2-ąją įvardija kaip visų mirusiųjų dieną. J. Lasickio nuomone, ši diena tapatinama su galutine derliaus sudorojimo diena. Paminėtina ir tai, kad krikščioniškos mirusiųjų dienos ištakos glūdi vėlių maitinimo apeigose, kuriomis XVI–XVIII a. piktinosi dvasininkija. Minėtu laikotarpiu Vėlinės buvo vadinamos Ilgių vardu, taip jas įvardijo ir XVIII a. žodynų sudarytojai Petras Ruigys ir Jokūbas Brodovskis. Valstiečio duoklė žemvaldžiui vadinta Ilgiais, Ilgėmis. Ilgiavoti, Ilges rinkti Juozas Jurginis sulygino su kalėdojimu: kalėdodavo kunigas, o ilgiaudavo žemvaldys. J.Jurginio nuomone, feodalinės prievolės ir kalendorinės šventės vardai sutapatinti, kai ilgiavimo paprotys buvo pakeistas duokle, nes feodalinėje visuomenėje viską bandyta derinti prie bažnytinių datų. Nelikus prievolės, šventė pervadinta tinkamesniu Vėlinių vardu.
Šventė pagrįsta tikėjimu, kad mirusiųjų vėlės ir toliau gyvena šalia gyvųjų, gali jiems padėti ar pakenkti. Vėlinių naktį jos aplankančios namus, meldžiasi bažnyčioje, tikėta, kad vėlės paleidžiamos iš skaistyklos ir ateina pasiimt maldų, kurios už juos nesukalbėtos. Ne vienas istorikas ir kronikininkas mini buvus paprotį „maitinti“ vėles, neštis į kapines maisto, atmiešto alaus, midaus: už vėles puotaudavo, pritariant trimitams ir būgnams. XIX a. pradžioje vaišės kapinėse buvo keičiamos maisto išdalijimu elgetoms. Dionizas Poška 1823 m. rašė, kad elgetoms į špitolę neša, duonos, mėsos, alaus, degtinės.
Kapinėse degti žvakutės – vėlyviausias vėlinių paprotys, atsiradęs tik XIX a. pabaigoje, visuotinai Lietuvoje išplitęs po Antrojo pasaulinio karo. Kai kurie dvasininkai protina žmones, jog nešventintos žvakės nesuteikia vėlėms ramybės, joms reikia ne komercinių „liktorių“, o artimųjų maldų. Šiandienine mitologija dvasininkai vadina ir tikėjimą, jog nepatekusioms į dangų vėlėms žvakių liepsnelės parodo kelią į dangų.
Visgi, paprotys paskutinį kartą metuose lankyti artimųjų kapus su žvakelėmis yra geras: susiburia šeima, giminė, atnaujinama bendrystė. Reikėtų prie gyvųjų ir mirusiųjų bendravimo priartinti ir mažuosius šeimos narius, pasakoti ir priminti mirusiųjų vardus, jų nuveiktus darbus, indėlį giminės, šeimos gyvenime. Taip užtikrinsime natūralų kartų bendravimą, papročių ir tradicijų perimamumą, pamokysime kaip tvarkyti kapelius, paraginsime aptvarkyti ir greta esančius, uždegti žvakelę nors per Vėlines.
Uždegdami savo žvakelę ir maldoje ar prisiminimuose paminėdami išėjusiuosius Anapilin, atkreipkime dėmesį į žole užžėlusius kauburėlius. Tai ženklas mums visiems: kiek ilgai artimųjų atmintyje išliksime ir žvakės liepsnele būsime pakviesti į gyvųjų ir mirusių susitikimą per Vėlines.
Nusikalbėta į visiškas pievas: “Per dažnas kapų lankymas, apkrovimas gėlėmis, pririša vėles prie kapo, neleidžia joms išeiti” – tai tos vėlės kapuose ir guli metų metus, įkapės supuvo, karstas sugriuvo, o vėlė guli žemėje ir dūsauja… Psichodelika.
Nesupranta kas yra Vėlė, kas yra Siela, kas yra Dvasia – žino tuos žodžius iš tautosakos ir net nesigilina ką jie reiškia. Paklaustum kur yra Vėlė, kol žmogus gyvas, neatsakytų į tokį nesunkų klausimą.
Apie dvasnos, sielos išlikimą atsakysiu, jei suprasi:
Nepirk padėvėtų rūbų (anot Gintaro Beresnevičiaus, ypač mirusiųjų).