Pirmą kartą rašytoją Renatą Šerelytę sutikau „Knygų mugėje“ – tuomet maloniai nustebau, kad autorė, kurią anksčiau stebėjau iš tolo, tai yra, skaičiau ir matydavau televizoriaus ekrane, tokia paprasta, visai be tos bjaurios pozos, kurios kartais griebiasi literatūros vilkai.
Nors nuo to laiko, kai paskutinį kartą matėmės, autorė išleido keletą knygų, o jos romano motyvais A. Marcinkevičiūtė sukūrė filmą, šio interviu tikslas nėra konkreti proga pristatyti vieną ar kitą darbą, greičiau – noras išsiaiškinti keletą dalykų.
Dvidešimt penkerių išleidote pirmąjį savo novelių rinkinį. Dabar lentynoje būtų galima surikiuoti daugiau nei dvidešimt skirtingų žanrų jūsų knygų. Jeigu retrospektyviai grįžtume į jų kūrimo aplinkybes, kokias knygas rašyti sekėsi lengviausiai ir kurias – sunkiausiai? Galbūt rašant vieną ar kitą knygą teko ją kurti labiau įsidėmėtinomis, neįprastomis jūsų gyvenimo aplinkybėmis?
Sunku apibūdinti tą būseną – lengvai, sunkiai… Juk kiekviena knyga nėra lengva, jei rašai ją ne mėgėjiškai. Visos vaikiškos mano knygos, kaip taikliai pastebėjo literatūrologė Loreta Jakonytė, yra tarsi „surastas Edenas“: jas rašyti buvo „lengva“, nes labai mėgstu gerą vaikišką literatūrą ir pati širdyje esu vaikas, man viskas įdomu ir nuostabu. Bet taip pat ir „sunku“, nes tokia literatūra nepakenčia ir mažiausio melo, o visos žodinės vingrybės, kurios rimtojoje literatūroje pridengia idėjų arba vaizduotės stoką, čia nieko vertos, jos čia visiškai apsinuogina kaip neveiksnios.
„Mėlynbarzdžio vaikus“ rašiau iškart po brolio mirties. Bjauru, kai galvoji, kad rašytojas yra lyg kokia hiena, mintanti svetimu skausmu ir iš jo gyvenanti. Man tai nepatinka. Juk gyvenimo prasmė būtų nuimti to skausmo dalį, pasidalyti; jeigu rašytojui nors truputį tai pavyksta, tai gal jo gyvenimas nenuėjo veltui ir jo darbai šio to verti.
Ar skaitote savo knygas, rašytas, tarkime, prieš dešimtį ar penkiolika metų? Kada tas susvetimėjimas su savo pačios tekstu įvyksta – jeigu įvyksta?
Perskaitau kartais. Susvetimėjimo nejuntu. Tik nuostabą. O jeigu nustembu, save „seną“ skaitydama, tai yra gerai. Pamatau tai, ko tada rašydama nesuvokiau, neįsisąmoninau, bet parašiau intuityviai. Patinka pirmųjų novelių ekspresionizmas: toks keistas, maištingas. Laužytas… O „Ledynmečio žvaigždės“ apskritai kažkokios beprotiškos – ypač II dalis. Tas naminis angelėlis siuvinių dėžutėj, „gyvas“ oranžinis aplankas ir visa kita…
Kaip atrodo rašytojos Renatos Šerelytės dienotvarkė?
Na, ji gana rutiniška, nuobodi. Tai ir pietų ruošimas, ir šuns vedžiojimas (dabar – slaugymas, nes šuo po kryžminių raiščių operacijos), ir visi kiti buities darbai. Prie tekstų geriausia sėdėti nuo devintos ryto iki dvyliktos pietų – pats geriausias laikas tam, ką sąlygiškai galima pavadinti įkvėpimu (kūrinio idėjos gimimas, jos gryninimas). Na, o vakarop tenka prisėsti prie redaguojamų tekstų, rašomų recenzijų, visokių straipsnelių.
Būna ir dienų, kai rašymas tampa vos ne paranoja, kai su nepasitenkinimu imu žiūrėti į visa, kas mane supa – namus, darbus, žmones etc. Šitaip atsitinka dėl to, kad per daug susigyvenu su savo veikėjais, ir būtent psichologine prasme, ne literatūrine – aprašomąja, kai reikia ne parašinėti, o motyvuoti veikėjo charakterį ir poelgį, gal net drastiškai „įmesti“ jį į tokį siužeto posūkį, kokio jis nenorėtų ar kurio net aš pati nesitikėjau. Žodžiu, tokia būsena, kai kūrinys ima valdyti rašytoją.
Kaip jums atrodo – kada žmogus gali būti vadinamas rašytoju? Ar tai priklauso nuo išleistų knygos vienetų?
Nežinau. Seniau, kai rašytojas buvo ideologinis darbuotojas ir tarnavo sistemai, jo vaidmuo buvo išpūstas ir perdėm sureikšmintas. Tada ir išleistų knygų skaičius turėjo reikšmės, juolab kad leidyklas galėjai suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Na, o dabar vyksta atvirkštinis procesas – rašytojo vaidmuo nureikšminamas, nes knygą išleisti dabar gali praktiškai bet kas ir jau automatiškai gali vadintis „rašytoju“.
Kita vertus, rašymo sferas okupavo visokio plauko žurnalizmas. Per LTV rodo tokią laidą „Mūsų laisvės metai“. Kai rodė medžiagą apie 2002-uosius, buvau tikra, kad bus bent paminėta Frankfurto knygų mugė, kurioje Lietuva buvo garbės viešnia ir gerai pasirodė. Nebuvo. Na, kai prisimeni, koks dėmesys lietuvių literatūrai buvo iš vokiečių žurnalistų pusės, ir koks – iš lietuvių žurnalistų, tuo stebėtis neverta. Jeigu koks lietuvis rašytojas mugės metu būtų ką nors iškrėtęs, aišku, tai būtų pagrindinė kultūrinė mūsų žurnalistų tema. Bet kadangi nieko tokio neįvyko, tai argi prisiminsi tokį įvykį tik dėl literatūros?..
Sunku suprasti, kodėl žmonės taip veržiasi vad0intis rašytojais. Gal dėl to, kad rašymas atrodo besąs malonus užsiėmimas ar terapija?.. Bet juk tai nėra nei viena, nei kita. Tai sunkus darbas, ir tiek.
Akademiniuose tekstuose figūruojate tik kaip kūrėja, bet ir kaip literatūros kritikė. Klausimas platus, tačiau smalsu, koks pačiai tas literatūrinis šiandienos gyvenimas atrodo? Kokie procesai džiugina, o kokie kelia neigiamus jausmus?
Vieną jau paminėjau – žurnalistai okupavo rašymo sferą savo vienadienėmis aktualijomis. Televizija nužudė komediją (pasak A. Nykos – Niliūno, teliko juokdaryba). O tragedijos persikėlė į kriminalinius puslapius ir kriminalines TV rubrikas. Kai išgirdau vienos kriminalinės rubrikos pavadinimą – „Nusikaltimas ir bausmė“ – iš pradžių suėmė juokas. Kai šiek tiek pasižiūrėjau, juoktis nebesinorėjo: žurnalistas, kuris šildosi nusikaltimo spinduliuose, tikrai nėra Dostojevskis. Bet va, pretenduoja į didžiąją literatūrą – bent jau pavadinimu…
Tiesą pasakius, tai natūralus procesas, manau, kad pamažu formuojasi ir atmetimo reakcija tai žurnalizmo literatūrai, ir formuojasi būtent dėl to, kad atsiranda naujų vardų ir įdomių literatūrinių reiškinių. Geros literatūros pasirinkimas yra didelis, problema kyla nebent dėl jos sklaidos ir reklamos. Tiesą pasakius, man savotiška antireklama yra knygynų TOP 10. Tai knygos, kurių nesiruošiu pirkti. Kur kas įdomesnis būtų mažiausiai perkamų knygų dešimtukas.
Būna taip, kad susipažįsti su iki tol mėgtu kūrėju, kuris pasirodo esąs itin nemaloni asmenybė, ir staiga supranti, jog nebegali mėgti jo kūrybos. Ar tekstai, paveikslai, kinas, spektakliai suvokiami kitaip, kai juos kūrusį žmogų pažįsti asmeniškai?
G. Flaubert‘as yra pasakęs, kad nevertėtų liesti stabų rankomis, nes nusilups paauksavimas. Bet tai labai žmogiškas jausmas – pačiupinėti, timptelti už skverno literatūros ar meno žvaigždę, taip tarsi pasiimant mažutę jo dalelę. Juk pirmiausia šiame sekuliariame amžiuje esame vartotojai…
Šiaip jau esu linkusi atskirti asmenybę nuo kūrybos, bet ne visada išeina.
Ką manote, ar kūryboje vis dar gali būti kokių nors tabu? Ar meniniame lauke įmanoma viskas – kūrėjas yra visiškai laisvas, be cenzūros ir politinio korektiškumo stabdžių?
Jeigu žmogus sveiko proto, tai jis suvoks, kad nėra laisvės be įsipareigojimo ir atsakomybės; juk pagaliau ir Dekalogas sudarytas iš draudimų, ir tegu kas nors bando įrodyti, kad jie kenkia žmogaus laisvei.
O cenzūra egzistavo ir egzistuos, tik gal ne tokiais ryškiais totalitarizmo sistemos pavidalais, kaip mes pratę įsivaizduoti. Demokratinės visuomenės irgi turi savo cenzūras, ir anksčiau ar vėliau tenka su tuo susidurti. Gal jų vardas kitoks, neutralesnis, nes „cenzūra“ skamba kaip botago kirtis ir visi įsivaizduoja kraujais plūstantį nelaimingą kūrėją. Ne, cenzūra gali būti ir „švelni“. Na, tarkim, kaip šilko virvelė.
Visiškai laisvo kūrėjo aš negaliu įsivaizduoti. Na, nebent kaip ligonį, kuris serga chroniška tryda.
Kaip jaučiatės, kai šiuo metu visuomenėje sklando militaristinės nuotaikos? Jums atrodo svarbiau valstybė ir jos gynyba ar atskiras individas, jo saugumas ir gyvybė?
Individas ir valstybė susiję kaip pirštas ir plaštaka. Jeigu nukirsi ranką, nudžius ir pirštai. Jeigu neginsi valstybės, tai kuriam galui tu esi reikalingas jai ir ar turi bent kokią teisę kažko iš jos reikalauti?..
Žinoma, mano valstybės gynybos priemonės – ne Kalašnikovo automatas (beje, karino parengimo pamokas vis dar atsimenu, taip pat ir šio automato ardymą ir surinkimą), o veikiau žodis. Kultūra gina valstybę ir valstybė turi ginti kultūrą, kitaip viskas yra beprasmiška. V. Čerčilis (W. Churchil) karo metais, paprašytas sumažinti išlaidas kultūrai ir padidinti – karinėms reikmėms, pasakė, kad apkarpę lėšas kultūrai, neturime dėl ko kariauti.
Na, ir pabaigai pakalbėkime apie Vilnių. Kokios šio miesto vietos, simboliai, gatvės, namai ar paminklai jums ypač svarbūs?
Žinoma, visų pirma rajonas, kuriame gyvenu. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Olandų gatvės pradžia, mūsų gatvelė „apendiksas“, įrėminta tarp Laidojimo rūmų ir psichiatrinės ligoninės (Vasaros 5). Bernardinų gatvelė, buvusi Pilies, tačiau be Šekspyro viešbučio ir viso kito, o tokia, kokia buvo mano laikais, kai šiame pastate veikė redakcijos ir vienoje iš jų dirbau, antrame aukšte buvo pobaisė valgykla, sriuboj vis aptikdavom plaukų, o redaktoriaus pavaduotojas, ten papietavęs, neretai taisydavo sveikatą degtinės stiklinyte iš šefo spintelės. Veikė ir Maironio spaustuvė, į jos gelmes pro redakcijos langą juodas katinas išnešė dešrą, skirtą mano gimtadienio sumuštiniams.
Pilies gatvė mano studentiškais metais (1989–1994). Vietoj „Swedbank“ buvo valiutinė parduotuvė „Vilbara“, į kurią įžengdavo tik išrinktieji, baugiai palydimi mūsų, varganų studentų, akių. Blyninė ir „Čiobrelis“, kuriame vienas mano kavalierius ragino mane spjauti ant grindų, nes tai „š..“, o ne kavinė. „Vaiva“ ir, žinoma, mano pamėgta „Ledainė“, kur prie vienakojų staliukų stovėdami siurbdavom kavą, kaip vienas kursiokas sakė, verdamą su kalio permanganatu… Tai prisiminimų Vilnius.
O iš dabartinio… Man patinka Neries krantinės arka. Tai – geras daugelio mūsų deklaruojamo „dvasinio grožio“ simbolis – iškeltas į dienos šviesą, jis iškart aprūdija. Dažnai pro ją prabėgu savo maršrutu iki Baltojo tilto. Man patinka restoranas „Barža“ krantinėje, iš jos sklindantis laužo dūmo kvapas ir šventasis medinėj koplytėlėj, plaukiančioj ant vandens. Dar buvo rožiniai flamingai po Baltuoju tiltu, bet dabar kažkur prapuolė. Matyt, išskrido – jiems čia jau per šalta.
Kai grįžtu iš kokių išvykų ir mugių, tai labai gera būna: jausmas, kad grįžai namo…
