Č. Iškauskas. Skaldyta ir skaldoma Lietuva: kas gresia jos vientisumui?

Bet apsistokime ties vienu jos etapų – Pirmuoju pasauliniu karu ir ypač svarbias pokarines jaunos valstybės atsiradimo realijas. Nenuostabu, kad dar savo valstybės neturėjusi Lietuva blaškėsi tarp keleto galybių. Jau šių metų sausio pradžioje esame rašę, kad šis karas tapo Antrojo repeticija, kai 1914-ųjų sausio 14-18 d. carinė Rusija ir kaizerinė Vokietija pasirašė sienų sutartį, kuria Lietuva buvo padalinta ir suskaldyta, o ta imperijų siena ėjo per Lietuvos etnines žemes. Istorikas Algirdas Jakubčionis teigė, kad 1939-1940 m. J. Stalinas iš esmės atkūrė Rusijos imperiją pagal 1914 m. sienas, o su šiuo reiškiniu, kaip neva pažangiu, sutiko net garsusis lenkų kilmės baltagvardiečių generolas Antonas Denikinas. Jam tai buvo imperinės Rusijos galybės atkūrimas.

Tuomet Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje, priklausė Vakarų gubernijai ir, žinoma, jos nuomonės niekas neklausė. Tiesa, jos atstovų buvo Valstybės Dūmoje. Sušaukti Rusijos Valstybės Dūmą imperatorius nusprendė paveiktas galingo revoliucinio judėjimo 1905 m. Spalio 17 d. Nikolajus II paskelbė Manifestą dėl rinkimų į I-ąją Dūmą. Tai buvo tik rinkimų imitacija, o jie pasiekė tik europinę imperijos dalį, nors iš esmės Dūma buvo sudaryta caro įsaku. Pirmajame posėdyje 1906 m. gegužės 10 d. tarp beveik 500 deputatų, kaip 2004 m. paskelbtoje savo studijoje „Lietuvos atstovai pirmojoje Rusijos valstybės Dūmoje“ rašė istorikė Aldona Gaigalaitė, tebuvo 22 deputatai iš Lietuvos (rusai Dūmoje sudarė daugiau kaip 59 proc., o Vilniaus didžiojo Seimo deleguoti atstovai – vos 2,2 proc.). Tarp jų buvo 10 lietuvių, 5 lenkai, po du rusus ir gudus, du žydai („Wikipedia“ tvirtina, kad Lietuvą atstovavo 15 deputatų, iš jų 8 buvo lietuviai). Šiaip ar taip šis atstovavimas buvo negausus ir klibančios imperijos ir jos gubernijos reikalų negalėjo išjudinti.

IV-ojoje Dūmoje, kuri veikė lemtingu imperijai periodu – nuo 1912 m. lapkričio 24 d. iki 1917 – ųjų vasario 25-osios, kai caras buvo priverstas sudaryti laikinąją vyriausybę ir baigėsi pirmieji Rusijos parlamentarizmo mėginimai, Lietuvos atstovų jau tebuvo keturi. Ir vis dėl to, apibendrindama šio atstovavimo Dūmoje reikšmę, A. Gaigalaitė pastebėjo, kad, nors joje ir nebuvo ryškesnių tautos atstovų, kurie tuo metu ir vėliau nešė politinės veiklos gairelę, vadovavo susikūrusioms ir besikuriančioms lietuvių politinėms partijoms, redagavo lietuvišką spaudą, buvo didesnės erudicijos bei labiau išsilavinę, carinė Dūma kiek padėjo lietuvių tikslų propagandai daugiatautėje imperijoje, supažindino ne tik su lietuvių tautos egzistencija, bet ir su Lietuvos gyventojų siekiais. Tuo jie prisidėjo prie bendro Rusijos pajungtų tautų ir gyventojų pasipriešinimo carizmui ugdymo.

Bet 1914 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjęs karas jau buvo nusukęs Lietuvos likimą priešinga kryptimi.

Tiesa, pirmomis karo savaitėmis Vilniaus lietuvių visuomenės buvo priimta ir per Dūmos narį Martyną Yčą (beje, 1918 m. birželio pradžioje Lietuvos Taryba jį paskyrė savo atstovu Ukrainoje) 1914 m. rugpjūčio mėn. Rusijos vyriausybei perduota „Lietuvių deklaracija“, kuri vėliau vadinta „Gintarine deklaracija“. Iš deklaracijos turinio aišku, kad karo pradžioje buvo tikima rusų pergale ir siekiama, kad Mažoji Lietuva, vadinta Rytų Prūsija, būtų priskirta Lietuvai. Deklaracijoje Rytų Prūsija įvardijama kaip Žemaitijos dalis ir siekiama pabrėžti, kad tai lietuvių etninė žemė, kurią būtina sujungti su Didžiąja Lietuva.

Deklaracijoje apie Mažosios ir Didžiosios Lietuvos suvienijimo viltis poetiškai buvo sakoma, kad „vokiečių Drang nach Osten politika išbarstė gintarinius karolius, o dabar atėjo laikas vėl juos surinkti į vieną visumą“. Deklaracijoje taip pat pabrėžtas etninis slavų ir baltų skirtingumas, Rusija raginama remtis net mažiausiais etnografiniais vienetais kovoje su Vokietija. Žinoma, tuomet kone visos lietuvių simpatijos buvo Rusijos pusėje.

Juk Rusija tikėjosi laimėti karą ir ruošėsi Europos pertvarkymui. Lietuvai caras netgi buvo numatęs suteikti autonomiją pagal 1667 m. Andrusovo taikos sutartimi (ATR ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės paliaubų sutartis, pasirašyta 1667 m. sausio 30 d. Andrusovo kaime netoli Smolensko; ja buvo užbaigtas 13 metų trukęs karas) nustatytas ribas, ėjusias per Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Suvalkų gubernijas ir Karaliaučiaus sritį. Rugsėjo mėnesį rusai nužygiavo iki Mozūrijos, tačiau patyrę pralaimėjimą buvo priversti trauktis.

O jau iki 1915 m. pabaigos Vokietija užėmė visą dabartinę Lietuvos teritoriją. Rusijos kariuomenei traukiantis iš Lietuvos, svarbesnės pramonės įmonės, valdžios įstaigos, vidurinės mokyklos buvo pradėtos evakuoti į Rusijos gilumą. Drauge su Rusijos kariuomene pasitraukė arba jos prievarta buvo išvaryti apie 300 tūkst. Lietuvos gyventojų. Vokietija, užėmusi Lietuvą, siekė įsiviešpatauti Baltijoje, sustiprinti įtaką Skandinavijoje, atkirsti Rusiją nuo Baltijos jūros, o Lietuvą išnaudoti kaip žemės ūkio produktų gamybos šaltinį.

Visos okupuotos Rusijos imperijos sritys, išskyrus didžiąją lenkų gyvenamų žemių dalį, buvo sujungtos į Vyriausiojo vado Rytuose kraštą, vadinamąjį Oberostą. Jame visą valdžią turėjo Vokietijos Rytų fronto vadas, valdžios aparatą sudarė vokiečiai, o vietos gyventojai galėjo būti skiriami tik kaimo seniūnais.

Nuo karo pradžios praėjus metams, simpatijas Rusijai buvo bandoma išreikšti konferencijoje Šveicarijoje. 1915 m. rugpjūčio mėn. Berne įvyko lietuvių ir latvių inteligentijos suvažiavimas, kuriame nutarta prašyti autonomijos Rusijos sudėtyje. Bet jau 1916 m. vasario-kovo mėn. Berno konferencijoje nepritarta Lietuvos ryšiams su Lenkija ir stota už krašto savivaldą Vokietijos protektorate.

Lietuviai blaškėsi toliau. Po 1917 m. Vasario revoliucijos Rusijoje susidarė sąlygos legaliai pabėgėlių iš Lietuvos politinei veiklai. 1917 m. kovo mėn. Petrograde buvo sudaryta Lietuvių tautos taryba, į kurią įėjo įvairių politinių partijų bei grupių atstovai. Taryba, norėdama sustiprinti savo autoritetą, gegužės 27 d sušaukė visų Rusijoje išblaškytų lietuvių Seimą. Didesnioji jo dauguma pasisakė už nepriklausomos Lietuvos kūrimą, bet likusieji pasiūlė siekti autonomijos arba federacijos su Rusija. Nesutarimai, su kuo eiti, buvo dideli, ir Seimas iširo, nepriėmęs jokio nutarimo.

Ištikimybės naujam kaizeriniam okupantui aktu tapo Vilniaus konferencija 1917-ųjų rugsėjo 18-22 d. Jai neprieštaravo vokiečiai, siekę kokios nors lietuvių atstovybės Oberoste, kuri būtų formalus tarpininkas tarp vietos gyventojų ir okupacinės valdžios. Vis dėl to jos organizatoriai puoselėjo viltis atkurti savarankišką nepriklausomą Lietuvą su etnografinėmis sienomis ir netgi sudarė vykdomąjį organą – 20 žmonių Krašto Tarybą (Lietuvos Tarybą). Jos pirmininku buvo išrinktas Antanas Smetona, vėliau tapęs Valstybės Tarybos pirmininku, o dar po metų – Lietuvos prezidentu.

Ko gero, lemiamas Lietuvos posūkis link Vakarų buvo 1917 m. gruodžio 11 d. aktas, skelbęs nepriklausomos valstybės atkūrimą su sostine Vilniuje ir visų valstybinių ryšių su Rusija ir Lenkija nutraukimą bei prašęs Vokietijos apsaugos ir pagalbos. Šis aktas padėjo Vokietijai Bresto derybose, kad atskirtų Lietuvą nuo Rusijos. Jis vėl suskaldė Lietuvos Tarybą, tuo tarpu Vokietija savo pažadų nesilaikė ir nepripažino Lietuvos nepriklausomybės, todėl subrendo naujas sumanymas, kad pati Lietuvos Taryba paskelbtų Lietuvą nepriklausoma valstybe.

Bet vokiečių valdžia neleido skelbti Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto. Ji Lietuvos Tarybai pareiškė, kad atsisako pripažinti Lietuvos valstybę pagal Vasario 16-osios aktą ir reikalavo grįžti prie 1917 m. gruodžio 11 d. Deklaracijos. Ir nors Vokietijos imperatorius Vilhelmas II kovo 23 dieną pasirašė Lietuvos pripažinimo aktą, vokiečiai ir toliau nesutiko pripažinti Lietuvos Valstybės Tarybos ir darė viską, kad ji netaptų savarankišku valstybės organu.

Vis dar kontroliuojama vokiečių, Lietuva ieškojo sprendimo ir jį tarsi atrado, griebdamasi už menko šiaudo: Taryba nusprendė ieškoti ryšių su maža katalikiška Viurtembergo valstybėle, kviesdama kunigaikštį Vilhelmą fon Urachą būti būsimosios Lietuvos karaliumi Mindaugu II… Mes žinome, kuo visa tai baigėsi (arba dar nesibaigė), tačiau kare pralaimėjusi Vokietija irgi neturėjo išeities: 1918 m. spalio 20 d. Vokietijos kancleris priėmė Lietuvos Valstybės Tarybos delegaciją, kuriai pareiškė, kad Vokietijos vyriausybė paveda patiems lietuviams spręsti dėl santykių su kitomis valstybėmis.

1918 m. lapkričio 2 d. buvo priimta laikinoji Konstitucija, lapkričio 5 d. Valstybės Tarybos Prezidiumas Augustiną Voldemarą paskyrė Ministru Pirmininku, kuris 1918 m. lapkričio 11 d. sudarė pirmąją Lietuvos Respublikos Vyriausybę. Būtent tą dieną ir baigėsi Pirmasis pasaulinis karas.

Atrodytų, Lietuva pagaliau apsisprendė. Bet tuomet prasidėjo kiti kataklizmai – bolševikų, bermontininkų, lenkų invazijos, Lietuvos skaldymas, vidaus nesutarimai. Atskirai reiktų pabrėžti Mažosios Lietuvos likimą. Iškart pasibaigus karui Tilžėje įvykusiame Prūsų Lietuvos lietuvių su važiavime buvo sudaryta Tautinė Taryba. Ji priėmė Aktą „Dėl prisiglaudimo prie Lietuvos Respublikos“, tačiau 1919 m. liepos 28 d. Paryžiaus Taikos konferencijos sprendimu Mažoji Lietuva padalinta į du regionus – nuo Vokietijos atskirtą 2848 kv. km Klaipėdos kraštą, kuris perduotas Antantės kontrolei, ir likusią teritoriją, apie kurią Akte net neužsiminta.

1923 m. Klaipėda buvo susigrąžinta, nors į ją mėgino pretenduoti lenkai, rusai, netgi latviai, tačiau Vilniaus kraštas 19 metų buvo užgrobtas lenkų, o jau 1939-aisiais Lietuva tapo naujo geopolitinio Europos pasidalijimo auka. Taigi, tie 25-ri metai tarp pasaulinių karų buvo Lietuvos skaldymo ir blaškymosi laikotarpis.

Šią šimtmečio istoriją primename ne dėl apvalių sukakčių ar tiesiog jos mokyklinio pakartojimo. Lietuvai suskaldymas grėsė net ir dabartiniais laikais: sovietinė okupacija apskritai ją laikė imperijos dalimi, lenkų autonomininkai puoselėjo planus atplėšti rytinę jos dalį ir galbūt atgaivinti ATR, rusų radikalai ir šiandien grasina susigrąžinti „padovanotą“ Vilniaus kraštą ir „išvaduotą“ Klaipėdą. Invazija į Krymą parodė, kad visa tai įmanoma ir šiandien. Gi buvusio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio (Radoslaw Sikorski) interviu Amerikos žurnalui priminė, jog įmanomas ir sąmokslas, dalijantis suverenias valstybes: 2008 m. nuo jo nukentėjo Gruzija, 2014 m. – praėjus šimtmečiui nuo Pirmojo pasaulinio karo – ir Ukraina.

Tad kokiais laikais mes gyvename? Ar jau taip toli nutolome nuo ano karo suirutės? Ir ką mes pasirinktume, jeigu iškiltų šimtmečio senumo dilema? Juk neapginama nepriklausomybė nėra savaime amžina vertybė…