P. Urbšys. Seimo etika pagal „paniatkes“

Ir vėl Seimas bandomas įtraukti į kriminalinį veikimą tam, kad bet kokia kaina būtų išsaugota Viktoro Uspaskicho teisinė neliečiamybė. Dar daugiau – siekiama persekioti tuos Seimo narius, kurie atsisako dalyvauti šiame procese.

Priminsiu: prieš metus Seimui pritrūko balsų sudaryti komisiją dėl Viktoro Uspaskicho teisinės neliečiamybės panaikinimo už teismo įžeidimą. Tada politinės daugumos atstovai, vadovaujami Mečislovo Zasčiurinsko, inicijavo Etikos ir procedūrų komisijos sprendimą, stabdžiusį svarstymo stadiją dėl Viktoro Uspaskicho teisinės neliečiamybės atėmimo. Ir visa tai vyko nepaisant to, kad ankstesnės Seimo kadencijos metu panašų klausimą dėl komisijos sudarymo dėl Roko Žilinsko, Petro Gražulio ir Kazimiero Uokos teisinės neliečiamybės panaikinimo Etikos ir procedūrų komisija jau buvo išnagrinėjusi ir vienareikšmiškai pripažinusi: balsavimas dėl tyrimo komisijos sudėties nėra balsavimas dėl komisijos sudarymo.

Būtent todėl dalis komisijos narių, matydami, kad Etikos ir procedūrų komisijos vardu norima priimti neteisinius ir, sakyčiau, kriminalizuotus sprendimus, sustabdė savo įgaliojimus šitoje komisijoje. Tokiu būdu pavyko pakeisti sprendimą ir Viktoro Uspaskicho teisinės neliečiamybės klausimui spręsti buvo sudaryta komisija.

Atrodytų, tuo viskas turėjo ir baigtis. Tuo labiau kad Seimo pirmininkė tada pažadėjo peržiūrėti Etikos ir procedūrų komisijos sudarymo tvarką, kad ateityje būtų išvengta tokių politizuotų sprendimų, neturinčių nieko bendra su Seimo Statutu. Deja, šito klausimo sprendimą Seimo pirmininkė vilkina jau devynis mėnesius. Kai rudens sesijos pradžioje Loretos Graužinienės paklausiau, ar ji ruošiasi konsultuotis su Seimo frakcijomis dėl Etikos ir procedūrų komisijos atstovavimo principų pakeitimo, man buvo atsakyta: žinote, kadangi iki Seimo kadencijos pabaigos liko tik dveji metai, keisti tą tvarką jau per vėlu.

Negana to, Etikos ir procedūrų komisijoje Darbo partijos atstovas Mečislovas Zasčiurinskas, manipuliuodamas Seimo politinės daugumos atstovais komisijoje, priėmė sprendimą, kuriuo pripažino, kad Seimo nariai, prieš metus atsisakę dalyvauti kriminalizuotame komisijos darbe, turi sulaukti atsakomybės už jiems nustatytų pareigų nevykdymą.

Šiuo metu, siekiant išsaugoti Viktoro Uspaskicho teisinę neliečiamybę Europarlamente, Žmogaus teisių komitete yra parengtas protokolas, kuriame teigiama, kad Darbo partijos byla buvo politizuota. Tokia išvada suteiktų Viktorui Uspaskichui galimybę išsaugoti savo teisinę neliečiamybę – Lietuvos teismams jis ir toliau būtų nepasiekiamas. Kadangi kai kurie Žmogaus teisių komiteto nariai atsisako dalyvauti šitame kriminalizuotame veiksme, Etikos ir procedūrų komisijos sprendimas sukurtų precedentą ir jie galėtų būti persekiojami už savo nenorą dalyvauti Žmogaus teisių komiteto kriminalizuotame darbe.

Darosi visiškai akivaizdu, jog kai kurie Darbo partijos nariai Seime, neatsilikdami nuo savo lyderio, teisiamo už organizuotos nusikalstamos grupės subūrimą, nori kitiems Seimo nariams primesti elgesio normas ne pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, o pagal nusikalstamo pasaulio taisykles. Tų taisyklių ir tokio veikimo negalima apibūdinti jokiu kitu žodžiu – tik kriminalinio pasaulio žargonu „paniatkės“. Tai, kad kalbant apie tai, kas vyksta Seime, tenka vartoti būtent šią kriminalinio pasaulio sąvoką, geriausiai parodo, kuo pas mus virto politika.

Toks neva „politinis“ veikimas primena organizuoto nusikalstamumo grupes, siekiančias primesti kitiems nusikalstamo veikimo taisykles. Tokiu būdu mes verčiami gyventi tarsi laisvės atėmimo zonoje, kur vyrauja išrinktųjų ir pažemintųjų kastos, kur viską sprendžia zonos „vierchai“ pagal savo „paniatkes“. Todėl ir renkami į Seimą juodųjų buhalterijų atstovai – susitaikiusieji su gyvenimu zonoje pasijaučia saugesni tik išsirinkę tuos, kurie laikosi zonos taisyklių.

Kam turėtume būti dėkingi už tokį kriminalinį „pilietinį sąmoningumą“? Ogi visiems tiems, kurie vardan savo valdžios galių – pasidabinus prezidentinėmis regalijomis, apsigaubus Konstitucinio Teismo teisėjo mantijomis ar įsispraudus į biudžetinės partijos kostiumą – sukūrė savo valdžios galios erdvę, kurioje savarankiškai mąstanti asmenybė su savo žmogišku orumu yra tik nesisteminis kliuvinys. Tokioje galios erdvėje jėga suvokiama kaip stipriojo teisė ir privilegija. Tokioje politinės galios erdvėje anksčiau ar vėliau etika tampa suvokiama tik pagal „paniatkes“.