R. Rakauskas: Homoseksualumas nėra unikalus reiškinys

Viešojoje erdvėje apie homoseksualumą paprastai kalbame Bažnyčios, tradicinių moralinių vertybių, pilietinių teisių ir laisvių kontekste. Turbūt esame pastebėję, kaip įvairiose diskusijose faktus ir racionalų mąstymą dažnai užgožia emocijos. Norėdamas atskleisti evoliucijos teorijos įvairiapusiškumą, Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Zoologijos katedros vedėjas prof. habil. dr. Rimantas Rakauskas nusprendė į homoseksualumą pažvelgti biologinės evoliucijos požiūriu.

Ar galėtumėte trumpai paaiškinti evoliucijos teorijos esmę?

Savo požiūrį, kokia yra šios teorijos esmė, be abejo, turiu. Visi, kas baigė biomedicininius mokslus, dažnai sako, kad žino, kas ši teorija yra, tačiau jų pažiūros nebūtinai sutampa. Jeigu griežtai laikytumėmės šiuolaikinės evoliucijos teorijos versijos, kartais vadinamos sintetine evoliucijos teorija arba neodarvinizmu, tai biologinė evoliucija, kitaip tariant, gyvų sistemų istorinis adaptavimosi procesas, vyksta dėl kelių pagrindinių priežasčių. Kad gyvi organizmai galėtų palaikyti tam tikrą adaptyvumą, t. y. gebėjimą išgyventi ir palikti palikuonis, jie turi pasižymėti pakankamu paveldimu kintamumu, kuris užtikrina įvairovę. Jeigu tokia įvairovė egzistuoja, skirtingomis aplinkos sąlygomis galime tikėtis, kad kas nors iš turimų variantų tiks gyvenimui konkrečiomis aplinkos sąlygomis.

Kova už būvį, kuri dažnai sveiku protu mąstant suprantama kaip koviniai veiksmai, evoliucijos teorijoje suvokiama kaip organizmų sąveikos su aplinka procesas. Niekas dažniausiai nesimuša, bet sprendžia egzistencijos problemas. Pavyzdžiui, sėdime Čiurlionio gatvėje, Vilniuje, Lietuvoje. Ta gatvė, tas kabinetas, ta sostinės aplinka turi specifinių savybių, kuriose tam tikri genų rinkiniai su savo nulemiamais bruožais yra efektyvesni. Vadinasi, Vilniuje kovos už būvį procese, kaip sąveikoje su aplinka, galbūt dažniau išlieka tam tikrus genų rinkinius turintys individai. Gali būti, kad taip Vilniaus žmonių populiacijoje kaupiasi kitokie bruožai nei, tarkim, Telšiuose.

Per šį sąveikos procesą, Darvino gal ir nevykusiai pavadintą „kova už būvį“, vyksta nuolatinis įvairovės testavimas. Kol įvairovė leidžia atrinkti aplinkai tinkamus variantus, tol rūšis ir populiacija egzistuoja. Kai įvairovė nėra pakankama, aplinka pasmerkia tokias gyvybės formas išnykimui.

Mokslo festivalyje „Erdvėlaivis Žemė 2014“ skaitėte paskaitą „Ar homoseksualumas yra universali gyvybės savybė, ar homo sapiens degeneracijos požymis“. Kodėl pasirinkote tokią temą?

Norėjau parodyti, kad evoliucijos teorija nėra mažai kam įdomus, sausas mokslas. Taikant evoliucinį mąstymą, galima bandyti svarstyti aktualias nūdienos problemas ir siūlyti jų sprendimo būdus.

Homoseksualumas nėra unikalus reiškinys. Jis būdingas ne vien žmogui, tarsi pūvančiai, degeneruojančiai rūšiai, kaip ją kartais vadina pesimistai. Negali būti, kad nepriklausomai evoliucionavusiose organizmų grupėse tas pats atsirado atsitiktinai. Galbūt homoseksualumas yra vienas iš būdų, kurį lytiškai besidauginančių organizmų, pirmiausia gyvūnų, populiacijos naudoja tam, kad pristabdytų besaikį gausėjimą. Ar mūsų per daug? Nežinome. Kiek turėtų būti homoseksualų, kad kinai nesidaugintų per smarkiai, o lietuviai nesidaugintų per mažai? Pirmiausia reikėtų ramiai moksliškai viską išsiaiškinti. Yra pasaulyje senesnių gyvybės formų nei mūsų rūšis ir net mūsų gentis. Tai gal pažvelkime į jas? Kaip kiti gyvūnai? Ar tarp jų taip pat egzistuoja tai, ką žmonės vadina homoseksualiu elgesiu?

Prisipažinsiu, ruošdamasis paskaitai, nuėjau pas mūsų apsaugos skyriaus darbuotoją, paklausiau, koks jo telefono numeris, ką daryti, jeigu paskaitos metu kas nors pradės muštis. Kas galėjo užtikrinti, kad kokie nors aršūs homoseksualumo priešininkai neperskaitė ir nenuėjo į turgų pirkti pigiausių pomidorų? „Baltic Pride“ pavyzdys puikiai atskleidė, kad yra visokių žmonių, ne visi linkę ramiai diskutuoti, į save pažiūrėti iš šalies.

Jeigu mąstome evoliuciškai, reikia pradėti nuo to, jog privalu pažinti reiškinį, įvertinti jo prasmę, jo reikšmingumą, išgyvenimą šiandieninėje ir ateities aplinkose. Mano atsakymas labai raminantis: neskubėkime teisti, kol sužinosime, kas iš tikrųjų kuo nusidėjęs. Šiuo atveju, sakyčiau, Šventasis Raštas yra evoliucinis tekstas. Pasakyta, neteisk ir nebūsi teisiamas. O neteisk turbūt todėl, kad kaip gali teisti, jei beveik nieko nežinai.

Paliečiau kelis niuansus. Galbūt galima užčiuopti ir kai kurių žmonių seniai išsvajotos vizijos realizavimą – eugeniką. Jeigu galime iš vilko išvedinėti šuniukus, kodėl negalime išsivesti tinkamos žmonių veislės? Viskas lyg ir gerai, tik raskite tą genijų, kuris sugebėtų viską tiksliai įvertinti. Pavyzdžiui, pjautuvinės anemijos alelis, mutantinis hemoglobino struktūrą nulemiančio geno variantas, sukelia mažakraujystę. Homozigotinėje būsenoje tokie žmonės pasmerkti mirti, nes toks hemoglobinas neužtikrina reikiamo deguonies transporto. Galėtume išdavinėti sertifikatus: individas neturi tokio alelio – gali daugintis, turi – kastruojam. Bet vienoje kombinacijoje su sveiku aleliu vietose, kuriose išplitusi maliarija, jis leidžia gyventi. Maliarinis plazmodijus, tas parazitas sporagyvis pirmuonis, nesimaitina tokiu hemoglobinu. Žinoma, yra problemų su deguonies transportu, bet gyventi galima. Tai vienas iš tokių vadovėlinių, nuvalkiotų pavyzdžių.

Reikėtų žinoti visų mūsų turimų genų kombinacijų reikšmę išgyvenimui visose aplinkose. Mokslas pažengęs daug, bet, mano nuomone, toli iki to, kad viską galėtume pasakyti.

Apibrėžti, kas yra homoseksualas, nėra taip paprasta. Kokį homoseksualumo apibrėžimą naudojote savo paskaitoje?

Pasirinkau lengviausiai prieinamą ir paprasčiausią variantą – reiškinys, kada jaučiamas potraukis tos pačios lyties individams. Nors, kaip jūs teisingai papildėte per paskaitą (kalbama apie Alfredo Kinsey su kolegomis 1948 m. išskirtą heteroseksualumo-homoseksualumo skalę – aut. past.), tai visai panašu į charakterio tipus. Yra pagrindiniai; cholerikas, sangvinikas… Bet tarp jų yra labiau sangviniški, mažiau sangviniški ir panašiai. Homoseksualūs asmenys gali būti 100 proc. homoseksualūs (tada dar reikia skaityti pusės puslapio aprašą, ką tai reiškia), tačiau gali būti ir minimaliai homoseksualūs. Ir bet kurias klasifikacines schemas paėmęs tūlas gali nustebti atradęs, kad jis nėra visiškas nulis, kad turi ne vieną požymį, jį įtraukiantį į nestipriai išreikštų, potencialiai homoseksualių asmenų sąrašą. Evoliucinis mąstymas pirmiausia reikalautų apsibrėžti, kas tai yra, nes tai siejasi su kitu klausimu – kaip tai gali atsiliepti žmonių populiacijos efektyvumui.

Straipsnyje, kurį naudojote paskaitoje – „Genetiniai homoseksualumo modeliai: patikrinamų prognozių generavimas“ (Sergey Gavrilets, William R. Rice, „Genetic Models of Homosexuality: Generating testable predictions“) rašoma, kad mokslinėje evoliucinėje biologinėje literatūroje aptinkami 3 modeliai, aiškinantys homoseksualų elgesį. Tai nuo dažnio priklausanti atranka (frequency dependent selection), giminiškas altruizmas (kin altruism) ir seksualiai antagonistinė atranka (sexually antagonistic selection). Gal galėtumėte plačiau juos paaiškinti?

Šie mokslininkai simuliavo įvairius galimus modelius, kaip gamtinė atranka įtvirtina homoseksualumą.

Nuo dažnio priklausanti atranka – gana dažnai pasitaikanti gamtinės atrankos veikimo forma. Principas paprastas: jeigu koks nors požymio variantas populiacijoje aptinkamas retai, kovoje dėl būvio jis turi pranašumą. Tarkim, turiu retą genų derinį, kuris neleidžia valgyti riebios mėsos, o nemažai lietuvių aplink valgo riebią mėsą. Tokiu atveju aš galiu pigiai nusipirkti arba lengvai gauti liesos mėsos, nes jos nelabai kam reikia. Tokie individai gali efektyviai gyventi, jiems mažiau kainuoja pavalgyti. Bet jeigu dėl to jie pradės efektyviau daugintis ir populiacijoje smarkiai padaugės liesaėdžių, tai liesa mėsa pasidarys labai paklausi prekė, jos kaina kils ir pranašumą įgis tie, kurie geriau įsisavina riebią mėsą. Čia tik hipotetinis pavyzdys. Atrankos vektorius, matematiškai pasakius, apsiverčia. Jis palankus mažumoms. Grįžtant prie homoseksualumo, kol homoseksualų mažai, jie turi pranašumą visuomenėje. Pavyzdžiui, visiems jų gaila, jie gauna finansinę paramą. Na, ne Lietuvoje taip. Yra kitas balansuojančios atrankos variantas. Kai atrankos vektoriaus svyravimas priklauso ne nuo to, kaip dažnai koks nors požymis pasitaiko, bet nuo populiacijos tankio. Jeigu individų daug, pranašumą turi vieni variantai, kai mažai – kiti. Įsivaizduokime, jeigu populiacijos per didelės ir reikia stabdyti dauginimąsi, tai homoseksualai, kaip nepaliekantys palikuonių, jai duoda naudą, ir atvirkščiai.

Giminiškas altruizmas, arba kitaip kin selection, pasireiškia tada, kada atrenkamas ne individas, bet giminingų individų grupė su savo genais. Pavyzdžiui, brolis ar sesuo nekuria šeimos, bet padeda auginti vaikus. Jie nepalieka savo genų kitai kartai. Keltas klausimas, iš kur gali atsirasti tokie kvaili būdo bruožai. Tada paaiškinta, kad atranka vyksta ne tik individualaus organizmo lygiu. Gamtoje viskas sveriama vienu metu. Svarbu ne pavienis atstovas, o tai, kad genai išliktų. Ir išliktų ne per gausiai ir ne per retai. Vektoriai gali taip susikirsti, kad visai logiška, jog susiklosčius tam tikroms aplinkybėms ne visi šeimos nariai palieka palikuonių. Vieni dauginasi, o kiti padeda prižiūrėti. Kaip fafafinai, gyvenantys Samoa salose. Jie padeda auginti giminių vaikus, tuo didindami giminės genų perdavimą ateinančioms kartoms. Jei Lietuvoje turėtume tokį modelį, nebeturėtume vaikų namų.

Kadangi aplinka gali pakreipti individo lytį, kai kuriose rūšyse net labai smarkiai, iš esmės, vyrai nuo moterų mažai skiriasi. Kartais požymį lemia ne genų nebuvimas, o jų produktų blokavimas. Priklauso nuo to, kokia aplinka. Abi lytys gali turėti potenciją tam pačiam bruožui. Vienoje lytyje ta savybė duos privalumą, kitoje – mažins jos efektyvumą. Lytiškai besidauginančioje populiacijoje reikalingos abi lytys, todėl gamtinė atranka užtikrina abiejų lyčių egzistavimui būtinus genus. Kai kuriais atvejais tie genai pasireiškia ir toje lytyje, kurioje neturėtų pasireikšti. Taip gauname „vyriškas moteris“ ar „moteriškus vyrus“. Tai vadinama seksualiai antagonistine atranka, kai individai priversti turėti genus, kurie tos lyties individams tarsi ir nereikalingi. Plačiau žiūrint, jiems irgi tokių genų buvimas reikalingas. Juk jeigu populiacijoje nebus patinų, patelėms bus neįmanoma atlikti reprodukcinę funkciją.

Homoseksualai – tai tik dalis seksualinių mažumų bendruomenės. Ar tarp gyvūnų aptinkamas toks elgesys kaip biseksualumas ar translytiškumas?

Sunku pasakyti, kaip tie du patinėliai pingvinai, iš kiaušinio išperinę pingviniuką, jaučiasi. (Kalbama apie atvejį, kai viename zoologijos sode du patinėliai kartu perino kiaušinį – aut. past.) Kas jie yra? Homoseksualai, biseksualai ar translyčiai? O kaip patikrinti? Tai, kad pasimetimas dėl seksualinio identiteto egzistuoja ne tik žmonių visuomenėje – faktas, bet kaip tą pasverti ir išmatuoti? Reikia tyrinėti tuos pingvinus, antis ir visas kitas rūšis.

Analizuojat viešai prieinamų tyrimų apie homoseksualų gyvūnų elgesį rezultatus, galima pastebėti, kad daug jų atliekama nelaisvėje. Ar tai neiškreipia bendrų tendencijų?

Be abejo, iškreipia. Prisiminiau lenkų išmintį: kai neturi mylimo asmens, tada myli ką turi (panašu į situaciją įkalinimo įstaigose).

Reikia daryti laisvo pasirinkimo, vadinamuosius free choice eksperimentus. Privalu sukurti tokias sąlygas, kad individas galėtų rinktis. Kai vadovaujiesi principu „ėsk arba dvėsk“, negali daryti išvadų apie tikrąsias preferencijas, nes iškreipiamos aplinkybės. Uždaro du patinus ir laiko juos dešimt metų viename narve. Ką jiems vargšams tada daryti?

Kaip Jūs vertinate įvairias internetines prieigas, kuriose skelbiama informacija apie homoseksualų gyvūnų elgesį?

Tai siejasi su ką tik aptarta mokslinių tyrimų patikimumo tema. Moksliniai tyrimai, įkvėpti pačių geriausių intencijų, gali neteisingai atspindėti tikrovę. O nemokamai prieinamose svetainėse platinamoje informacijoje dažnai esama vienokių ar kitokių interesų.

Panagrinėkime tą atvejį su pingvinais: partnerės nėra, o reprodukcinis instinktas veikia. Neturėjo vargšas kiaušinio, tad pasiėmė akmenį. Gyventi su kuo nors norisi ir šalia pasitaikė simpatiškas vyrukas. Vertėtų atkreipti dėmesį, kiek tame zoologijos sode buvo pingvinų. Gal po vieną juos skriaudė, o kai jie kartu – nebe. Be to, jeigu tai jauni patinai, viena iš homoseksualumo funkcijų – treniruotis tuoktuvinį elgesį. Galima sugalvoti ir išskirti daugybę priežasčių, o jie viską supaprastino, nufilmavo ir formaliai tie du pingvinai – jau homoseksualai. Galbūt jie visai ne tokie – paprasti pingvinai patinėliai, kuriems neduoda to, ko jiems reikia. Gerai, kad vietoje akmens žmogus pakišo tikrą kiaušinį. Ačiū tam, kuris susiprotėjo.

Mokslininkai privalo išlikti kritiški, patikrinti visą informaciją. Visi žmonės turi tokie būti. Galbūt pernelyg kritiškai nuskambėjo, perdėjau. Būna labai gerų ir teisingų pastebėjimų, tik kartais jie pasimeta.

Tarp gyvūnų homoseksualus elgesys aptinkamas. Tai faktas, kuriuo naudojasi abi pusės. LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų, translyčių asmenų) teisių aktyvistai teigia, esą, jei tai pasitaiko ir tarp gyvūnų, homoseksuali orientacija normali ir natūrali. Radikalių priešininkų argumentas šį reiškinį interpretuoja kitaip – tai su natūralumu nieko bendro neturintis elgesys, priklausantis nuo aplinkos sąlygų. Kurie, Jūsų nuomone, teisesni?

Teisesni tie, kurie arčiau tiesos. Pagal pažinimo teoriją visos mokslinės tiesos yra dalinės. Kiekviena jų perėjusi per kokią nors prizmę. O dar kai už to stovi politika…

Viena vertus, faktas, kad homoseksualumas aptinkamas ne tik tarp žmonių. Tie, kurie sako, kad tai nepaveldima, klysta. Šis komponentas egzistuoja. Mąstydamas evoliuciškai, siūlau dėkoti Kūrėjui ar Gamtai už tai, kad žmonių populiacijai jie duoda tokią įvairovę. Mūsų populiacijos savo įvairove nenusileidžia kitų organizmų populiacijoms, mūsų adaptacinis potencialas didelis – džiaukimės tuo. O ką homoseksualumas reiškia čia ir dabar? Pabandykime išsiaiškinti, ištirti šio reiškinio esmę ir reikšmę žmonių populiacijose.