Koks pilietiškumas buvo prieš 25 metus? Tikriausiai daugelis, apie tai susimąstę, iš karto pagalvos apie Sąjūdį, Baltijos kelią, Roko maršus, atbundančias jaunimo organizacijas. Tuomet pilietiškumas buvo geresnio, šviesesnio gyvenimo viltis ir laisvės paieškos.
Tačiau, ar prabėgus ketvirčiui amžiaus, atgavus nepriklausomybę, bet, esant panašios agresijos akivaizdoje, nauja karta yra tokia pat pilietiška ir atsakinga už savo valstybę? Matyt, daugelis prunkštels ir giliai atsidus, nes „tada viskas buvo visai kitaip“ ir pilietiškumo tada ir dabar lyginti negalima.
Tiesa, lygybės ženklo tarp kartų ir laisvės bei pilietiškumo ar patriotiškumo suvokimo dėti nereikėtų, tačiau vis dėlto daug panašumų ir vieningumo idėjų būta tiek tuo metu, tiek ir šiomis dienomis. Ypatingai tai svarbu dabartiniu laikotarpiu, kai reikšmingų sukakčių progomis galime pasitikrinti savo pilietiškumą – rugpjūčio 23 d. Lietuva minėjo Baltijos kelio 25 metų sukaktį, o ne už kalnų ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-metis.
Angonita Rupšytė, Lietuvos visuomenės veikėja, aktyvi Sąjūdžio veiklų narė ir organizatorė, pasakoja, kad jaunimas buvo pagrindinis talkininkas Sąjūdžio metu. Ji teigia, kad tada tai buvo tikrieji proveržio ir apsisprendimo metai.
„Jaunimą visada turi patraukti idėja, momentas. Mus suvienijo vienas bendras tikslas – atkurti nepriklausomybę, pasiekti laisvę. Tačiau nereikia visko absoliutinti. Jaunimas ir tada, ir dabar yra visoks. Kiekviena karta turi nešti savo atsakomybės laipsnį“, priduria A. Rupšytė.
Mantas Zakarka, Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) prezidentas, pritaria kad Sąjūdžio, nepriklausomybės atgimimo laikais, iš esmės, jauni žmonės buvo tokie patys kaip ir dabar. Jie buvo ambicingi, ryžtingi, ieškantys naujų formų, kaip išreikšti savo nuomonę ir parodyti pilietiškumą.
Anot A. Rupšytės, šį laikotarpį galima būtų palyginti su prieš sąjūdiniu, disidentiniu, laikotarpiu, kai vienas po kito visi bandė kažką daryti ir burti visuomenę. Taip yra ir dabar, tačiau niekada nereikia norėti, kad susitelktų visas jaunimas.
„Būtina suvokti, kad yra milžiniškas skirtumas, kai tu esi laisvas, nepriklausomas žmogus, ir, kai turi pasirinkti kažką daryti dėl savo šalies, o pasirinkęs, jausti atsakomybę“, − teigia moteris.
Manto Zakarkos įsitikinimu, reikia suprasti, kad pilietiškumo formos per daugelį metų pasikeitė ir jauni žmonės savo pilietiškumą šiuo metu supranta ir nori išreikšti kiek kitokiomis formomis nei buvo įprasta iki šiol.
Daugelis veiksnių, tokių kaip: didėjantis jaunimo dalyvavimas rinkimuose, jungimasis į įvairias pilietines iniciatyvas, palaikymo akcijas, jaunimo organizacijų inicijuojami nauji pilietiškumo skatinimo projektai, tai tik patvirtina.
„Jauni žmonės ieško galimybių, kaip gali prisidėti prie vienos ar kitos problemos sprendimo. Ieškojimas ir atveda į naujas pilietinių iniciatyvų formas. Natūralu, kad jų didesnį atsiradimą sąlygoja ir įvykiai, vykstantys pasaulyje. Todėl jaunimo organizacijos, inicijuojančios įvairias akcijas, nori parodyti, kad joms ne vis vien, kas vyksta aplinkui“, priduria M. Zakarka.
Pilietiškumo, tautinio identiteto ugdymui taip pat reikalingas geras istorinės atminties pažinimas. Pasak LiJOT prezidento, istorijos pamokų, kad tinkamai būtų galima perduoti istorinę atmintį, mokyklose šiuolaikiniam jaunimui nebeužtenka. Svarbu, kad valstybė palaikytų naujas pilietiškumo ir istorinės atminties saugojimo formas, neapsiribojant tik oficialiais valstybinių švenčių ar kitų progų minėjimais.
Pašnekovų nuomone, šiandien visa tai reikia daryti ne trafaretiškai – jaunam žmogui tu turi suteikti galimybę pajusti tikrąją bendrumo reikšmę, pažinti istorinę atmintį, pajusti tų laikų dvasią.
Kaip teigia A. Rupšytė: „Kas laimės istorinę atmintį, tas laimės ateitį“. Čia turi būti bendros visuomenės jėgos – nei mokykla, nei šeima, nei jaunimo organizacijos negali vieni be kitų parodyti istorijos pažinimo, atminties reikalingumo.
„Užtenka tik liūdėti ir gedulingai žvelgti į mūsų istoriją. Reikia ją švęsti ir kalbėti apie skirtingo laikotarpio, skirtingų žmonių, organizacijų nuveiktus darbus, kurie parodytų, kaip viskas atrodė iš tikrųjų. O tai ir skatintų didesnį jaunų žmonių pilietiškumą ir jausmą, kad Lietuva yra visų mūsų ir tik nuo mūsų priklausys jos ateitis”,− įsitikinęs M. Zakarka.
Šiuo istorijos laikotarpiu galbūt nebėra tūkstantinių minių protestų ar mitingų, tačiau jaunystei visada būdingas maksimalizmas, kuris vienokia ar kitokia forma pasireikšdamas prisideda prie pilietinės visuomenės auginimo. O ir pati istorinė atmintis byloja, kad mūsų stiprybė visada buvo, yra ir bus vienybė.
Pradžiai bent į žodyną reikia grąžinti patriotizmą ir tautiškumą, nes nuo to beveidžio pilietiškumo jau bloga darosi. “Pilietiškas” galėjai būti ir aname sajūze, gali būti ir šitame – ir bet kokioje šalyje, į kurią emigruosi. O patriotizmui reikia Patria – Tėvynės.
Pikc, parašyk kaip TĖVYNĖ skamba zulų kalboje. Būk geras.
Vienoj ausy skambėjo, jog žodis UBUNTU Zulų kalboje reiškia “aš esu, nes mes esame”.
Kažkaip labai prasminga man pasirodė 🙂
Ačiū, nenustebsiu, jei Pikc pradės vartoti UBUNTU vietoj PATRIOTAS.
šiandieninis “pilietiškumas” lygus sovietiniam “pilietiškumui”. Tik “Šlovė Maskvai Bolševikams ir Partijai” pakito į “Šlovė Briuseliui ir social-konserv-liberastų Partijai “Už globalizaciją- mišrūnizaciją”. Nei viename, nei kitame “pilietiškume” LIETUVAI VIETOS NĖRA.