A. Archangelskis: Noriu, kad Ukraina žinotų, jog yra ir kitokių rusų

Apie tai, kodėl negalima vadinti žurnalistais tų, kurie kuria propagandinius eterius, apie originalią neapykantos Ukrainai sampratą Rusijos masinės informacijos priemonėse ir apie Rusijos visuomenės ligas – šiame interviu kalba Rusijos žurnalistas Andrejus Archangelskis.

Mano manymu, yra labai svarbu žinoti, jog Rusijoje ne visi metėsi į siaubingos propagandos pragarmes, ne visiems yra priimtina taikstytis su melu. Ten taip pat esama žmonių, kurie suvokia, kas vyksta iš tikrųjų, ir nebijo apie tai kalbėti, nors totalios kontrolės sąlygomis jie daug kuo rizikuoja. Šis žinojimas padeda nepasiduoti įniršiui, netapti dalelyte nuolat augančio neapykantos gniužulo, traiškančio abi šalis: ir Rusiją, ir Ukrainą.

Andrejus Archangelskis, rusų žurnalistas daugelį metų įvairioms žiniasklaidos priemonėms rašo straipsnius kultūros temomis, kalba apie įvairialypio žmonių bendravimo svarbą. Ir aš su juo sutinku. Sumaniau paimti iš jo interviu po to, kai tinklalapyje „Colta.ru“ buvo paskelbta jo publikacija apie naująją rusų propagandininkų kartą. Mes šnekamės apie tai, kas šiandien vyksta rusiškoje žiniasklaidoje – neatskiriamoje šalies visuomenės dalyje.

Diana Ducik:
– Jūsų tekstas, pavadintas „Šaulio diena“ (rus. „День стрелка“), Ukrainoje sukėlė rezonansą pozityviąja prasme. Galbūt todėl, jog mums yra svarbūs bet kokie kolegų iš Rusijos sveiko proto pasireiškimai. Juk ukrainiečiams ima atrodyti, jog Rusijoje liko labai mažai žurnalistų, gebančių adekvačiai vertinti situaciją ir viską vadinti tikraisiais vardais. Ar taip yra iš tikrųjų? O gal suvokiančių, jog yra skleidžiama galingiausia propaganda, rastųsi ir daugiau, tačiau jie linkę tylėti?

Andrejus Archangelskis:
– Tų, kuriuos jūs šiandien matote ir girdite propagandinėse laidose, žurnalistais vadinti negalima. Kadangi Rusijoje beveik visą žiniasklaidą tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoja valdžia, daugelis žurnalistų atsisakė bendradarbiauti su oficialiąja žiniasklaida. Dalis jų dar 2013 metais buvo atleista iš darbo, dalis pasitraukė nusprendę verčiau likti be darbo nei dirbti tokiomis sąlygomis. Skilimas tarp propagandininkų ir žurnalistų šiandien yra veikiau vertybinis, pasaulėžiūrinis. Tapo nepadoru bendradarbiauti su propagandine žiniasklaida. Nepadoru šalia jų būti. Čia jau turima omeny elementari higiena. Nuo kovo mėnesio aš – kaip ir daugelis kitų mano kolegų – propagandinei žiniasklaidai paskelbėme boikotą.

Ar patys propagandininkai suvokia, kuo jie užsiima? Manau, jog dalis jų suvokia. Tiesą sakant, aš tyrinėjau šiandieninės žiniasklaidos prigimtį, norėjau suprasti, kiek nuoširdi yra jų veikla. Dalis žmonių tiki tuo, ką jie kalba. Tai – toji putiniškoji karta, jau neįžvelgianti skirtumo tarp propagandos ir žurnalistikos. Dar yra ir tikintys tuo, kuo jie mano esantys įtikėję. Tai – lyg pagal Froidą – tam tikra psichologinė kompensacija. Faktas yra tas, jog valstybinė žiniasklaida jau dešimt metų gyvena cenzūros ir savicenzūros sąlygomis. Tai labai paveikia psichiką – net jei esi su tuo susitaikęs. Kas neišsakyta, išbraukta, uždrausta ir neleidžiama skelbti, visa tai atsiduria kažkokioje niūrioje tavo psichikos pakampėje ir ten pūva, slegia. Šiuo metu jų viršininkai vieną vožtuvą atlaisvino ir pasakė: Ukrainos atžvilgiu galite savęs netramdyti. Ir propagandinės žiniasklaidos darbuotojai pajuto euforiją, jie džiugiai pasigavo tą „laisvę“ – neapykantą jau galima reikšti atvirai.

O iš tikrųjų jie tik išlieja apmaudą dėl savo neprofesionalumo kompleksų. Štai šiandien (rugpjūčio 6 d. – osvita.mediasapiens.ua past.) aš klausiausi radijo: dvi stotys – „Kalba Maskva“ ir „Komsomolskaja Pravda“ – beveik tuo pat metu šaipėsi iš Dženifer Psaki (JAV Valstybės departamento atstovė – Tiesos.lt). Kikeno, kirčiuodami pirmąjį pavardės skiemenį, lygino ją su šunimi, vadino „merga“. Deja, šiandien tai tapo normaliu reiškiniu. Todėl, kad jie žino, jog taip elgtis galima, jog šeimininkas leido. Visa tai nesunkiai paaiškinama, kai pasigilinama į totalitarinių režimų praktiką.

Jūs rašote apie tai, jog Rusijoje faktiškai atsirado nauja idėjinių propagandininkų karta. Ir jie buvo auklėjami kinofilmų apie SSSR dvasia. Nejaugi tik šis, jų pasaulėžiūrą formavęs veiksnys suvaidino tokį reikšmingą vaidmenį, o galbūt buvo dar kai kas, į ką mes neatkreipėme dėmesio?

Seniai nebėra SSSR, tačiau jo simboliai jau dešimtį metų Rusijoje nepaliauja būti kelrode žvaigžde. Pavyzdžiui, radijas „Komsomolskaja Pravda“ turi nuolatinę rubriką: „įžymieji sovietiniai animaciniai filmai“, „įžymiausios sovietinės dainos“. Ir kiekvieną dieną tai transliuojama daug kartų. Radijuje „Kalba Maskva“ nuo 22 val. iki pirmos valandos nakties skamba sovietinės dainos. Ir tai ne šiaip populiarių dainų rinkinys – klausytojui sukuriama iliuzija, jog jis tebėra SSSR erdvėje. Visi kultūros veikėjai, įskaitant ir Konstantiną Ernstą (Rusijos žiniasklaidos vadybininkas ir prodiuseris, televizijos kompanijos „Pervyj kanal“ generalinis direktorius – Tiesos.lt) su jo neva liberaliu kūriniu „Atlydis“, yra užsiėmę „šlovingųjų“ 1930-ųjų, 60-ųjų, 70-ųjų metų liaupsinimu. Jie nesuvokia, kad iš klausytojų ir žiūrovų atima šiuolaikiškumo pojūtį. Tiesiog absurdas: pradeda dominuoti neegzistuojančios valstybės kultūra, estetika ir etika. Rusija ėmė gyventi svetimu gyvenimu. Tarsi profesoriaus Douelio galva su vamzdeliais ausyse ir nosyje kiekvieną dieną pasakotų, kaip tvirtai mes kadaise stovėjome ant kojų. Kai tau metų metus tai kartojama, nejučiomis pradedi tuo tikėti. Naujoji [Rusijos] karta yra išugdyta sovietinių kinofilmų, o taip pat ir siaubingų tų sovietinių filmų kopijų, kur diegiamas šiuolaikinis patriotizmas.

Aštuoni iš dešimties populiariausių rusų kinofilmų – apie karą. Karas tapo pagrindine tema. Ir tai negalėjo nepalikti pėdsakų. Esu rašęs, jog jau dvidešimt metų nebekalbama apie taikaus gyvenimo etiką. Niekas nepaaiškina, vardan ko mes šiandien gyvename. Nėra nė vieno serialo ar filmo, kur būtų kalbama apie žmogų, užsiėmusį kuriamąja veikla, tarkim, steigiantį savo verslą ar auginantį sodą. Karas tapo šventumo, žmogiškumo ir net tikroviškumo simboliu. Šiuo metu Rusija puoselėja karo laikotarpio etiką, o tokiai etikai yra būtinas priešas. Ir tas priešas visada surandamas – arba viduje, arba už šalies ribų. Štai ir turime dešimtmetį vykdytos propagandos rezultatą – išsiugdėme militaristų ir revanšistų kartą.

O kokios yra šitokio Rusijos visuomenės pasitikėjimo propagandininkų pranešimais apie Ukrainą fenomeno šaknys?

Pasitikėjimas… Šiuo žodžiu gana sudėtinga vertinti situaciją. Pasitikėjimo pagrindu yra galimybė rinktis, o čia pasirinkimo galimybės mes neturime. Tie, kurie žiūri tik televizorių, neturi iš ko rinktis. Tačiau šiandieninė neapykanta 80-čia nuošimčiu yra sukelta dirbtinai. Tai – precedento neturinčios propagandos rezultatas. Kaip pažymėjo mano kolega Arkadijus Babčenka, toji neapykanta išnyksta, kai tik apie ją liaujamasi kalbėti per televizorių. Praeitų metų rudenį, kuomet Biriuliovo gyvenvietėje buvo kilusios riaušės, atrodė, jog nuo šiol migrantai taps nuolatinio susierzinimo priežastimi. Tačiau tą temą šiandien užgožė Ukraina – apie migrantus jau niekas nebekalba. Tas pat atsitiko ir po karo su Gruzija, ir po protesto mitingų Bolotnajos aikštėje. Kai tik šios temos išnyksta iš televizoriaus, jos tuojau pat pasitraukia ir iš žmonių sąmonės.

Penkerius mėnesius aš tyrinėju propagandistinę žiniasklaidą ir niekuomet nė sykio nesu girdėjęs, sakyčiau, neapykantos Ukrainai originalios koncepcijos. Tarkim, žmogus skambina į tiesioginę laidą, jam norėtųsi pasisakyti, tačiau jam pritrūksta savų žodžių ir jis tik kartoja, ką girdėjęs per televizorių: „Amerika – fašistai – baudėjai – išgelbėsim Donbasą“. Tai krenta į akis. Rusijos gyventojams visiškai nesunku bet ką įteigti.

Tačiau propaganda palietė ir kažkokius iš tikrųjų skausmingus taškus, pažadino snaudžiančius kompleksus. Dar niekada Rusija negyveno taip gerai kaip šiandien – materialiąja prasme. Šioji aplinkybė tapo lyg ir tam tikra kompensacija traumai, patirtai po SSSR subyrėjimo (negaliu pasakyti, jog iš tikrųjų būta tokios „traumos“ – man regis, ji taip pat yra televizoriaus įtaiga). Rusijos gyventojai važiuodavo atostogauti – taip pat ir į buvusias respublikas – ir palikdavo ten tokių arbatpinigių, kokių, pavyzdžiui, stropiam Estijos restorano padavėjui pakaktų per kelis metus susitaupyti butui. Tad logiška būtų manyti, jog sovietiniu laikotarpiu toks prabangus gyvenimas buvo neįmanomas. Bet ne! O čia ir įstabiausia: kokia košė žmonių galvose, net gyvenančių Maskvoje. Jie važinėja brangiomis mašinomis, gyvena milijono dolerių vertės butuose – ir nepaliauja ilgėtis SSSR.

Ir kas toje neapykantoje yra tikrai nuoširdu – tai visiškas nesugebėjimas suprasti Ukrainą. Miesčionišku požiūriu, iki šiol buvo įprasta manyti (ir propaganda palaikė šį mitą), jog ukrainiečiai – „tokie patys kaip mes“, jog „ukrainietiška mova – tai išdarkyta rusų kalba“ ir jog „nėra jokio skirtumo“, ir „kam mums tos sienos“, ir jog „nepriklausomybė žmonėms nieko nedavė“. Ir štai staiga paaiškėjo, jog ukrainiečiai kitokie. Ir kad yra skirtumų. Rusijos gyventojus tai sukrėtė, ir todėl tokios neapykantos pagrindas – nesugebėjimas pripažinti fakto, jog ukrainiečiaai yra kitokie.

Kaip manote, ar Rusija kada nors sugebės nutraukti sąsajas su sovietine praeitimi, ar visuomenėje galėtų atsirasti toks potencialas?

Niekas, įskaitant ir Putiną, nebuvo sumanę reanimuoti SSSR. Iš pradžių tai buvo tiesiog noras „pažaisti tokį žaidimą – „SSSR“. Ir iš ten buvo pasisavinta tik estetika. Sakysim, jūs užsivilkote marškinėlius su užrašu „SSSR“. Atrodytų, argi tai galėtų ką nors pakeisti?.. Valdžiai norėjosi patikti, įsiteikti neturtingiausiems gyventojų sluoksniams – tai daryti buvo paprasčiau nei sumąstyti naująją Rusiją, pareikšti apie atsiribojimą nuo praeities, naujais principais kurti gyvenimą. Juk tam prireiktų pakeisti žmonių psichologiją, išlaisvinti juos iš vidinių varžtų. Tačiau atėjus 2014 metams paaiškėjo, jog jau išaugo naujoji karta, kuri patikėjo tais „SSSR“ marškinėliais kaip galimybe išsigelbėti. Tad turime rezultatą – milijonai Rusijos žmonių šiandien gyvena praeitimi. Taip, pakeisti tai dar įmanoma. Tačiau intelektualiąja prasme perniek nuėjo dvidešimt metų – nieko naujo nesukurta ir tik eksploatuojama sovietinė praeitis. Tačiau neišvengiamai teks sugalvoti naująją Rusijos idėją – tik dabar tą padaryti bus žymiai sudėtingiau.

Kai kurie Rusijos žurnalistai pastaruoju metu pateikia tokių argumentų: girdi, kodėl mus kritikuojate, juk viso pasaulio žiniasklaida – ne tik Rusijos, bet ir amerikiečių, ir europiečių, ir ukrainiečių – užsiima propaganda… Ką jūs apie tai manote?

Putino ideologijos pagrindas yra neigimo etika. Kiekvienai valdžiai yra būdinga skleisti savąsias vertybes. Putino valdymo modelis yra unikalus tuo, jog jo vertybinis pagrindas yra neigimas. Valdžia nesako, kad „esu gera“ – ji sako: „kiti už mane nė kiek ne geresni“. Kai jūs propagandininkui sakote: „Kodėl jūs meluojate?“, jis atsako: „O Amerika taip pat meluoja“. Arba – „o ką, argi Ukraina nemeluoja?.. ir Europa – argi ji nemeluoja?..“ Atkreipkite dėmesį – jis netvirtina: „Mes sakome tiesą“. Jis teigia: „tiesos nesako NIEKAS“. Tai – fundamentalus cinizmas, čekistinė psichologija, pateisinanti blogiausias žmogaus savybes. Pagal šią psichologiją visi žmonės yra vienodai niekingi. Netikėjimas niekuo, netikėjimas žmogumi – štai tikroji šiandieninė ideologija.

Ar mums, ukrainiečių žurnalistams, reikia apibrėžti kokius nors komunikacijos su Rusijos kolegomis būdus? Ir kokie jie galėtų būti – asmeninio bendravimo, žiniasklaidos organizacijų, pavyzdžiui, žurnalistų Sąjungų, lygiu? Ar tokių ryšių dėka pasikeistų požiūris į Ukrainą?

Rusijos Žurnalistų sąjunga – oficiozinė struktūra. Šią Sąjungą aš palyginčiau su nebūtimi, kuri – pagal Sartrą – reikalinga tik tam, kad būtų suvokta būtis. Jei kalbėtume apie asmeninius ryšius, tai vienintelė komunikavimo priemonė, šiuo metu galinti išgelbėti Ukrainos ir Rusijos santykius. Aš pažįstu Ukrainą, ir dėl Rusijos veiksmų jaučiu gėdą. Mūsų artimiausių metų uždavinys – padaryti viską, kad galėtume nors kiek išpirkti savo kaltę prieš Ukrainą. Mes turime sukurti savąjį, lygiagretų civilizuotą pasaulį, nepaisantį valstybinių sienų. Privalome atsisakyti imperinių įpročių. Tarp kitko, aš ir pats jaunystėje šia liga esu persirgęs. Todėl iš dalies galiu paaiškinti mūsų patriotų elgseną. Tačiau aš noriu, kad Ukraina žinotų, jog yra ir kitokių rusų. Jų nedaug, tačiau jų vis dėlto yra. Tikiuosi, jog kada nors mes sugebėsime sukurti naują gyvenimą. Deja, šiuo metu tai beveik neįgyvendinama svajonė.

Ar galėtumėte paminėti rusų žiniasklaidos priemones, kurios iki šiol neiškreipdavo tikrovės ir siekė įvykius vertinti objektyviai?

Toks sąrašas visai trumpas ir greičiausiai visiems jums žinomas: Radijo stotis „Echo Moskvy“, televizijos kanalas „Dožd“, portalai „Slon.ru“, „Colta.ru“, „Laisvės“ radijas, laikraštis „Vedomosti“.

Ar jūs žiūrite/skaitote ukrainiečių žiniasklaidą, ir jeigu taip, kaip vertinate jos darbą?

Kiekvienas mano rytmetis prasideda dviejų tinklalapių – „UNIAN“ ir „Cenzor.net“ – peržiūra. Tai pirmiausia, ką pabudęs darau, – kiekvieną dieną, visus keturis mėnesius. Kai kada pažiūriu „Hromadske TV“. Peržvelgiu karines suvestines – kaip ir jūs, mes gyvename kamuojami kokių nors dar baisesnių įvykių nuojautų. Dieną perskaitau tai, ką draugai paskelbia savo tinklaraščiuose – šiandien ten galima aptikti dešimtis įvairių nuorodų į ukrainietiškus šaltinius – portalus, laikraščius, tinklaraščius, tarp jų – skelbiamus ir Luhansko bei Donecko gyventojų. Nuolat skaitau kokius nors viešus laiškus. Iš esmės visi mes šiandien gyvename ukrainietiškoje informacinėje erdvėje. Tam tikra prasme gyvename mintimis apie Ukrainą. Internetas nugalėjo propagandą – ji, žinoma, taip pat pasinaudoja tinklu, tačiau necenzūruojama interneto prigimtis paverčia niekais bet kokias informacijos suvienodinimo pastangas. Kas siekia informacijos, jos susiranda.

Kokių pasekmių apskritai šis informacinis karas turės mūsų šalių žurnalisto profesijai?

Technine prasme – sustiprins įprotį kiekvieną kartą dar ir dar kartą pasitikrinti, ar informacija atitinka tiesą. Bet tai profesijos pradžiamokslis. Iš tikrųjų – karo metu meluoja visi, ir dažniau nei įprastai. Kartais pas mus mėgstama sakyti, jog „propaganda visur vienoda“. Tai štai: ne visur. Ir ne vienoda. Neįmanoma sulyginti propagandos Rusijoje ir Ukrainoje, net jei pripažintume, jog pas jus jos taip pat esama. Netgi karo sąlygomis čia vis tik laikomasi objektyvumo. Ukrainietiška žiniasklaida yra savikritiška ir nuolat pripažįsta savo klaidas. Galbūt todėl, jog pas jus nepalyginti daugiau informacijos šaltinių. Ir dar todėl, jog jau nieko nebeįmanoma nuslėpti.

Žinote, pasimokyti galima net iš blogiausių situacijų. Vienas dalykas, tarkim, skaityti Hanos Arendt (Hannah Arendt) knygą „Totalitarizmo ištakos“. Visai kitas – visa tai stebėti savo akimis. Šiuo metu gyvenimas Rusijoje pateikia, galima pasakyti, turtingos medžiagos pamąstymams. Ir dar – gauname pamokų apie totalitarinio žmogaus moralinio neatsakingumo gelmes. Žmogaus, nesusimąstančio apie pasekmes. Gyvenančio taip, tarsi atsargai turėtų dar daug gyvenimų, tarsi niekas niekuomet nepasikeistų. Linkusio savo sąžinę perduoti – visiškai ją patikėti – valstybei. O po visko – kaip kad paprastai būna istorijos teisme – jis murmėtų: „aš tik paprasčiausiai vykdžiau įsakymus“.

Tam tikra prasme mes visi susipažinome su tokia Rusija, kokia ji yra. Visa, kas blogiausia, iškilo į paviršių, tačiau ir tai, kas yra geriausia – taip pat. Yra žmonių, besipriešinančių beprotybei. Žinoma, dabartinės Rusijos protų būsenos aš neįvardiju kaip savaime suprantamos. Yra čia buvę ir kitokių laikotarpių. Manau, jog šalis sunkiai serga ir ją reikia gydyti. Šiurkščiau pasakius, žmones reikia atpratinti nuo neapykantos. Ir išmokyti mylėti, pripratinti prie taikios etikos.

Mes ir vėl nebuvome pažinę savos šalies. Dabar pažinome – ir pasibaisėjome. Šis žinojimas – slegiantis, tačiau būtinas. Nes privalome nustatyti teisingą diagnozę ir surasti būdų išgyti.

osvita.mediasapiens.ua

Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas