M. Kundrotas. Krymas ir Vilnius

Kas yra šaukiantys „Krym naš!“, Vakarai po truputį supranta. Lėčiau, nei galėtų, bet vis dėlto. Kada supras, kas yra šaukiantys „Wilno nasze!“? Juo labiau kad abiem atvejais rėksniai daugmaž tie patys arba tarpusavyje persidengia.

Rusijos imperialistai ligšiol vadovaujasi principu: kur bent kartą įkėlėme koją, ten – mūsų žemė. Politinės provokacijos, ekonominis spaudimas, o pastaruoju metu – jau ir karinė agresija – tik skirtingos priemonės tam pačiam tikslui siekti. Latvijoje ir Estijoje Rusija naudojasi gausiais sovietinių kolonistų sluoksniais, Ukrainoje – dar ir surusėjusiais vietos gyventojais. Lietuvoje šis kontingentas nėra toks gausus, bet kiekybinį trūkumą su kaupu dengia aktyvumas. Vis dėlto jo didesnei įtakai dar trūksta. Užtai pasitelkti kiti sluoksniai, tarp jų – aktyvūs lenkų šovinistai su amžinuoju fiureriu Valdemaru Tomaševskiu priešakyje.

Vadinamoji Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) šaknimis driekiasi tiesiai į sovietinį „autonomininkų“ judėjimą. Lietuvai siekiant išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos, šios kohortos smogė lietuviams į nugaras, bandydamos sukurti pietryčių Lietuvoje kai ką panašaus į tai, ką vėliau Rusija sukūrė Padnestrėje, o po to ir kituose iš jos letenų sprūstančių šalių kraštuose. Nepavykus įsteigti „lenkų tarybų respublikos“ Sovietų Sąjungoje, šis judėjimas persitvarkė veiklai Nepriklausomos Lietuvos ir demokratinės santvarkos sąlygomis. Įsteigta partija, vienu metu veikianti Lenkijos ir Rusijos interesų kryptimis.

Ilgą laiką jai teko tenkintis regionine įtaka, spaudimu, o kai kuriais atvejais – atviru vietos gyventojų teroru kuriant čia kai ką panašaus į getą arba rezervatą. Bet pastarieji keleri metai šios srovės vaidmenį pakeitė iš esmės. Tai lėmė pokyčiai trijose šalyse.

Rusija, sudorojusi Čečėniją, kurią dauguma pasaulio šalių savo gėdai pripažino Rusijos dalimi, ėmė žvalgytis už tarptautinės bendruomenės pripažintų sienų. Antra auka po Čečėnijos tapo Gruzija. Iš pradžių atplėšta Abchazija, po to – Žemutinė Kartlija, klaidingai vadinama Pietų Osetija. Vis gi šiais atvejais Kremlius dar nedrįso įjungti naujų teritorijų į savo valstybės sudėtį – apsiribota marionetinių pseudovalstybėlių kūrimu. Kiek vėliau žengta į Ukrainą. Šįsyk atplėštas Krymas tiesiogiai aneksuotas Rusijos, o po to pradėtas karas Donecko ir Luhansko srityse.

Vis dėlto gerokai iki invazijos į Ukrainą pradėtos provokacijos prieš Latviją ir Estiją. Estijoje sukurstytos riaušės dėl sovietinio okupanto paminklo perkėlimo, Latvijoje – pseudoreferendumas dėl rusų kalbos paskelbimo valstybine. Abiem atvejais Rusija pralaimėjo, bet jos dėmesys Baltijos šalims vis augo, daugiau arba mažiau tiesiogiai auginant čia savas penktąsias kolonas.

Lygiagrečiai vyko pokyčiai Lenkijoje. Kol jai vadovavo broliai Kačinskiai, šios šalies politika Rusijos atžvilgiu buvo itin kritiška. Juos pakeitus Donaldo Tusko – Bronislavo Komorovskio – Radoslavo Sikorskio triumviratui, prasidėjo flirtas su Maskva, pastarasis net paskelbė, jog Rusija laukiama partnerė ir narė NATO aljanse.

Rusijos ekspansijos stiprėjimas ir Lenkijos slinktis į jos pusę atitinkamai stimuliavo Lenkų rinkimų akcijos veiklą. Nebeliko problemų tuo pat metu atstovauti abiems šioms šalims. Oficiali Lenkijos parama šiai politinei klikai augo ne dienomis, bet valandomis. Lenkų rinkimų akcija – gal ne be konsultacijų iš Varšuvos ar Maskvos – greitai suvokė naują politinę perspektyvą, užimdama tą pačią nišą, kurią Latvijoje, Estijoje ir Ukrainoje užėmė rusakalbiai Kremliaus šalininkai.

Iš pradžių sudaryta rinkiminė koalicija su Rusų aljansu, kuriame – be kita ko – figūravo KGB smogikai ir atviri Vladimiro Putino simpatikai. Po to ši koalicija tapo nuolatine. Dar po to partijos lyderis V. Tomaševskis atvirai pasmerkė Ukrainos tautinę demokratinę revoliuciją, užėmė Rusijos pozicijas, o sovietinės pergalės dieną įsisegė putinistų skiriamąjį ženklą – „koloradinę“ juostelę. Visa tai – ne šiaip sau. Lenkų rinkimų akcija sąmoningai tapo daugelį antilietuviškų, o drauge – prorusiškų jėgų telkiančiu centru.

Vis dėlto greta Rusijos ir Lenkijos politinių pokyčių lemtingas veiksnys teko Lietuvos politinėms tendencijoms. Ilgą laiką marginalizuota – bent jau bendravalstybinės politikos lygiu – Lenkų rinkimų akcija staiga legitimuota įtakingiausių politinių jėgų. Pirmą žymesnį žingsnį šia kryptimi žengė partija pretenzingu, bet vargiai adekvačiu vardu: Tėvynės sąjunga. Senuosius kadrus, atėjusius dar iš Sąjūdžio, pakeitė jaunimas, susitelkęs aplink Mantą Adomėną. Jis ir pasiūlė savo partijai sudaryti koaliciją su Lenkų rinkimų akcija sostinės savivaldybės taryboje. Dalis partiečių tam priešinosi, bet vieni jų tiesiog išbrukti iš partijos, o kiti nutildyti.

Po Tėvynės sąjungos sekė socialdemokratai, Darbo partija bei „Tvarka ir teisingumas“, įtraukę Lenkų rinkimų akciją į valdančiąją parlamentinę koaliciją. Taip paskleista žinia, jog ši partija – normalus valstybinės politikos veiksnys. Jos įtaka ėmė augti lyg ant mielių.

Prie legitimacijos iš daugumos parlamentinių partijų pusės prisidėjo dar vienas dalykas. Iš Vakarų pusės slenkant ne tik teigiamoms tendencijoms, bet ir planingai, masinei visuomenės demoralizacijai, Lenkų rinkimų akcija aktyviai pasisakė prieš ją – nors daugeliu atvejų tai ir liko žodžiais. Nei Tėvynės sąjunga, nei „Tvarka ir teisingumas“ šiuo klausimu nebuvo nuoseklūs, o tautinės ir krikščioniškos partijos, smaugiamos korupciniais rinkimų, finansavimo, politinių kampanijų įstatymais, arba išstumtos į užribį, arba augo ir stiprėjo per lėtai. „Kovotojų už dorą“ vėliavą pergalingai iškėlė politiniai demagogai ir destruktoriai.

Šiuo metu Lenkų rinkimų akcija – stipriausia ir pagrindinė, nors anaiptol ne vienintelė V. Putino „koloradams“ atstovaujanti jėga mūsų valstybėje. Šalia jų veikia Socialistinis liaudies frontas, o taip pat – įvairaus plauko nacionalbolševikai bei eurazianistai, manipuliuojantys net švenčiausiais Tautos valdžios ir Tėvynės žemės principais. Kremliaus šalininkų frontas vis gausėja, nors kartu – įvairėja. Sunku pasakyti, ar jis taps vientisu, bet kažin, ar V.Putinui išvis to reikia. Juk tarpukariu Lietuvoje taip pat veikė skirtingos promaskoliškos jėgos – pradedant Antano Sniečkaus vadovaujama Lietuvos komunistų partija, baigiant visokiais „Trečiaisiais frontais“. O rezultatas – vienas ir tas pats.

Vakarams teko savo kailiu patirti, kas yra tie, kurie šaukia „Krym naš!“ Ko reikia, jog bent Lietuvoje būtų suprasta, kas yra tie, kurie šaukia „Wilno nasze!“? Kraujo praliejimo? Tai juk buvo. Draučiuose. Kas žino, kada šis įvykis gali pasikartoti?