Sužlugdyto referendumo išvakarėse atsitiko vienas nelabai reikšmingas įvykis, kurį pavadinčiau Tapino sindromu. Suprantama, Andrius Tapinas nėra nei pirmas, nei paskutinis to reiškinio pranašas, tačiau raiškos būdas ir jo asmuo leidžia ganėtinai aiškiai matyti reiškinio kilmės požymius, jų derinius, simptomus, arba kaip pasakytų koks patopsichologas – tos pačios ligos požymių derinį. A.Tapino viešuosiuose tinkluose išplatintas filmukas neabejotinai prisidėjo prie referendumo rezultatų, jis buvo matomas, komentuojamas ir balsavimo dieną. Žurnalisto, rašytojo, TV laidų vedėjo, kino scenaristo, buvusio verslininko ir t.t., ir t.t. profesionaliai parengtas, gerai apgalvotas tekstas buvo trumpas ir išraiškingas. Ekrane (youtube. com) atpažįstamas Andrius Tapinas mums sakė:
„Aš kviečiu pasielgti su ja… pasielgti [rodo Rinkėjo kortelę] kaip pridera tikram patriotui. Žemės vardu aš jus kviečiu paimti štai šią kortelę [laiko ją abiem rankomis, iškelia į krūtinės lygį], įdėti ją į tą duobę [duobė jau iškasta] ir – aš jus kviečiu – žemės vardu – užkasti ją [deda kortelę į duobę]. Žemės vardu… Viskas dėl lietuviškos žemės… [ima kastuvą ir užkasa kortelę, meta saują žemės lyg į kapo duobę]. Ir palaistyti tą… [užpila duobę vandeniu iš karučio] Ir jeigu viskas bus gerai, pavasarį jums išaugs pinigų medis…“ [pabaiga].
A.Tapinas, kaip koks lietuviškas liberalas nesako: jūs, kurie eisite balsuoti, pasitarnausite Rusijai, jūs sugriausite Europos Sąjungą… Jis nesako – jūs esate kvailiai, arba, kaip V. Landsbergis, negąsdina, kad referendumas gali sugriauti ES. Jis nesako, kaip liberalas M.Lapinskas, kad referendumo organizatoriai žaidžia Putino žaidimą ir stengiasi įgąsdinti Europą, nesako, kaip D. Grybauskaitė, kad referendumais dažniausiai naudojasi autoritarinės, taigi, ne demokratinės valstybės…
Tą patį A. Tapinas pasako labai subtiliai: tai jūs, kurie ateisit balsuoti, esate kvailiai, jūs – Buratinai, besitikintys sulaukti, kada iš neparduodamos žemės išdygs pinigų medis. Tačiau didesnės vidinės kultūros žmogus prisimintų ir kuo baigėsi pasaka apie patiklų Buratiną. Naivumas ir atvira širdis nėra gėda.
O pasirinkdamas tokį savo santykį su tauta, su valstybės piliečiais, A. Tapinas peržengia ribą, kai sugrįžti atgal patikrinti, koks medis iš tos sėklos išaugo, tikrai gali būti kvaila.
Panieka tautai ir valstybei, menkinimas ir tyčiojimasis iš jų ir yra vienas ryškiausių Tapino sindromo požymių. Kokie dar požymiai galėtų apibrėžti vis labiau mūsų žiniasklaidos eskaluojamą reiškinį? Štai jie (visai nepretenduojant į galutinį sąrašą), sindromo apkrėstųjų, požymiai:
– savo poziciją jie rodo viešai ir dažniausiai neprašomi;
– jie bijo mąstyti savarankiškai, kritiškai, todėl siekia būti „kaip visi“, yra priklausomi nuo bet kokios valdančiųjų ir „elito“ nuomonės ir garsiai jai pritaria;
– jie negali sutikti nė su vienu kritišku argumentu, nes, pripažinus bent vieną, sugriūtų visa jų argumentų virtinė;
– siekdami tikslo, jie nesibodi priemonių ir visada randa pateisinimą amoraliai elgsenai, sau palankiai keisdami visuotinai įprastą sąvokų ir terminų turinį;
– jie visada pasirengę susitarti ir parsiduoti bet kuriuo klausimu, jei užsimenama apie rūpestį Europos Sąjungos, pasaulio problemomis bei mūsų „atsilikimu“ nuo vadinamųjų žmogaus teisių, europinių ir pasaulinių vertybių;
– jie pataikauja viešajai nuomonei, kurią patys ir kuria;
– jie nori būti pripažinti, pagerbti, moraliai bei finansiškai atlyginti, net jeigu tikslas pasiektas nesąžiningais būdais…
Pagal tokius požymius jie atpažįsta vienas kitą ir teikia vienas kitam paramą.
Tapino sindromas dažnai pastebimas tarp ilgą laiką dirbusiųjų komunistinio jaunimo sąjungos ir kompartijos aparate – ten jie būna išėję didelę nuolankumo, veidmainystės, demagogijos ir karjerizmo mokyklą. Tiesa, komunistų karta jau traukiasi iš viešojo gyvenimo, todėl dabar „elito“ gretas užima (yra užėmę), jų vaikai, auklėtiniai, buvusieji komjaunimo vadovai.
Tačiau nebūtinai. Tapino sindromas atpažįstamas ir nesusijusiuose su buvusia nomenklatūra asmenyse, išaugusiuose jau nepriklausomoje Lietuvoje. Labai dažnai jie yra subrendę ganėtinai aukšto lygio intelektinėje aplinkoje, yra aktyvūs ir jau nemažai pasiekę (arba tik „suimituoti“ intelektualais TV ekranuose) savo – beveik visada protinio darbo – profesinėje veikloje. Tarp tokių pastebėsite istorikų, politologų, švietimo, kultūros darbuotojų, rašytojų, žurnalistų, valdininkų, kuriems lyg ir derėtų kritiškai žvelgti į pasaulį. Jie ir žvelgia, bet tik ne ten, kur be baimės galima ištarti žodžius patriotizmas, tauta, tėvynė, šeima ir nėra reikalo stengtis juos pakeisti žodžiais nacionalizmas, Europos Sąjunga, žmogaus teisės, lygios lyčių galimybės.
Taip, inteligentija iš prigimties yra lengviausiai paperkamas visuomenės sluoksnis, nesunkiai randantis filosofinį pagrindimą sąžinės išdavystei. Taip, sergantieji Tapino sindromu šiandien labiau pastebimi ne vien dėl ypatingo jiems skiriamo dėmesio mūsų žiniasklaidoje. Kad jie tokie subrendo jau nepriklausomoje Lietuvoje, negalime kaltinti tiktai švietimo sistemos. Juos auklėjo tėvai, žmonės, sovietinės sistemos išmokyti nuolankiai tylėti, garsiai neabejoti, ir to mokę savo vaikus. Tėvai, viską žinoję ir viską suprantantys, tylėję, kad išliktų, kad išgyventų, kad jų vaikai būtų laimingesni ir daugiau pasiektų negu jie patys. Todėl ne viena atžala buvo pasmerkta Tapino sindromui. Bet net ir anais laikais atvirai demonstruojama nepagarba tautai, tėvynei, jos istorijai buvo ryškus tiesioginio kolaboravimo su okupantais požymis.
Su kokiu okupantu nepriklausomybę pasiekusioje šalyje kolaboruojama šiandien? Lengva atspėti – su tuo, kuris yra praktiškai užvaldęs visas mūsų gyvenimo sferas, kuris sėdi aukščiausiuose valdžios postuose ir žingsnelis po žingsnelio veda valstybę ir tautą tolyn nuo idealų, kurie buvo dedami į valstybės pamatus pirmaisiais darbo už nepriklausomybę metais. Tapino sindromas nebus greitai įveiktas jau vien todėl, kad jis, kaip koks užkratas, puoselėjamas valstybinėse struktūrose, kad jis tyliai pateikiamas kaip sėkmingo gyvenimo ir karjeros pagrindas. Vadinasi, pirmiausia reikia keisti tokias struktūras. Vadinasi, referendumo klausimas išlieka. Šįkart laimėjo kiti. Jie parodė, kad laimėti gali. Tik, kas žino, ar pralaimėjus ir antram referendumui, trečiame nebus balsuojama šakėmis?
nuostabus pastebėjimas, idealiai atitinka posakį karjeristas nepriklausomai nuo valdžios yra karjeristas, kuriam
KARJERA yra vienintelis tikslas. Pagarba autoriui
Maciau straipsnyje aptariama Tapino ‘kuryba’. Is pradziu net nepatikejau, taip viskas pasirode tikra ir … gal net nuosirdu. Nepatikejau, sakiau negi reikes pakeisti apie ji nuomone 🙂 Netrukus viskas stojo i savo vezes, buvau ‘isblaivytas’ jaunuolio ‘kurybiniu vingiu’ 🙂
Na ka, ne jis pirmas, ne jis vienintelis. Kaip parode rezultatai- jis si karta buvo didzioji dauguma. Nenustebino 🙂
O autoriui aciu uz panasiu ‘jaunuoliu’ veiklos analize. Bent tiek pasitarnavo referendumas- daug kas parode tikraji savo veida. Labai gerai, visada pravartu zinoti kur eriukas, o kur vilkas eriuko kailyje
Suprantu Autoriaus pasipiktinimą ir labai Jam dėkoju už naują terminą — TAPINO SINDROMAS. Manau, jis prigis. Tik apie šakes nereiktų… Referendumo organizatoriai buvo taikūs ir perdėm nuolankūs žmonės. Jeigu atsiras pasišventėlių, kurie antrąkart ryšis surinkti tokį nerealų skaičių parašų, kokį surinko šio istorinio — Pirmojo — Tautos Referendumo entuziastai, manau, tautiečiai nebus tokie buki kaip kad buvo šią birželio 29-ąją, ir ateis balsuoti. Jeigu jau jiems buvo sunku civilizuotai pabalsuoti — įėjus į balsavimo kabiną ant biuletenio reikiamame langelyje lengvu tušinuku pažymėti daugybos ženklą, tai ką jau čia kalbėti apie šakes! O ir kam to beprasmio kraujo praliejimo, kai galima laimėti taikiai? Tik reikia mąstyti ir neprarasti pilietiškumo bei savigarbos.
jeigu žmogus yra sveiko proto,-jis jau seniai buvo apsisprendęs,kaip balsuos ir jokie tapinai,katinai gali rašyti ,rodyti visokius ženklus ,,, tik nusijuoks ir nekreips jokio dėmesio,nes jis žino,kad Lietuvos žemę parduoti užsieniečiams yra “tabu”,kaip ir,,,?” “seimo nariai,padarę (pasaulio praktikoje negirdėtą absurdą – svarbiausią ir visame pasaulyje pripažintą nekilnojamąjį turtą – žemę – pavertę kilnojamuoju ar perkeliamuoju į prestižiškiausias vietas turtu,turėjo dingti visiems laikams iš įstatymų leidybos institucijos.Bet nedingo.Dar daugiau -ir šiandien jie puikuojasi renkamųjų ar išrinktųjų sąrašuose.Vadinasi iš tos klaidos nepasimokyta.O ar norima pasimokyti iš klaidos be apribojimų užsienio piliečiams parduoti žemę,tą prie Baltijos išlikusį žemės lopinėlį,kurį tūkstančius metų krauju laistė ir prakaitu vilgė nuo pat ledynmečio pabaigos čia gyvenę mūsų protėviai ? ” ( iš R.Pakalnio pasisakymo Sąjūdžio 25 – čio minėjime ).
Dominykui:
Puikus pastebėjimai,ypač dėlnekilnojjamo turto pavertimo “skraidančiu”.Negirdėjau,ar dar yra kur valstybė,
kurios nekilnojamas turtas “skraidytų”?
Kartais brandinu panašią mintį: žmonės turi mažiau gyventi vienas su kitu, o daugiau su Dievais.
Kiekvienas menkysta turi teisę būti menkysta, bet manau šią ligą pavadinti menkystos vardu yra per didelė garbė tam menkystai. Mano nuomone šie žmonės yra sąjunginiai, t.y negalintys be taip vadinamo “stogo”. Tokie patys prieškaryje vedė į TSRS, su daina “tarp lygių lygi ir laisva”, tokie patys ir dabar su tais pačiais žodžiais, tik žodį kapitalistai reikia pakeis žodžiu rusai. Kapitalistai puola. Kol kas laisvai mastantys dar gali laisvai pasisakyti, bet, manau, ne už ilgo tie laikai kai už tai bus baudžiama kaip prie TSRS
ir kitą filmuką – kaip “pasodino” (t.y. – užkasė) Tapino knygą. Ir palaistė. Parodė viską gal kiek grubokai, ūkiškai, nevyniojant į pseudo intelektualią vatą, bet reikia kartais ir tokio “sukalimo” tiesiai šviesiai :-))
Esu tikras, kad JOKS MEDIS iš tos knygos neišaugs, net neišdygs. Ir visai ne dėl palaistymui netikusio skysčio (taip knygos autorius, greičiausiai, aiškins nederlių :-).
Tiesiog – sėkla prasta….
“Tą patį A. Tapinas pasako labai subtiliai: tai jūs, kurie ateisit balsuoti, esate kvailiai, jūs – Buratinai, besitikintys sulaukti, kada iš neparduodamos žemės išdygs pinigų medis. Tačiau didesnės vidinės kultūros žmogus prisimintų ir kuo baigėsi pasaka apie patiklų Buratiną”. /////////
– Pasižiūrėjau tą minutinį A. Tapino filmuką. Ir man peršasi visai kita interpretacija. Būtent tie, kurie nueisite ir pabalsuosite – bent jau savą žemę turėsite. O kurie lapelių nepanaudosite, t.y. užkasite juos ir palaistę lauksite, kol išdygs pinigų medis (atvažiuos užsieniečiai ir apipils jus pinigais), tiek pat tesate verti kiek medinukas, užkasęs savo pinigėlį Kvailių žemėje. ///////// Gaila, bet užkasusių savo balsavimo lapelius pasirodė kur kas daugiau, nei balsavusių… Bet tie žmonės, kurie sugebėjo surinkti daugiau nei 300 000 parašų, pasiekė, kad įvyktų referendumas ir kurie balsavo, gali pasiguosti bent tuo, jog padarė viską, kad neįvyktų tai, kas gali įvykti… Nes, ko gero, pralaimėjome visi.
Puikus pastebėjimas…