Liepos 6 d. švenčiame Lietuvos valstybės valdovo, kunigaikščio Mindaugo vainikavimo karaliumi šventę – Valstybės dieną. Pasak Prezidentės, Valstybės diena – proga, kai galime didžiuotis savo šlovinga istorija, džiaugtis šiandienos žygdarbiais ir kiekvienas įsipareigoti Lietuvai.
Šiandien Tautiška giesmė skambės kaip niekada garsiai. Visi Lietuvos žmonės, kad ir kur būtų, kviečiami 21 val. giedoti Lietuvos himną. Tautiška giesmė bus giedama ir Dainų šventėje, ją tiesiogiai transliuos Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.
1253 m. liepos 6-ąją dieną buvo karūnuotas Lietuvos karalius Mindaugas.1251 metais Mindaugui priėmus krikštą, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė popiežiaus Inocento IV Milane surašyta bule buvo paskelbta katalikiška Lietuvos karalyste. Tokiu būdu Lietuvos didysis kunigaikštis, vėliau Lietuvos karalius Mindaugas žengė žingsnį Lietuvos valstybės tarptautinio pripažinimo Europoje link.
1990 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas įstatymu „Dėl švenčių dienų“ liepos 6-ąją – Mindaugo karūnavimo dieną – paskelbė Valstybės švente.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Liepos 6-osios Valstybės dienos proga už nuopelnus Lietuvai ir už šalies vardo garsinimą pasaulyje valstybinius apdovanojimus įteikė Lietuvos ir užsienio valstybių piliečiams.
„Jūsų protai, rankos ir širdys kuria nuostabius dalykus vardan valstybės. Tegul šis pavyzdys įkvepia kiekvieną prisidėti prie sėkmingos Lietuvos kūrimo. Žmogaus, dirbančio Lietuvai, nuopelnai visada yra matomi, vertinami ir nebus pamiršti. Jie padeda rašyti naująją Lietuvos istoriją“, – teikdama apdovanojimus sakė šalies vadovė.
Pasak šalies vadovės, apdovanotieji savo gyvenimais liudija nenuginčijamą tiesą: Lietuva yra brangi, nes vienintelė. Ji suteikia pagrindą būti išskirtiniems ir ypatingiems. Lietuva – tai dovana būti savimi ir galimybė kurti ateitį.
Valstybės ordinai ir medaliai įteikti beveik 40 asmenų. Tarp jų, už nuopelnus stiprinant Lietuvos karinį bendradarbiavimą ir narystę NATO bei euroatlantinėse struktūrose apdovanotas Lietuvos kariuomenės vadas, generolas leitenantas Arvydas Pocius; Lietuvos roko grupės „Antis” lyderis ir dainininkas, jaunimo patriotizmo puoselėtojas architektas Algirdas Kaušpėdas; Lietuvos teatro, kino ir televizijos aktorius, režisierius, lietuvių literatūros klasikos propaguotojas Rolandas Kazlas; Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Pirmojo onkochirurgijos skyria us vedėjas, krūtinės chirurgas onkologas, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorius, daktaras Saulius Cicėnas; Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ merginų choro vadovė, mokytoja ekspertė Jolita Vaitkevičienė.
Taip pat įvertinti asmenys, nusipelnę „Dainų šventės“ tradicijų puoselėjimui: Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja, aktyvi kraštotyrininkė, kultūrologė, regionų paveldo, Lietuvos kraštų etnokultūros puoselėtoja Irena Seliukaitė; Lietuvos rusų dramos teatro baletmeisterė, aktyvi dainų švenčių Ansamblių vakarų organizatorė ir režisierė, šokių ir choreografinių kompozicijų dainų šventėse organizatorė Leokadija Dabužinskaitė; lietuvių meno ansamblio „Dainava“ dirigentas ir meno vadovas, Palaimintojo Jurgio Matulaičio Misijos vaikų choro „Vyturys“ steigėjas ir vadovas, lietuvybės ir Lietuvos nacionalinės kultūros puoselėtojas išeivijoje (JAV) Darius Juozas Polikaitis; Lietuvos liaudies kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vyriausiosios specialistės: Lietuvos liaudies meno ir kryždirbystės tradicijų tyrinėtoja ir puoselėtoja, daktarė Elena Počiulpaitė bei tautinio archeologinio ir istorinio kostiumo puoselėtoja Lietuvoje ir pasaulyje Danutė Keturakienė.
Prezidentės dekretu apdovanojimai taip pat skirti Europos Komisijos Energetikos generalinio direktorato garbės direktoriui, Lietuvos energetinės nepriklausomybės propaguotojui Žanas-Arnoldas Gai Meri Gisleinas Vinauesas (Jean-Arnold Guy Marie Ghislain Vinois) (Belgijos Karalystė); Lietuvos operos solistui, operinio meno ir kamerinės muzikos puoselėtojui Lietuvoje ir pasaulyje Edgarui Montvidui Prudkauskui; rašytojui prozininkui, dramaturgui, vertėjui, humanistinių vertyb ių puoselėtojui Jakovui Grigorijui Kanovičiui; rašytojui, Kaliningrado srities rašytojų sąjungos pirmininkui, aktyviam K. Donelaičio atminimo puoselėtojui Kaliningrade Borisui Bartfeldui. Jiems, ir kitiems asmenims, nedalyvavusiems ceremonijoje, valstybės apdovanojimai bus įteikti vėliau.
Renginiai, skirti Valstybės dienai paminėti.
Geriau tiktų vadinti Lietuvos Karalystės diena, nes valstybė jau buvo 1009 ir 1039 m. – tai minima Vakarų ir Rytų metraščuose. Ir tai būtų galima pritaikyti dabarties Karalystės tęstinumui. Aišku, pavadinimas Valstybės diena yra netiesioginis palankumas lenkų šimtmečių propagandai. Geriau rašyti tiesą, o ne kažkam įtikti. Tad visi vadinkime Lietuvos Karalystės diena ir reikalaukime pakeisti pavadinimą.
Lietuvos gyventojai priversti gyventi svetur ir bijo grįžti į savus namus. Kokią dabarties karalystę turi minty? Rašai apie bolševikinės monarchijos sukurtą nežmoniško skurdo karalystę?
Vaizduoti taip mužikiškai atrodančiu šviesiausią Lietuvos žmogų – Mindaugą – nesąmonė. Iš kur dailininkas ištraukia tokį supratimą apie tuos laikus. Archeologiniai radiniai, kaip matyti iš atkurtos baltų aprangos, rodytos per Dainų šventę, to nepatvirtintų.
Apie karaliaus Mindaugo valdymo laikmetį yra labai daug duomenų. Istorikas Z.Ivinskis pagrįstai kėlė uždavinį objektyviai įvertinti aną lygį, pažinti jį ir įstatyti į atitinkamus ano meto Europos kultūros rėmus.
Aš lietuvių pralaimėjimų nelaikau jokia švente ir tokių “švenčių” nešvenčiu. Tokias “šventes” išgalvojo žydberniai ir žydai ir prievartaudami lietuvius jas švęsti tyčiojasi iš lietuvių.
Siūlau švęsti lietuvių pergales. Taip kaip visi normalūs žmonės švenčia.
Nes Mindaugas Lietuvos valstybės neįkūrė!!!
Mindaugas pralaimėjo karą. Mindaugą puolė rusai, lenkai ir kryžiuočiai vienu metu. Jis pralaimėjęs mūšį užsidarė Vorutos pilyje. Mindaugo priešai-sąjungininkai apsupo Vorutą, bet paimti neįstengė. Todėl ėmė tartis su Mindaugu. Mindaugas pažadėjo pasikrikštyti. Taip ir padarė. Priešai pasitraukė. Vėliau Mindaugas priešus nugalėjo, išmušė po vieną. Nugalėjęs priešus Mindaugas atsimetė nuo krikščionybės. Atsimesdamas nukirsdino 60 svarbiausių krikščionių šventikų tuo metu buvusių Lietuvoje, t.y. ne tik pats atsimetė nuo krikščionybės, bet ir su šaknimis išrovė žydiškai-krikščionišką ideologiją ir dvasią.
Paskaityk pačių kryžiuočių raštus – Dusburgo kroniką, Vartbergės kroniką, Henriko Latvio kroniką ir kitas kronikas; visi jie rašydami lotyniškai Mindaugą ir iki krikšto vadino lotynišku žodžiu “rex”, kas lietuviškai reiškia karalius. Žodžiu Mindaugas ir iki krikšto buvo karalius ir apsikrikštijęs – karalius, ir atsimetęs bei krikščionių šventikus išgalabijęs irgi karalius. Joks krikštas jam karaliaus vardo nesuteikė. Kryžiuočių raštuose ir Gediminas, ir Algirdas, ir Jogaila, ir Vytenis, ir visi kiti valdovai vadinami visur ir visada karaliais (lotyniškai rex). Vėlesniais laikais lenkų, rusų ir vokiečių propagandistai (oficialiai besivadinantys istorikais, mokslininkais) ėmė šmeižti Lietuvą, o kartu ir visus Lietuvos karalius ėmė menkinamai vadinti kunigaikščiais ir taip pat ėmė melagingai teigti, kad tik popiežius gali suteikti karaliaus titulą, ir kad tik apsikrikštijusi šalis tampa valstybe. Dabar sekdami lenkų, rusų ir vokiečių istorijos “mokslu”, pavyzdžiui, Saudo Arabijos karalių turėtume vadinti ne karaliumi, o tik laukiniu smulkiu kunigaikštuku, nes jis karaliaus titulo iš jokio popiežiaus negavo ir pats nesikrikštijo, o jei taip tai ir Saudo Arabijos valstybės nėra. Pabandyk nuvažiuoti į Saudo Arabiją ir tenai apskelbti, kad tokios valstybės nėra, o karalius nėra joks karalius, o tik apsišaukėlis paprastas mužikėlis. Aš norėčiau pažiūrėti ar spėtum iš ten išnešti kudašių. Tą patį reikėtų sakyti ir apie Japoniją ir josios imperatorių. Pastarasis nesikrikštijo, vadinasi ir valstybės nėra. Va taip. Skaityk “Istoriją apie istoriją”.
Mūsų dabartiniai naujųjų laikų istorikai yra “lenkiško, vokiško ir rusiško mokslų” išauklėti. Jiems nuo pirmos klasės kalė į makaules, kad iki krikšto Lietuvos valstybės nebuvo, kad karaliaus titulą turi teisę suteikti tik popiežius, vadinasi iki krikšto Lietuvoje buvo tik kažkokie smulkūs kunigaikštukai. Įkalė!!! Mūsiškiai svetimų “mokslų” išauklėti istorijos “mokslininkai” net skaitydami lotynų kalba rašytus kryžiuočių raštus lotynų žodį “rex” verčia ne žodžiu “karalius”, bet “kunigaikštis”. Lotyniškai kunigaikštis yra vadinamas “dux”. Taigi svetimųjų išdresiruoti mūsų “mokslininkai” “istorikai” žiūri į knygą ir mato špygą.
Dabar ne be tokių “mokslininkų” pastangų Mindaugo pralaimėtas karas paskelbtas valstybės švente, ir netgi ne bet kokia, o valstybės įkūrimo švente. Didesnio pasityčiojimo iš lietuvių nė sugalvoti neįmanoma. O Mindaugo pergalę prieš kryžiuočius, lenkus ir rusus, kuriuos visus jis išmušė kiekvieną atskirai, ir po pergalės sekusį atsimetimą ir tvarkos valstybėje atstatymą dabartiniai “mokslininkai” vadina didžiausia nelaime įvykusia tais senais laikais.
Dabartiniai politikai remdamiesi tokiais “mokslininkais” lietuvius prievartauja švęsti mūsų pralaimėjimus ir nekęsti mūsų pergalių. Kol mes taip elgsimės, tol patirsime vieną pralaimėjimą po kito.
Lietuvos sienos Mindaugo laikais rytuose ėjo Protvos upe 25 km į pietvakarius nuo Maskvos. 1248 metais pasienyje su Maskvos kunigaikštyste prie Protvos upės vyko Mindaugo vadovaujamų lietuvių mūšis su rusais, kuriems vadovavo Maskvos kunigaikštis. Mindaugas sutriuškino rusus. Žuvo Maskvos didysis kunigaikštis. Apie Protvos mūšį informacijos gali rasti internete. Rusai iš savo netraščių dabar daug informacijos deda į internetą, todėl yra ir apie Protvos mūšį. Pietvakariuose Mindaugo laikais Lietuvos Valstybės siena ėjo anapus Vyslos; Varšuva buvo Lietuvos pusėje.
1971-siais man teko keliauti “A. Puškino tremties takais”. Apsilankius Pskovo muziejuje išvydau ant sienos kabantį kunigaikščio Daumanto kardą. Jis buvo juodas, gerokai aptrupėjęs ir praradęs kovinio ginklo išvaizdą. Matyt juo buvo daug priešų nukirsdinta. O gal — net ir karalius Mindaugas? Tokia mintis tuokart toptelėjo galvon. Paliečiau tą kardą ranka, bet vos tik taip padariau, ūmai prie manęs prišoko salės prižiūrėtoja ir griausmingu balsu sušuko: НЕЛЬЗЯ!
Įdomu tai, kad pravoslavai Daumantą paskelbė šventuoju. Jo atvaizdai yra pavaizduoti freskose, tapytose ant cerkvės sienų. Ekskursijos metu gidė rodė tas aptrupėjusias freskas…
Be abejonės Mindaugo laikų istorijos vyksmas baltų gyventoje Europos dalyje yra sąlygotas krikščioniškų valstybių, imperijų kūrimo veiksmų, šios idėjos įgyvendinimo politikos.
Pirmiausiai dėl krikščioniškų valstybių imperijų kūrimo čia tarp savęs varžėsi Romos ir Rytų (Konstantinopolio) apeigų bažnyčios. Yra istorinio pagrindo manyti, kad maždaug nuo 11 amžiaus vidurio baltų teritorijos formaliai priklausė Kijevo Rusios Rytų apeigų bažnyčiai ir mokėjo bažnytinius mokesčius Kijevui -Rytų bažnyčiai.
Savo ruožtu dėl Romos apeigų krikščionybės valstybių sukūrimo baltų žemėse tarp savęs taikiu būdu varžėsi vokiečiai ir skandinavai (Vokiečių ir Livonijos ordinas). Į šį Romos apeigų atšakų ordinų varžymąsi sėkmingai įsijungė ir buvo Romos popiežių pripažinta pačių baltų jėga vadovaujama Mindaugo. Iki tol, matyt, baltų teritorijose galingai reikštasi Mindaugo tėvo, kitų kunigaikčių vadovaujamų lietuvių, anksčiau vadintų dar ir bendru kuršių vardu. Beje, lietuvių ir kuršių vardai yra epitetiniai tų pačių genčių pavadinimai. Jų reikšmių išaiškinimas yra baltų pasaulėžiūros ir kalbotyros specialistų uždavinys. Tačiau šios sritys pirmyn – anė krust.
Taigi, iki atsirandant ordinamas, Kuršas buvo Lietuva, valdoma, galbūt, istorijos šaltinių minimo galingojo Mindaugo tėvo. Esant tokiai jėgų ir jų valdomų teritorijų padėčiai, ypač po Saulės mūšio, Livonijos ordinas savo vaidmenį krikščioniškosios valstybės kūrime kuršių-lietuvių pajūryje ne tik oficialiai, bet ir formaliai buvo priverstas “perleisti” lietuviams – Mindaugui, tam galų gale pritarė ir Romos popiežiai.
Toks vyksmas bylotų, kad iki Ordinų radimosi prekybos kelius Nemunu, Priegliumi, nemaža dalimi ir Dauguva kontroliavo lietuvių, kitų baltų genčių kunigaikščiai, kurie buvo pavaldūs vyriausiam kunigui – Krivų krivaičiui. Jo vardas galėjo būti ir kitoks, tarkim, Mintus, Mindus, tačiau reiškiantis tą patį ką ir Krivų Krivaitis ir vykdantis tą patį gyvenimo bendrumo vaidmenį tarp baltų genčių. Taip pat sprendžiant iš faktų manytina, kad dalis prekybos kontrolės Dauguvos upe be abejonės buvo skandinavų (variagų) ir atitinkamų Kijevo Rusios kunigaikštyčių rankose. Tačiau stipriausia čia pasireiškė nuo seno buvusi lietuvių galybė – Mindaugo asmenyje.
Taigi, Mindaugo laikotarpis ano meto Europoje vertintinas tokioje šviesoje.
Kur valstybės išlaikomi istorikai! Praėjo 25 metai, o Lietuvos istorija, kaip laikyta, taip laikoma didžiausioje lenkiškosios ir sovietinės istorijografijos gniaužtuose.
Neprieteliai palankūs didiesiems kunigaikščiams, bet ne karaliui Mindaugui, nes jo sukurtoji Lietuvos karalystė tapo pagrindu tautos išlikimui, valstybės išsaugojimui. Tai ir užgauna kaimynų ambicijas, klastočių prirašė. Vieni jas kartoja dėl neišmanymo, kiti su pikta užmačia. Bet – karaliaus Mindaugo nenuversti jau nebepavyks. Istorinius pamatus, o ne jungtys su slavais saugo Vasario 16 ir Kovo 11 aktai. Istorinis karūnavimo šventės žavesys išaukština Lietuvą, su Simonu Stanevičium tariame: „Sveiks, Ringaude, mūsų tėve! / Sveiks, Mindauge, Karaliūnai! / Garbę jūsų skelbdink, Dieve, / Kuri linksmin mumis nūnai“.
Taigi, šiandien “skelbdinant Dievo valia mus linksminančią Ringaudo ir Mindaugo garbę”, galime įžvelgti Rygos vardo ryšį su Mindaugo tėvo Ringaudo, o Mintaujos – su jo sūnaus Mindaugo vardu. Ir per tai manyti, kad iki Livonijos ordino atsiradimo prekybos kelius Dauguvos žemupyje kontroliavo Mindaugo tėvas Ringaudas. Taigi, akivaizdu, kad Ringaudas Rygos vietovėje turėjo pilį, ginamą jam pavaldžios Lietuvos karių įgulos, kuri, kaip žinome iš šaltinių, dar gyvavo ir Vytenio laikais ir saugojo Rygos vyskupą nuo Livonijos ordino.
Tai tokie atmenami ryšiai su braliukais latviais…
Jau prieš metus yra teikta vietovė, kur turi būti Treniotos ir Mindaugo kapai.
Jau prieš metus.
Kas iš to, kad minim tą jo karūnavimą..?
Vis tiek visa skirta tik tolimui nuo realybės ir konkretybės kūrimo.
Linkiu užsukti į Yahoo Group Telepatija.
Nesvarbu, kad toks pavadinimas, bet iš ten kyla klausimas istorikams – kas jums sumoka už tarkim šiandieninį caro Petro laikų Vilniaus tyrimą (planas, kaip perspektyvus, patvirtintas kom. partinio komiteto 1973..)
KĄ JŪS SUKŪRĖTE??? Štai kur klausimas tiems kažkam kuriem Baltai yra rusiškos raidės (“Liežuvininkai”)