Sekmadienį vykusiame referendume dėl žemės pardavimo užsieniečiams rinkėjų aktyvumas buvo rekordiškai žemas – išreikšti savo valią atvyko vos 14,24 proc. rinkėjų. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje pilietiškumą ištiko krizė? Radijo „Laisvoji banga“ laidoje „Ant bangos“ diskutavo Vilniaus universiteto dėstytojai doc. dr. Ainė Ramonaitė ir doc. dr. Darius Kuolys.
Tai – partinės demokratijos pergalė Lietuvoje?
„Tai nebuvo labai netikėtas rezultatas. Tačiau dauguma politologų manė, kad balsuoti ateis bent 30 proc. rinkėjų, – sako A. Ramonaitė. – Apie pusė Lietuvos žmonių apskritai nedalyvauja rinkimuose, tai ši dalis automatiškai atkrenta. Kita dalis pakluso partijų raginimui tarsi boikotuoti šį referendumą.
Todėl manau, kad šis rezultatas yra partinės demokratijos pergalė Lietuvoje. Ar tai yra gerai – klausimas. Ir įvardinčiau dar trečią kategoriją žmonių, kuriems rūpėjo ši tema, bet jie buvo sutrikę dėl referendumo klausimo. Mat buvo labai sudėtingas paketas konstitucijos pataisų, kur net galima diskutuoti dėl formuluočių tinkamumo. Todėl žmonės sutriko ir nusprendė nepareikšti jokios nuomonės“.
Spaudimas referendumo šalininkams buvo nutylėtas
Su A. Ramonaitės argumentais sutiko ir D. Kuolys. Anot jo, referendumas labai daug pasakė apie mūsų valstybės būklę: „Ji gerokai nutolusi nuo demokratijos. Referendumo iniciatoriams reikėjo daug kovoti dėl teisės viešai paaiškinti, ką jie daro. Jie tai gynė net teismuose. Prasidėjo jų niekinimas, persekiojimas.“
Pasak D. Kuolio, žmonės, kurie elgėsi pagal Lietuvos konstituciją ir naudojosi teise inicijuoti tautos nuomonės išsakymą, tarsi susidūrė su Vyriausiosios rinkimų komisijos ir kai kurių partijų atstovų patyčiomis, pareiškimais, kad šis referendumas negali įvykti, be aiškios sistemos buvo tikrinti surinkti parašai.
„Šie parašai keistai atsidūrė policijos rankose ir pasirašę piliečiai šalies kaimuose sulaukė policijos pareigūnų, kurie klausė, ar tai jų parašas. Tai lyg spaudimas tiems, kurie pasisako už referendumo iniciavimą. O tai žiniasklaidoje buvo nutylėta. Referendumo iniciatoriai, kurie elgėsi pagal konstituciją, buvo apšaukti Rusijos agentais, kad griauna valstybę. Buvo ir Tėvynės sąjungos atstovų pareiškimas, kad šis referendumas antikonstitucinis.
Tačiau juk tai ir yra būdas, kuriuo galima pakoreguoti konstituciją. Čia buvo labai stipri kampanija prieš piliečių iniciatyvą. Prezidentė sakė, kad referendumas yra būdingas autoritariniams rinkimams ir tai yra prievartos primetimas. Įsivaizduokime tokį pareiškimą iš kitų Europos Sąjungas valstybių vadovų lūpų. Čia Lietuvos žiniasklaida irgi tylėjo“, – kritikuoja D. Kuolys.
Abi pusės kovojo „negražiai“
„Žinoma, tai, kad referendumas buvo organizuotas ne kartu su Prezidento rinkimais, galima priskaičiuoti prie būdo kaip jo išvengti ieškojimo. Čia, matyt, buvo pakankamai beviltiška ir net negraži kova tarp tų, kurie nori kažką pasakyti valdžiai, o ji nenori klausytis ir bando viską sutvarkyti kitais būdais. Atrodytų, kad jau turėtume prieiti prie civilizuoto kalbėjimosi, tačiau jo nebuvo iš abiejų pusių. Paklausius kai kurių žmonių pasisakymų per debatus, tai sunku įsivaizduoti, kaip taip galima kalbėtis. Tačiau valdžia irgi turėtų rodyti norą susikalbėti“, – dialogo nebuvimą tarp referendumo iniciatorių ir valdžios aiškina A. Ramonaitė.
Lietuvą ištiko rimta demokratijos krizė?
„Prieš referendumą diskutavo paprasti Lietuvos žmonės, kuriems rūpi Lietuvos likimas ir jie nori diskutuoti. Tačiau pažiūrėkime, kaip elgiasi tie, kurie turi galią. Galima prisiminti atominės elektrinės situaciją. Visi žinojo, kas ir kaip vyks. Panagrinėjus šį referendumą – vos šiek tiek dėmesio referendumo išvakarėse. O rodytose laidose – daug prie ko galima prikibti, referendumo iniciatoriai buvo tarsi egzaminuojami. Tokios laidos labiau būdingos Rytų kraštams, kur žiniasklaida aptarnauja valdžios struktūras. Šiuo atveju Lietuva stipriai žygiuoja valdomosios demokratijos arba nomenklatūrinės santvarkos pusėn“, – kritikuoja D. Kuolys.
„Mes net neišgirdom savo Prezidentės nei tą dieną, kai tauta turėjo pasirinkti kaip balsutoi, nei rinkimų išvakarėse. Ji pasakė, tik kad referendumai nėra būdingi demokratijai. Čia aš fiksuočiau rimtą demokratijos krizę Lietuvoje ir dar didesnį susipriešinimą tarp valdžios ir piliečių, – „Laisvajai bangai“ sakė pašnekovas. – Čia buvo galima užmegzti gerą dialogą. Mes esam Europos Sąjungos pasienio valstybė – teritorija tarp vienos Rusijos pusės ir kitos, sparčiausiai nykstantis Baltų arialas, jei pažiūrėtume, kas per paskutinį tūkstantmetį iš viso to liko. Ir pasirodo, kad mes neturim instinkto, kaip norim gyventi, ar norim būti savarankiška bendruomene, laisva tauta, ar turėti referendumą“.
Pasak docento, šiuo atveju referendume buvo keliami labai rimti klausimai, tačiau galima svarstyti, ar buvo teisingos formuluotės, sudarytos ne referendumo iniciatorių, o vyriausiosios rinkimų komisijos. D. Kuolys taip pat kelia klausimą, ar tai, kad surengti referendumą reikia surinkti 300 000 piliečių balsų tautai, kuri dabar neturi nė 3 mln. gyventojų, tebėra logiška.
“Tokios laidos labiau būdingos Rytų kraštams, kur žiniasklaida aptarnauja valdžios struktūras”
Tai, kad pas mus ir yra laisva – t.y. laisvai samdoma žiniasklaida.
Kokia pas mus “demokratija” jau plika akimi matoma. Žinoma, žmonija (kūrinija) nesugebėjo išrasti geresnės formos savo bendram buvimui kaip taip vadinama demokratija, t.y. daugumos primetama valia mažumai. Tačiau žmoguje yra išlikęs nuo sukūrimo įdėtas poreikis paklusti Kūrėjui ir todėl jis nuolat ieško autoriteto (kam paklusti). Todėl tie, kas sugeba save pateikti kaip autoritetą, turi visus žmonių valdymo svertus. Reikia tik vieno, kad valdomieji būtų menko mentaliteto, dezinformuoti ir apmeluoti tų, kurie save pateikia kaip autoritetą, o tada jau ir vualia – banda valdymui paruošta. Tai tokia situacija šiuo metu Lietuvoje. Ir vėl protai netekėjo į užsienius, o tie, kurie liko pasidavė “autoritetui” – valdžiai, kuri jau nebegali net pamąstyti, kad ją gali kas pakeisti. Ir apie jokią demokratiją čia ir kalbėti neverta. Jei tas likutis šviesuolių (virš 200 000), nepasidavusių “autoritetui”, sugebės imti daugintis, tada gal dar ir yra vilties.
ir dar: labai norėtųsi išgirsti gerb. Z.Vaišvilos minčių apie susidariusią situaciją
O man, gerb. A. Ramonaite, labai keista, kad „dauguma politologų manė, kad rinkimuose dalyvaus bent 30% rinkėjų“.
Nesu politologas, tačiau jau nuo pat pradžios teigiau, kad bus tik keliolika procentų. Vienas mano kolega su manimi ginčijosi teigdamas, kad nebus nei 10%. Na, aš maniau, kad bus apie 15%.
Paskaitykit mano ankstesniu komentarus. Visur rasit teiginius „ateis tik keliolika proc.“ arba „bus mažiau, nei kad pasirašė“. Taip ir yra 🙂 Tad kažkas negerai su mūsų politologais. Kaip ir su neadekvačiai įvairių visuomenės grupelių įtaką pervertinančiais politikais.
Aišku, nesu pranašas, o ir ezoterija netikiu. O ir apklausų nedariau. Tiesiog loginiai pamąstymai. Viskas labai elementaru. Lietuviškieji žemgrobiai ir nacionalistai skyrė nemenkas lėšas parašų rinkimo vajui. Tam buvo mobilizuoti iš esmės visi jų šalininkai. To dar niekas regėti neteko. Bent porą kartų parašų rinkėjai buvo atėję ir į mūsų fakultetą. Kartą jiems atidarinėjau buto duris. Vėliau į skambučius nereaguodavau. Parašu rinkėjai taip pat ne kartą lankėsi ir pas mano uošvius, viename Žemaitijos kaimelyje gyvenančius mano tėvus…
Tikrai, net abejonių nekyla – Lietuvoje iš esmės neliko nei vieno žmogaus, kuris nebūtų susidūręs su parašų rinkėjais. Situacija kardinaliai priešinga, nei kitų inicijuotų referendumų atvejais. Dar daugiau – dalis pasirašiusių buvo tiesiog išprovokuoti tai padaryti agresyvesnių referendumo iniciatyvą remiančių vadovų, kolegų ir kaimynų. Teko girdėti ne vieną tokį atvejų. Kad ir žmonos darbe vadovė garbaus amžiaus vadovė atnešė parašų lapus. Vyresnės moterys, vien pataikaudamos vadovei, juos pasirašė. Jaunesnės tiesiog melavo, kad „anksčiau pasirašė“.
Taigi, visi, kas tik nors kiek buvo už šį referendumą (ir ne tik jie, bet ir išprovokuotieji) už jį pasirašė. Kaip tik tai ir suteikė peno išvadai, kad referendume dalyvaus ne daugiau žmonių, nei buvo už jį pasirašiusių. Taip ir įvyko.
Taigi, gerb. politologai, sociologai. Pamąstykit apie tai. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, laikai keičiasi. Socialinių tinklų organizuojančių galių įtakoje demokratinė sistema susidūrė su nauja realybe – dabar ir neįtakingos žmonių grupės gali greitai mobilizuotis ir sutelkti iš esmės visus savo pasekėjus. Kartais tokios grupės gali sudaryti įtaką, kad :jų daug“.
Tad, gerb. A. Ramonaite, keiskit metodiką ir neprisiriškit prie senų stereotipų 🙂 Niekad nebūčiau patikėjęs, kad kas nors rimtesnis būtų pamanęs, jog referendumo šalininkų gali būti net 30%. Utopija.
P.s., O KARTU TAI YRAŽENKLAS, KAD JOKIU BŪDU NEGALIMA MAŽINTI MINIMALAUS PARAŠŲ SKAIČIAUS. Dabartinėje situacijoje net ir pačioms primityviausioms idėjoms paremti gali būti nesunku surinkti 100 tūkst parašų. O kas tuomet? Referendumas po referendumo? O AR NE PER SUNKI NAŠTA VALSYBĖS BIUDŽETUI?
p.docente,labai jau susireikšminote.Juokinga net skaityti.Daug melo(net vulgaraus)jūsų pamąstymuose.
Nenukreipkime žmonių dėmesio nuo dalyko esmės. Demokrtijos krizė Lietuvoje ne referendumų klausime, o valstybės ir savivaldybių valdžių rinkimuose. Konkrečiai jau 20 metų šių rinkimų įstatymų nuostatomis yra pažeidžiami pagrindiniai demokratijos principai.
Visų pirma yra pažeidžiamas pamatinis demokratijos principas – rinkimai laikomi įvykusiais, jeigu juose dalyvauja daugiau negu pusė rinkėjų. Dabar išrinktu laikomas tas, kas gavo daugiau balsų nepriklausomai nuo dalyvavusių rinkimuose skaičiaus.
Antra, Rinkimų komisijų pirmininkais pagal Rinkimų įstatymą yra skiriami tik Seimo partijų, t.y. partijų gavusių vietas Seime, bei tų pačių partijų valdomų valdžios institucijų deleguoti asmenys. Komisijos pirmininkų žinioje yra rinkimų apylinkės antspaudas, balsavimo biuleteniai, rinkimams skirta lėšų dalis ir t.t. Beje, stebėtojais taip pat gali būti tik rinkimuose kandidatuojančių partijų ar asmenų deleguoti asmenys. Taigi, susidaro uždaras ratelis… Tokiu atveju balsų skaičiavime sudaroma galimybė padėčiai, kuri apibūdintina žinomu posakiu: nesvarbu, kaip balsuoja, svarbu – kas balsus skaičiuoja… Tada viską atlikdavo vadinami partiniai tarybiniai darbuotojai. Taigi balsavimo ir balsų skaičiavimo organizavime pakeisti tik pavadinimai, esmė išlikusi sovietinė
Trečia, nors rinkimai pagal sąrašus laikomi įvykusiais, kai juose dalyvauja 25 % rinkėjų, tačiau nedalyvauti rinkimuose pagal partijų sąrašus, o rinkti tik vienmandatinėje apygardoje, galimybės nėra, nes vienu parašu išduodami abu balsavimo biuleteniai. Viešai rinkėjai dažnai pasisako prieš rinkimus pagal partijų sąrašus, tačiau to nepaisoma. Iš esmės niekas nekeičiama. Akivaizdu, kad toks rinkėjų muilinimas yra esminis demokratinio laisvos valios principo rinkimuose pažeidimas.
Yra ir daugiau demokratijos krizės rinkimuose dalykų, netgi rinkimų teisės lygumo pažeidimų.
Taigi, rimčiau būtų griebtis už minėtos negalios šalinimo valstybės valdžių rikimuose, o ne chunveibiniško valstybės valdymo referendumais.
Beje, abu pašnekovai net nėra įsigilinę kas teisiškai yra referendumas, nes laiko jį “nuomonės išsakymu”, kai faktiškai jis yra sprendimas dėl teikiamų priimti konstitucinio įstatymo formuluočių.
O nedalyvaudama referendume Lietuva klausė tikrai ne partijų – jų įtaka Lietuvoje minimali. Galbūt galima manyti, kad partijų klausė tie 50 tūkst, atėjusių ir balsavusių prieš teiktas formuluotes. Taigi Lietuva šiuo atveju pasirodė protingesnė tiek už referendumo organizatorius, tiek už valdžią, privedusią prie jo, duodama sutelktą atkirtį teisinėms demagogijoms.
Kažin, tu man atsakyk, kur demokratija yra? Gal nereikia čia plaktis? Nėra jos niekur. Nėra jos ir Lietuvoje ir sliekų blogame valstybės gyvenime reikia ieškoti ne demokratijos buvime ar nebuvime, o pasirinktame šalies raidos kelyje ir šalies valdymo kokybėje. Jei kelias būtų teisingas, tai ir diktatorius būtų geriau už bet kokią superdemokratiją, einančia ne tuo keliu.
nuoviso.tv/roadtrip-bilderberger-2014-kopenhagen/
Kalbu tik apie, truks pliš – demokratijos principų laikymosi valstybės valdymo teisiniame reguliavime dalykus. Taigi pirmiausia šiuos principus reikėtų turėti Lietuvoje nors teisinio valstybės valdymo reguliavimo lygyje. Toks galėtų būti pirmutinis Lietuvos tikslas. Jeigu pasirodytų, kad ir tokiu atveju demokratija kaip ir komunizmas praktikoje yra utopija, tai nėra ką nė minutės tempti gumą…
Ar demokratiniai valdymo principai, pvz., politinis ar kitoks atstovavimas, pasaulyje dar yra galimi apskritai, esant šiuolaikinio išsiplėtojimo pasaulinei komunikacijai ir su tuo susijusiam visuotinam melo įsigalėjimui, kitas ir, akivaizdu, ne interneto klausimas.
Seniausiai jau aišku, kad demokratija kaip ir komunizmas yra utopija.
Lieka anarchija? Ar diktatūra?
Taip, tinkamai realizuota diktatūra yra geriausia valdymo forma. Demokratija yra opiumas liaudžiai, kad ji gali neva dalyvauti priimant sprendimus. Demokratija gali būti tik nedidelėje grupėje žmonių, kurie visi vienas kitą daugiau ar mažiau asmeniškai pažįsta ir turi daugiau mažiau vienodai įtakos, galios ir turto.
,,N”, net gaila tavęs… iš kur tu turi tiek laiko skaityti visų ‘atsiliepimus’ ir dar visiems viską aiškinti????
Kodėl tu manai, kad ‘diktatorius’ būtų tau naudingas? Pvz., toks ‘kemblys’ taptų diktatoriumi 🙂 o jei tu taptum, man būtų smalsu pažiūrėti kaip siautėtum, įtariu, žiaurus nebūtum – tik negailestingas 🙂
Kadangi demokratinis tvarkymasis grindžiamas asmens laisvės principu, o žlugęs ėjimas į komunizmą laikėsi totalios prievartos iki asmens fizinio likvidavimo režimu. Taigi skirtumas tarp jų esminis. Todėl, kaip humaniškesnį, artimesnį žmogaus prigimčiai gyvenimo būdą, žmonija renkasi demokratiją. Ją pasirinkusi yra ir Lietuva. Vienu iš svarbiausių demokratijos egzistavimo požymių yra demokratiniai valdžių rinkimai. Kas reiškia, kad rinkimų organizavimas ir vykdymas negali būti partijų ir valdžioje esančiųjų rankose. Deja, Lietuvoje jau 20 metų galiojančiame Rinkimų įstatyme minėtas principas nėra įtvirtintas.
Taigi rinkimų ir dar teisingumo vykdymo pertvarkymai yra pirmutiniai demokratijos ritimosi iš utopijos Lietuvoje uždaviniai.
Ne skirtumuose esmė. Esmė tame, kad tiek demokratija, tiek komunizmas yra UTOPIJA.
,,N”, parašyk ką nors protingo, pvz., kas yra ne ‘utopija’ 🙂
Kas turi galvą ant pečių ir dar sugeba smegenimis dirbti, tas pats suras atsakymą, kodėl demorkatija yra utopija. O kas neturi, tai tegul ir toliau rūko opiumą liaudžiai.
Kaip tik skirtumuose esmė, nes gyvenimo be išeities nėra…