Vis dažniau mūsų akiratyje skamba žodis emigracija: tiek politikoje, tiek žiniasklaidoje, tiek ir kultūrinėje terpėje. Lietuvos jaunimo centras rašinių konkursu paklausė Lietuvos ir užsienio jaunimo, ar galima į jau, rodos, iškalbėtą ir banaloką emigracijos temą pažiūrėti originaliai, naujai. Per dvi savaites sulaukta 18 jaunuolių darbų. Po surengtos diskusijos ir komisijos vertinimų – paskelbti ir nugalėtojai.

Jaunimo rašiniuose bandyta atskleisti žmogaus, tėvynės ir emigracijos ryšį. Atsakyti į klausimus: kokias galimybes turi šiuolaikinis žmogus ir kodėl jis renkasi vieną ar kitą kelią? Ar kinta visuomenė? Ar mums svarbi tėvynė? Ar ji mums egzistuoja? Rašiniuose atsiskleidė įvairios nuomonės, kurios visos susitelkė ties sprendimu „neemigruoti“, jei tik yra galimybės. „Teko ne vieną kartą pabūti užsieny, tačiau jau po pirmos savaitės pasiilgstu savų žmonių, gimtosios kalbos ir kultūros. Vis dar nesuprantu, ko gi tautiečiai palieka Lietuvą… Galbūt nesusidūriau su suaugusiojo problemomis, kurios jį verčia iš čia išvykti.[…] O galbūt šis kraštas tik man atrodo Geriausias? Gražiausias? Mieliausias?“, – rašinyje klausia penkiolikmetis Modestas Petkus.

Nepaisant sąsajų su Lietuva daugelis jaunuolių suvokia, kad emigracija yra vienas iš kelių. Tokiu atveju tampa svarbiausias santykis su namais, gebėjimas nepamiršti šaknų. „Kiekvienas siekdamas savo svajonių ir užsibrėžtų tikslų turime žinoti, kas mes esame, iš kur kilome ir kur yra mūsų tikrieji namai. Būkime tais paukščiais, kurie išskridę žiemoti vėl sugrįžta namo“, – rašinyje mintis dėsto penkiolikmetė Inga Valiaugaitė. Jai antrina ir jos bendraamžė Sigita Bendikaitė: „Mums tereikia joje pasilikti ir ją gražinti, mylėti, suvokti, kad tėvynė – tai mūsų mintys, akys, širdis, kad ji jau neatskiriama nuo mūsų“.

Tačiau yra ir kitų nuomonių, kurios paremtos skirtingomis patirtimis. „Išvažiavau gyventi į Londoną, nes buvau jauna – man atrodė, jog reikia pamatyti pasaulį. Ir kol kas tai buvo geriausias mano sprendimas, ne dėl to, kad suaugau, išmokau gyventi savarankiškai, bet dėl to, kad pamačiau tikrąjį, kupiną įvairovės, pasaulį. Susiradau draugų iš skirtingų pasaulių šalių, supratau, kad nepriklausomai nuo žmogaus tautybės, patirties ir rasės, mes esame visi vienodi. Tapau pasaulio piliete, tačiau tai nereiškia, kad man nereikia mano gimtosios Tėvynės“, – rašo konkurse dalyvavusi dvidešimtmetė Rasa Goštautaitė, kuri šiuo metu gyvena Londone.

Konkursas atskleidė ir tėvynės sąvokos neatsiejamumą nuo jausmų, patirčių, jų įspaudų. Būtent jie padeda identifikuoti kas ji yra. Pasak jaunuolių, kai žmogus suvokia kur yra jo tėvynė, tuomet ir emigracija yra tik savo kelio ieškojimas. „Iš tiesų mes neieškome naujos tėvynės. Ieškome tik laimės, atradimų džiaugsmo ir panašių į save. Jei mes šypsomės, džiaugiamės kiekviena akimirka – mes ieškome tokių ir aplinkui. […] Ji pasirinko išskristi kaip tie paukščiai rudenį. Dalintis savo šypsena ir akimirkomis kažkur kitur. Jis pasirinko tapti tuo spindulėliu, kurio ieškodavau kiekvieną kartą ryte keliaudama miesto gatvėmis. Neteisingo kelio nėra – yra tik pasekmės ir galutinė stotelė“, – rašo dvidešimt šešių metų Ernestas Samsonas.

Rašinių konkurso „Ar verta ieškoti antrosios tėvynės?“ nugalėtojais komisija paskelbė Ernestą Samsoną, Rasą Goštautaitę ir Sigitą Bendikaitę.

Savo apmąstymais konkurse pasidalino 18 jaunų žmonių iš įvairiausių Lietuvos miestų: Agnė Strikaitė (20 m., Vilnius), Gelija Tamulytė (15 m., Kaunas), Milda Karvelytė (14 m., Kaunas), Petras Stadulis (16 m., Kaunas), Raminta Žukauskaitė (18 m., Panevėžys), Modestas Petkus (15 m., Kaunas), Inga Valiaugaitė (15 m., Kaunas), Laura Macijauskaitė (18 m., Šiauliai), Ilona Turskaitė (16 m., Alytus), Angelina Purytė (18 m., Šalčininkai, Vilnius), Raimonda Liepaitė (19 m., Mažeikiai), Laura Vaičiūnaitė (14 m., Alytus), Sigita Bendikaitė (15 m., Vilnius), Viktorija Zieniūtė (Kaunas), Vilius Norvaišas (17 m., Šiauliai), Ernestas Samsonas (26 m., Vilnius), Gabija Paunovaitė (16m., Ukmergė) – bei užsienio – Rasa Goštautaitė (20 m. Londonas).

Spausdinti 🖨

ALKO TURINYS