Baltiesiems gandrams šis pavasaris sėkmingas – daugelis jų į Lietuvą parskrido kovo mėnesį, o perėti pradėjo balandžio pradžioje. Po 30–34 dienų perėjimo jaunikliai iš anksčiausių dėčių ritosi jau pirmąją gegužės dekadą. Dabar gandriukai ūgtelėję, pro lizdo kraštą matyti jų galvos. Nors jie dar labai netvirti, negali stovėti, bet prižiūrimi ir maitinami tėvų auga labai greitai.
Deja, ne visiems lemta užaugti. Kasmet gandrai iš lizdų išmeta nemažai, atrodytų, visai sveikų jauniklių. Pasak gamtininkų, taip atsisakoma gandriukų, kurie pradeda nereaguoti į tėvų atskridimą, į siūlomą lesalą. Tokie jaunikliai be maisto ima silpti ir iš lizdo išstumiami kaip svetimkūniai.
Kartais po lizdą ropinėjantys jaunikliai gali ir patys iš jo iškristi. Jeigu ant žemės surastas gandriukas yra sveikas, nelūžę jo kojos ir sparnai, tokį paukščiuką reikia įkelti atgal į lizdą. Nebūtina iki jo lipti – pasilipus kopėčiomis paukščiuką galima įkelti kartimi.
Jeigu gandriukas susižalojęs, jį reikia parodyti veterinarijos gydytojui arba pranešti Gyvūnų globėjų asociacijai tel. 8686 44828, 8655 70058. Jos darbuotojai paukščiuką paims ir gydys.
Auginti namuose gandriukus nelengva, nes jie labai rajūs, prisiriša prie žmonių ir praktiškai negali tapti „normaliais“ gandrais. Daugelis tokių žmonių užaugintų paukščių praranda instinktus, rudenį neišskrenda, todėl jais tenka rūpintis ir toliau. Pasveikusį paukščiuką reikia įkelti į lizdą ir jam leisti adaptuotis, kad galėtų vėl tapti tikru gandru.
