Gegužės 18 d. atskriejo liūdna žinia iš Minsko – Anapilin iškeliavo muzikantas ir poetas Zmitras Sidarovičius (Зміцер Сідаровіч 1965-2014).
Susipažinome ir tapome draugais 2007 m. vykusioje ekspedicijoje „Neris ir jos krantai. Konstantino Tiškevičiaus keliais po 150 metų“. Veljos – Neries vandenys tuomet ištirpdė mus skyrusias sienas – tapome vieningi savo tautų praeities išgyvenimuose ir puoselėjome gražias ateities viltis. Kiekvieną vakarą prie ekspedicijos laužo skambėjo Zmitro dūdmaišis ir skambus balsas, jo dūdmaišio garsų lydimi atnešėme ekspedicijos vėliavą į Vilniaus Rotušę.
Šių visiems mums brangių ir įsimintinų dienų metu užsimezgę bičiuliški santykiai nenutrūko ir vėliau – kiekviena pasitaikiusia proga Zmitras atvykdavo į Lietuvą. Keliavome su juo, dalyvaudavome įvairiose šventėse ir koncertuose – jo stotas, balsas ir skambusis dūdmaišis prikaustydavo klausytojų dėmesį, Zmitras dažniausiai ir tapdavo viso šventinio vyksmo ašimi. Jis nuolat pulsavo įvairiomis kūrybinėmis idėjomis – svajojo išleisti diską, kuris pristatytų gudų folklorinę tradiciją Lietuvos vaikams, mąstė apie koncertinį turą po šalį.
Zmitras buvo vienas iš folklorinio sąjūdžio Baltarusijoje pradininkų, 1991 m. jis organizavo didelio populiarumo sulaukusią folkroko grupę „Kamelotas“ (“Камэлот”). Prieš keletą metų jis su dideliu pasisekimu pristatė savo kūrybą Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Be galo sunku rankioti žodžius ir mintis, kuriais tenka palydėti draugą. Pabaigsiu paties Zmitro žodžiais iš poezijos rinkinio „Trys gilės“ – skamba jie it senovinis užkeikimas:
Дайце замест мёду мне зь Літвы паветра,
Дайце замест мёду мне зь Літвы паветра,
Як буду паміраці з голаду, са смагі,
Як буду паміраці з голаду, са смагі.
Duokit medaus vietoj man Lietuvos dvelksmo,
Duokit medaus vietoj man Lietuvos dvelksmo,
Kai mirtim galuosiuos iš troškulio, iš bado,
Kai mirtim galuosiuos iš troškulio, iš bado.
Keliauk ramiai, mielas bičiuli ir bendražygi. Tenušviečia žvaigždės tau kelią.
httpv://youtu.be/lAQwkagjpWo
httpv://youtu.be/2_nN-heE4xo
Vaizdo ir garso medžiaga iš Радыё Свабода archyvo:
„Ва ўсё гэта я ня веру“ („Į visą tai aš netikiu“):
„Мікрараён“ („Mikrorajonas“):
http://audioarchive.rferl.org/BR/manual/2012/03/16/6c4d231c-44b2-49ce-a320-3f7d0a54acb1.mp3″ width=”400″]
„Каханая, сьветлы твой дом“ („Mylimoji, šviesūs tavo namai“):
http://audioarchive.rferl.org/BR/manual/2012/03/16/f8de7b6f-c38f-4135-8b26-1b623f928a29.mp3″ width=”400″]
„Пена цёмнага піва“ („Tamsaus alaus puta“):
http://audioarchive.rferl.org/BR/manual/2012/03/16/4f6f231e-abf8-445d-ad36-c0da8180fd43.mp3″ width=”400″]
„Нёман“ („Nemunas“):
http://audioarchive.rferl.org/BR/manual/2012/03/16/37925a31-2a32-4a4f-a7f3-cde1f7fc69f9.mp3″ width=”400″]
Zmitras Bartosikas (Зьміцер Бартосік) kalbasi su Zmitru Sidarovičium:
http://audioarchive.rferl.org/BR/manual/2012/03/16/ee76b1f7-c20f-4fac-b1ab-77142dbe1624.mp3″ width=”400″]
Labai puikūs žodžiai pasakyti šio garbingo Žmogaus apie santykį su Lietuvą – Lietuvos dvelksmas.Tai tikras mūsų liaudies kultūros draugas,savo krašto meno puoselėtojas.Plačiau reikėtų skleisti Zmitro Sidarovičiaus nuveiktus
darbus vardan mūsų tautų draugystės.Menas vienija tautas.Jo žodžiai lyg testamento eilutės turi ir mus priversti
mylėti savo gimtinę,nes ji to verta.
Pagarba