L. Balsys. Siekdama išsaugoti Prezidento kėdę, D.Grybauskaitė pradeda įžūliai meluoti

LNK televizijos 2014 m. gegužės 14 d. laidoje „Diagnozė valdžia“ kandidatė į Prezidentus Dalia Grybauskaitė, laidos vedėjos R. Tapinienės paprašyta pakomentuoti faktus, jog Prezidentūrą palieka artimiausi bendražygiai, kaip, pavyzdžiui, L. Balsys, D. Grybauskaitė pareiškė:

„37:25 KL: Kodėl jus paliko artimiausi bendražygiai, kalbu, pavyzdžiui, apie poną Balsį?

37:29 DG: Jis atidirbo du metus, mes buvome sutarę, kad jis išeina, neva, savo noru, ir kad mes nekomentuojame tų priežasčių.

37:40 KL: Bet jis komentuoja ir dar netgi knygą žada rašyti…

37:42 DG: Aš laikausi savo žodžio.“

Prezidentė laikosi žodžio, kurio… niekada nedavė!

Tiesa ta, jog 2011 metais tarp manęs ir tuometinės Prezidentės D. Grybauskaitės nebuvo ir negalėjo būti jokių susitarimų, esą aš turėčiau trauktis iš pareigų ir įsipareigoti nekomentuoti pasitraukimo priežasčių. Laidoje D. Grybauskaitės pasakytas teiginys yra paprasčiausias tikrovės neatitinkančių melagingų faktų skleidimas.

Gal ne visi skaitytojai, ypač jaunoji karta, supranta Daukanto rūmų užkulisius. Jie paprasti.

Savo teiginyje Prezidentė lyg ir leidžia suprasti, jog buvau paprašytas išeiti, o kad nekiltų kokių skandalų, esą buvome sutarę jog išeinu „neva, savo noru“ ir laikau liežuvį už dantų. Tie, kas dar atsimena sovietinius laikus, iškart supras, jog tai – sovietinės partinės nomenklatūros metodai, kuriuos, deja, Prezidentė sėkmingai taiko ir šiandien. Jei tikrai būtų buvę šitaip, mano pareiškimas išeiti iš darbo būtų buvęs tiesiog prašymas atleisti „šalių sutarimu“, o man išmokėta solidi kompensacija arba surasta kokia nors kita šilta vietelė valstybės tarnyboje. Bet mano atvejis kitoks, nes man tokie metodai bjaurūs.

Apsisprendžiau pasitraukti, negalėdamas taikstytis su intrigomis, kiršinimu ir telefonine teise, kuriuos vėliau viešai patvirtino tiek Seimo Pirmininkės I. Degutienės liudijimai, tiek garsiosios „Gailiaus-Giržado“ VSD pažymų nutekinimo istorijos.

Savo, kaip vyriausiojo patarėjo, spaudos tarnybos vadovo ir atstovo spaudai, atsistatydinimo pareiškimą įteikiau tuometei Prezidentei D. Grybauskaitei per oficialų vyriausiųjų patarėjų ir Prezidentės darbinį pasitarimą 2011 m. birželio 3 dienos rytą, dalyvaujant ne tik vyriausiesiems patarėjams, bet ir asmeninėms Prezidentės sekretorėms, kurios protokolavo susirinkimą. Įteikdamas atsistatydinimo pareiškimą, oficialaus darbo pasitarimo metu, protokoluojant ir girdint daugeliui liudininkų, pareiškiau: „Negaliu kalbėti jūsų vardu, nes nebetikiu tuo, ką darote.“ Pareiškime aiškiai nurodžiau ir politines bei asmenines pasitraukimo priežastis. Pagalvokite patys, ar taip elgtųsi patarėjas, turėdamas susitarimą su Prezidente? Ar Prezidentė, kuri „laikosi žodžio“ tokį pareiškimą pasirašytų?

Bet… ji pasirašė tą pačią valandą, kai pateikiau, visiems matant. Tuo patvirtindama, jog nėra jokio susitarimo ir pritardama mano atsistatydinimo motyvams. Tiems, kas netiki, pareiškimas turėtų būti prieinamas žiniasklaidai ir visuomenei Prezidentūros kanceliarijos archyve. Padėjau pareiškimą ant stalo ir išėjau. Daugiau jokių asmeninių kontaktų nuo to laiko su Prezidente neturėjau, vadinasi, nebuvo ir jokių progų ką nors susitarti. Įdomu ir tai, jog oficialus Prezidento dekretas dėl mano atleidimo pasirodė tik birželio 7 dieną, kitą dieną po to, kai žiniasklaida pasigedo, kur aš dingau, ir buvo paviešintas mano atsistatydinimo faktas ir politinės bei asmeninės atsistatydinimo priežastys. Jei, kaip teigia Prezidentė D. Grybauskaitė, „buvome sutarę“, kodėl reikėjo beveik savaitę laukti su dekretu? Gal tikėtasi, jog apsigalvosiu?

O gal Prezidentė tiesiog supainiojo mane su kitais jos vyriausiaisiais patarėjais, kurie iš tikrųjų pasitraukė tyliai ir toliau tyli, nes bijo dėl savo karjerų ir šeimų?

Raginu visus Lietuvos piliečius, kuriems brangi Lietuvos reputacija, o tiesos sakymas yra nepajudinama vertybė, nebalsuoti antrajame rinkimų ture už meluojančius ir neraustančius kandidatus.