Balandžio 26–27 dienomis, Kulionių kaime, šalia Molėtų Astronomijos observatorijos įsikūrusioje Molėtų krašto muziejaus Etnografinėje sodyboje senojo baltų tikėjimo tęsėjai – romuviai jau 18-tą kartą švęs pirmosios pavasario žalumos šventę – Jorę.
Balandžio 26 d., šeštadienį, nuo 11 val. šventės dalyviai talkininkaus tvarkydami ir pirmąja pavasario žaluma puošdami šventės vietą. Po Talkos visi sugužės į kaimišką Kulionių pirtį, kurioje pasitelkę pirmaprades gamtos galias – ugnį, vandenį, orą, akmenį, garą ir beržines vantas sustiprins savo jėgas.
Etnografinėje sodyboje visą dieną darbuosis amatininkai. Visi norintys galės galės sau pasigaminti žalvarinį baltišką papuošalą. Šio amato mokys ilgametis Jorės šventės dalyvis, senovinių papuošalų meistras Rimantas Ordinas. Taip pat bus galima nebrangiai įsigyti ir paties meistro padirbdintų papuošalų.
Škudžių avių augintojų asociacija šventės dalyviams pristatys archajiškas baltiškas avis – škudes, Baltijos regione veistas jau prieš 4000 metų. Apie žirgininkystę, žirgus bei jų priežiūrą su šventės dalyviais patirtimi dalinsis NVO Žirgų globos asociacija nariai.
17 val. vyks iškilmingas naujojo Etnografinės sodybos statinio – tradicinės aukštaitiškos pirkios atidarymas. Molėtų rajono meras Stansilovas Žvinys ir UAB „Minduvos statyba“ vadovas Saulius Venclovas šventės dalyviams pristatys įspūdingą naujumu šviečiančią dviejų galų aukštaitišką pirkią, kurioje įsikurs amatų kiemelis, o vėliau ir senosios baltų pasaulėžiūros ekspozicija.
VVG finansinės paramos ir nagingų „Minduvos statybos“ įmonės meistrų dėka mažiau nei per pusmetį įkūnytas statinys nustebins ne vieną Jorės dalyvį, mat pievoje, kurioje dar pernai metų Jorėje buvo šokta ir trypta, vargu ar kas tikėjosi taip greitai išdygsiant šį įspūdingą statinį.
Šventės proga naujoje Etnografinės sodybos pirkioje bus atidarytos dvi meno parodos: Dalios Stalauskienės unikalių tapybos ant stiklo darbų paroda „Laiko ataudai“ ir Martynos Kašinskaitės iliustracijų paroda „Skaitant dangaus ženklus. Lietuviško Zodiako pėdsakais“.
Norintys pasigilinti į tradicinės baltų kultūros esmes pavakaryje Senovinėje dangaus šviesulių stebykloje galės pabendrauti su vaidilomis: mitologu dr. Dainiumi Razausku, etnokosmologu Jonu Vaiškūnu, apeiginio folkloro grupės „Kūlgrinda“ vadove Inija Trinkūniene, baltiško gyvenimo būdo mokytoju Valdu Rutkūnu ir kitais Lietuvos Romuvos atstovais.
Kaip ir kasmet vakaro sutemas praskaidrins „Ugnies ženklai“ grupės sukurti reginiai ir smagi vakaronė prie šventinio laužo. Na, o panaktinieti mėgstantys sutemus bus pakviesti į „Gyvo žalio“ apeigas ir paslaptingą naktinį žygį su deglais…
Balandžio 27 d., iš ryto įkūrus ugnį Perkūno šventykloje bus užkaistas didelis šventinis katilas, kuriame visą pusdienį kunkuliuos visiems šventės dalyviams skirtas apeiginis viralas.
11 val. visi šventės dalyviai rinksis Senovinėje dangaus šviesulių stebykloje, ir Romuvos vaidiloms paskelbus apeigų pradžią, iš ten nešini vėliavomis darnia eisena, įkvėpta Lietuvos Romuvos apeigų grupės „Kūlgrinda“ giesmių ir būgnų garsų, patrauks į Želvų ežero kyšulyje daugiau nei 2000 metų dunksantį ir didingus protėvių žygius menantį Kulionių piliakalnį.
Piliakalnyje giesmėmis ir aukomis bus pagerbtas visų laikų kovotojų už Lietuvos laisvę atminimas, o jų vėlės bus pakviestos įsijungti į švenčiančiųjų gretas.
Prie seniausio piliakalnio medžio ir liepsnojančio aukuro įvyks įšventimo į romuvius apeigos. Kiekvienas apsisprendęs eiti Tautos protėvių keliu ir pasiryžęs tęsti pradėtus jų darbus, bendraminčių ir protėvių vėlių akivaizdoje galės prisiekti ir tapti tikru romuviu.
Vėliau šarvuoti gyvosios istorijos klubo „Varingis“ kariai sukryžiuos kalavijus ir kovos veiksmais primins už mūsų Tėvynę gyvybes padėjusių pilėnų atminimą.
Pasisėmę įkvėpimo iš protėvių vėlių, ir pakvietę jas švęsti kartu, šventės dalyviai užsidegę deglus nuo piliakalnio aukuro darnia eisena sugrįš į Dangaus šviesulių stebyklą.
Čia nuo piliakalnio atsinešta ugnimi įkurs šventinį aukurą ir aukos Dievams, dėkodami už jų teikiamas galias bei gėrybes. Atskira apeiga bus palabinti dideli ir maži, gavę pavasarinę gyvybės prisikėlimo galią – Jorę menančius vardus: Jorės, Joriai, Jorigės, Jorūnai, Jorūnės, Jurgiai, Jurgitos…
Vėliau kiekvienas šventės dalyvis turės progą, tardamas linkėjimo žodžius Perkūno šventovei, iškilmingai paaukoti savo atvežtą lauko akmenį. Vaikai galės pasivaržyti ridendami joručius (taip Jorės šventėje vadinami marginti kiaušiniai).
Paskui visiems turintiems šaukštus ir dubenėlius iš apeiginio katilo bus atseikėta šventinio viralo. Bendros šventės dalyvių vaišės kartu su neregimomis protėvių vėlėmis ir Dievais, pasak romuvių, yra seniausia ir svarbiausia Jorės šventės apeiga – juk valgymas ir gėrimas tai veiksmas, kuomet priimdami gamtos teikiamas gėrybes ilginame gyvenimą ir traukome mirties mums nuolat spendžiamas pinkles.
O kur dar apeiginis supimasis, šokimas lenton, jorės kiaušinienės kepimas, dainos ir šokiai…
„Pirmoji pavasario žaluma mums kasmet aiškiai apreiškia kada gamtoje vyksta viso kas gyva prisikėlimas, kada prasideda tikrieji Naujieji metai.
Tuomet privalome išeiti į gamtą, atsiverti jos galioms. Užuot tūnoję tarp dirbtinių sienų eikime į mišką, prisilieskime prie pirmųjų gležnų pumpurų, pasigrožėkime žibuoklėmis, atsigerkime beržų sulos, pavaikščiokime basi po pirmuosius želmenis. Jorė – tai tik akimirka gamtos virsmų rate. Pirmoji žaluma netruks virsti vešliais lapais, pražįsti žiedais, prinokti vaisiais…
Bet jei pražiopsosime pradžią – kuomet kaip tik ir sprendžiasi kokie bus tie vaisiai, tai būsime neišnaudoję progos sustiprinti savo galias, nukreipti jas brandos, skalsos ir darnos kelin“, – sako jau 18-tą Jorės šventę Kulionyse su bendraminčiais rengiantis etnokosmologas Jonas Vaiškūnas, primindamas, kad Jorės šventės esmę sudaro sąmoningas žmogaus įsijungimas į gamtos gimdančiųjų galių sklaidos virsmo pradžią.
Lietuvos Romuva ir Molėtų krašto muziejus Jorės šventę Kulionyse kartu rengia nuo 1996-tųjų metų, kuomet vaizdingoje Lenktinio ežero pakrantėje esančioje senoje sodybvietėje buvo įrengta Senovinė dangaus šviesulių stebykla.
Nuo to laiko čia kasmet, paskutinį balandžio savaitgalį, renkasi senojo baltų tikėjimo tęsėjai ir visi norintys nepraleisti progos pasisemti galių iš atbundančios pavasarinės gamtos, sprogstančių pumpurų, skaisčiau sušvitusios Saulės ir atgyjančios Žemės.
Jorės šventės lankstinukas [pdf].
Jorės šventės plakatas (A3) [pdf]
httpv://youtu.be/20TrOd51Zbk
Jorė 2013, Vytauto Daraškevičiaus nuotraukos:
Jorė 2013, Alkas.lt, G.Brazauskaitės ir A.Rasakevičiaus nuotraukos:
Nuoširdžiai linkiu visuotino susidomėjimo jūsų renginiu – tegul Dievai padaro renginį pelningu 🙂
Labai patiko vaidilų pareigų sąrašas:
,,Norintys pasigilinti į tradicinės baltų kultūros esmes pavakaryje Senovinėje dangaus šviesulių stebykloje galės pabendrauti su vaidilomis: mitologu dr. Dainiumi Razausku, etnokosmologu Jonu Vaiškūnu, apeiginio folkloro grupės „Kūlgrinda“ vadove Inija Trinkūniene, baltiško gyvenimo būdo mokytoju Valdu Rutkūnu ir kitais Lietuvos Romuvos atstovais.” 🙂
Nekreipkim dėmesio į piktybininkus. Kuo gausiau susirinkime švęsti Jorės. Gyvo – žalio!
Dieną nieks nevyksta, tikką iš ten, gal vakare bus veiksmas
Ei, romuviai, sugalvojau jums būdą kaip pralobti. Jūs neprašykite valdžiukės, kad padarytų jus ‘tradiciniais’, bet įsirašykite į Gineso knygą – kirviu neiškirsi. Visas pasaulis sužinotų apie ‘baltų tradiciją’ – pirmą religiją sukurtą MOKSLINIU PAGRINDU! Man priklausytų 10 nuošimčių nuo jūsų pelno už pasiūlymą.
,,Gineso rekordų knyga – kasmetinis pasaulio rekordų žinynas, kur pažymimi ne tik žmogaus pasiekimai, bet ir ekstremalūs pokyčiai gamtoje.
Pirmą kartą knyga išleista 1955 m. airių alaus daryklos „Guinness Brewery“ valdytojo Chju Biverio sumanymu. Jis tikėjosi, kad tokia knyga sudomins aludžių lankytojus ir jie visada turės apie ką diskutuoti.”
(ištrauka iš Vikipedijos)
Teisinga pastaba. Ramuviai labai puoselėja “baltiškus tradišinus”, nusispjovę ant gimtosios kalbos. Gal, Kembly, žinai , kiek laiko reikia mokytis įvairiose aukštosiose žinyčiose, kad pritruktų lietuviškų žodžių pavadinti tą ar kitą reiškinį, užsiėmimą. O tiems , kurie tai pastebi ir siūlo nebjauroti savo šnektos , vadinti piktybininkais. Labai gražu.
Linkėjimai dalyviams. Gyvo – žalio!
Romuviai daro itin didelę žalą kaitaliodami pavadinimus. Manau, jie sąmoningai nori susieti protėvių pasaulėžiūrą su žodžiu ‘baltai’. Jų tikslas atkirsti lietuvius nuo protėvių. Tie ‘vaidilos’ kaskart vis kitaip vadina: ,,Baltų kultūros puoselėtojai”, ,,senojo baltų tikėjimo tęsėjai – romuviai”, ,,senosios baltų pasaulėžiūros ekspozicija (???)”, ,,tradicinės baltų kultūros esmes”, ,,Lietuvos Romuvos”. Kažkada buvo tik ,,baltų tradicija”.
,,Baltų terminą pirmąkart pavartojo vokiečių kalbininkas Georg Nesselmann knygoje Die Sprache der alten Preußen an ihren Überresten erläutert (Berlin, 1845). Terminas padarytas iš Baltijos jūros vardo, kuris gali būti susijęs su šaknimi balt-, nors dėl Baltijos vardo kilmės yra keletas hipotezių, iš jų tik viena sieja šį vardą su minėta baltiška šaknimi.
Iki tol buvo vartojami terminai lietuvių kalbos, latvių kalbos ir pan. Kalbininkai K. Jaunius ir K. Būga, remdamiesi I a. romėnų istoriko Kornelijaus Tacito veikale „Germania“ minimu Aestiorum gentes, taip pat ir vėlesnių istorikų šaltiniais, baltus vadino aisčiais. Remiantis senaisiais istoriniais šaltiniais, šiuo pavadinimu, kaip spėjama, buvo vadinama viena iš prūsų genčių. Todėl jis nėra itin plačiai vartojamas.”
Dar, šiame straipsnyje užtikau laaabai keistą sakinį: ,,Pasisėmę įkvėpimo iš protėvių vėlių, ir pakvietę jas švęsti kartu…”. Abejoju, kad kažkas iš ‘vaidilų’ paaiškins tokį PAPROTĮ semti įkvėpimą iš protėvių vėlių, reiktų suprasti, iš paskutinio atodūsio.
Nors… jie iš visur viską semia:
,,Nuo to laiko čia kasmet, paskutinį balandžio savaitgalį, renkasi senojo baltų tikėjimo tęsėjai ir visi norintys nepraleisti progos pasisemti galių iš atbundančios pavasarinės gamtos, sprogstančių pumpurų, skaisčiau sušvitusios Saulės ir atgyjančios Žemės.” – SĖMĖJAI.
šiemet pastebėjau, kad nemažai keiksnojusių romuvius patys davė priesaiką ir jais tapo…
Seniau buvo sutarimas, kad “politinių partijų vėliavas paliekame namuose”. Šiemet nors ir be vėliavų, bet visai be politikos nesugebėjom apsieiti 🙁
Mantai, vėliavos buvo paliktos. O kalbų necenzūruojame. Laisvė yra laisvė. Ką siūlai? Užčiaupti burnas? Atimti žodį?