A. Kubilius. Pasaulis – ant didžiausių išmėginimų slenksčio

Skelbiame Seimo opozicijos lyderio Andriaus Kubiliaus kalba, pasakyta spaudos konferencijoje 2014-03-17 d., Seime.

Paaiškėjo, kodėl Vladimiras Putinas niekaip negalėjo pripažinti akivaizdaus fakto, kad 1940 metais Stalinas okupavo Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes. Putinas tiesiog negali nutolti nuo Sovietinės imperijos patirties. Krymo „referendumą“ reikia lyginti ne su Kosovo ar Škotijos referendumais, bet su Baltijos šalių okupacija 1940-aisiais. Tada kariuomenė įžengė birželio 15 d., po to įvyko tariami Liaudies Seimo rinkimai su šimtaprocentiniu balsavimu ir po mėnesio, liepos 21 d., Stalino saulė jau buvo parvežta į Lietuvą iš Maskvos. Po V. Janukovyčiaus žlugimo vasario 21d. Krymo okupacija, su tariamu balsavimu ir saulės parvežimu iš Maskvos taip pat truks ne ilgiau kaip mėnesį.

Pasaulis yra ant didžiausių išmėginimų slenksčio. Galimi patys įvairiausi scenarijai – nuo laipsniško Kremliaus suvokimo, kad toks neprognozuojamas agresyvumas kenkia pirmiausia Rusijai ir pačiam Kremliui, iki nežaboto agresijos plitimo į vis naujus regionus, pradedant nuo Rytų Ukrainos, iki Moldovos, Gruzijos ir Baltijos valstybių.

Negalvokime ir neapsimetinėkime, kad mūsų tai nepalies. Priešingai –  esame ir būsime pavojingiausiame regione, todėl esame labiausiai suinteresuoti, kad blogiausio scenarijaus būtų išvengta. O tai galima pasiekti tik tada, jei Vakarai veiks ryžtingai ir vieningai. Lietuva yra ir toliau turi būti labiausiai suinteresuota efektyviomis Vakarų sankcijomis, nepaisant to, kad nuo to būsime patys labiausiai tarp europiečių nukentėję, nes turime santykinai didžiausią eksporto į Rusiją procentą. Tačiau jeigu Vakarai sankcijomis nesustabdys Rusijos agresyvaus elgesio, mes būsime tie, kurie labiausiai nukentės nuo Rusijos agresijos plėtros. Praradimai, kuriuos Lietuva patirtų nesustabdžius Rusijos agresijos dabar būtų žymiai, nepalyginamai didesni nei tie praradimai, kuriuos Lietuva patirs, kai Vakarai pradės taikyti sankcijas Rusijai.

Putinas artina savo režimo pabaigą

V. Putino režimas, per pastaruosius keliolika metų nuosekliai eidamas tuo pačiu klaidingu keliu – bandydamas sustabdyti natūralią Rusijos imperijos griūtį – galų gale pralaimėjo Maidane. Iš to nervingai ir paskubomis padarė visiškai klaidingą išvadą ir ėmėsi Krymo okupacijos. Tai yra didžiausia asmeninė V. Putino klaida, kuri ilgainiui atves į visišką imperinės Rusijos, kurios restauracijos idėją taip puoselėjo V. Putinas, pralaimėjimą. Ir tai yra geroji šitos krizės pusė. V. Putinas artina savo režimo pabaigą. Šeštadienio demonstracija Maskvoje tą aiškiai parodė – nepaisant milžiniškos informacinio ir propagandinio karo mašinos, užsuktos pačioje Rusijoje, dešimtys tūkstančių išėjo protestuoti.

V. Putinas ėmėsi tokių desperatiškų veiksmų ne todėl, kad jis jaučiasi esąs labai stiprus ir galingas, bet todėl, kad jis jaučia realų savo imperinio projekto silpnumą ir yra išsigandęs, kad Maidanas gali pasikartoti ir Rusijoje. Didžiausias pavojus, jo matymu, kad po Maidano pergalės Ukraina gali sėkmingai vystytis kaip europietiška valstybė ir tai yra didžiausias pavojus asmeniškai Putinui, nes tai būtų įtikinamas įrodymas ir paprastiems rusams, kad europietiška kryptis, kryptis be Putino, yra sėkmės kryptis. Todėl dabar svarbiausias V. Putino tikslas per Ukrainos teritorijų okupaciją, per neramumų Rytų Ukrainoje skatinimą padaryti viską, kad naujoji Ukrainos valdžia negalėtų susikoncentruoti į rimtas reformas ir sėkmės kūrimą.

Krymo okupacija akivaizdžiai atskleidė iš esmės fašistinę V. Putino režimo ideologinę prigimtį. Jo kalbos ir elgesys savo didžiarusiškuoju šovinizmu niekuo nesiskiria nuo nacistinio šovinizmo. Didžiausią pavojų Krymo ar Rytų Ukrainos gyventojams, rusams, ukrainiečiams ar totoriams, kelia ne kokie nors Maidano nacionalistai, o rusiškas šovinizmas, kurį skatina ir puoselėja pats V. Putinas. Kaip rodo panašių šovinistinių režimų patirtis, iš pradžių jie sulaukia nemažo populiarumo tarp savo žmonių.

Tačiau toks režimas XXI amžiuje neturi jokios ateities. Tą parodė ir ne tokia tolima Slobodano Miloševičiaus puoselėto serbų šovinizmo tragiška istorija ir pabaiga. Kartu akivaizdu, kad iki to laiko, kai Rusija pajėgs nusimesti tokį Rusijai ir visam pasauliui kenkianti totalitarinį režimą, Europos žemynas ir visas pasaulis gali susidurti su dideliais išmėginimais.

Išmėginimai jau šiandien yra dideli, nes V. Putinas jau pradėjo karą. Pirmiausia – informacinį ir propagandinį, bet taip pat ir okupacinį, artėja ekonominis karas. Kariauja ne tik Kryme ir Ukrainoje, bet ir visame pasaulyje ar Europoje, įskaitant Lietuvą. Todėl ir mes turime žiūrėti ir matyti ne tik savo kiemą, bet ir žymiai plačiau. Turime matyti ir tai, kad V.Putinas neišvengiamai pralaimės.

V. Putinas pralaimi dar ir todėl, kad Vakarų atsakas yra kaip niekada vieningas ir gana grėsmingas. Paradoksalu, bet turime būti „dėkingi“ Putinui, kad jis ne tik patvirtino, bet ir viršijo mūsų pesimistines prognozes apie Rusiją, kurias mumis nelabai tikintiems vakariečiams mes dalijome visą pastarąjį dešimtmetį. V. Putinas pagaliau suvienijo Vakarų požiūrį į jo keliamą grėsmę.

Ir nors V. Putino neprognozuojamas elgesys tokio vieningo Vakarų atsako iki šiol nėra sustabdytas, tačiau jeigu šiandien, kaip pačios Angelos Merkel buvo žadėta, bus pradėtos įvedinėti personalinės sankcijos Rusijos vadovybės pareigūnams, tai bus rimtas atsakas Rusijos prezidentui. Tai akivaizdžiai reikš ir tai, kad V. Putinui nekeičiant savo elgesio, Rusija toliau sulauks ir ekonominių sankcijų. Šis karas, kurį pradėjo V. Putinas, yra Putino pralaimėjimo karas, kurį jis pirmiausia pralaimės tarptautinėse akcijų biržose, dėl tarptautinės izoliacijos ir dėl Rusijos ekonominių problemų.

Ukraina ir Rytų kaimynystė

Ukraina jau dabar yra pasiekusi didžiulę pergalę. V. Putinas savo klaidomis ir neprognozuojamu elgesiu sugebėjo sutelkti visą Vakarų pasaulį remti Ukrainos pasirinkimą. Visi už Ukrainą ir visi prieš V. Putino Rusiją.

Iš esmės Ukrainos sėkmė keičia visą geopolitinę situaciją mūsų regione. Jau dabar matome, kad net Aliaksandras Lukašenka ieško būdų, kaip parodyti, kad jis nėra su V. Putinu dėl Ukrainos.

Galima prognozuoti, kad visa V. Putino kurta Eurazijos sąjunga pradės braškėti, nes jis įrodė, kad ją riša tik tankų jėga. V. Putino įvykdyta nervinga, paskatinta tik pralaimėjimo Maidane, Krymo okupacija yra akivaizdus įrodymas, kaip silpnai jis jaučiasi, ką labai greitai suvokė ir A. Lukašenka, ir, tikėtina, N. Nazarbajevas.

Savo silpnumą Ukrainoje V. Putinas dar stengsis pridengti keldamas ir skatindamas sumaištį Rytų Ukrainoje. Referendumą Kryme gal taip skubėjo surengti todėl, kad paskatintų Krymo pasekėjus Donecke ir Luganske. Tai gali sukelti įvairių problemų tiek Ukrainos valdžiai, tiek tarptautinei bendruomenei. Bet tai nieko neapgaus –  tai bus dar vienas V. Putino silpnumo įrodymas.

Ukrainoje situacija nebus lengva, visko bus, kaip ir mūsų valstybėje pirmaisiais Nepriklausomybės metais, bet Ukraina ištrūko iš neoimperijos gniaužtų, ir tai geriausiai įrodo nervinga V. Putino reakcija.

Vyriausybė jau dabar turi racionaliai ruoštis ekonominių sankcijų įvedimui ir atsakomiesiems Rusijos veiksmams

Lietuva, būdama Rusijos ir Ukrainos netolima kaimynė, neišvengiamai yra ir bus to, kas vyksta šiame regione dalyvė. Lietuvos geopolitinis saugumas priklauso nuo Rusijos tapimo normalesne valstybe. Šiame kelyje V. Putino neoimperinė Rusija tiesiog privalėjo patirti pralaimėjimą Maidane ir dabar turės patirti dar vieną pralaimėjimą iš Vakarų bendruomenės. Tai padės ilgainiui ir Rusijai tapti normalesne valstybe, o taip pat padės Lietuvai gyventi saugiau.

Tačiau dabar Rusija pradėjo karą, informacinį, propagandinį, ekonominį Kryme ir ginkluotą okupacinį karą. Šio karo (bent jau informacinio) dalyviais mes jau esame. Jais jau yra ir visas demokratinis pasaulis. Verta prisiminti, kad Lietuvos Baudžiamasis Kodeksas numato aiškią Lietuvos piliečių atsakomybę už išdavystę ar kolaboravimą karo metu, ar už padėjimą kitai valstybei veikti prieš Lietuvą taikos metu. Tą turi atsiminti visi, kurie dėl savo verslo ar asmeninių politinių interesų yra pasiruošę, išnaudodami mūsų demokratišką parlamentą ar žiniasklaidą, skleisti V. Putino propagandos „tiesas“. Tai tas pats, kaip priešo pabūklais šaudyti į savus.

Lietuvai laikotarpis gali būti nelengvas, jeigu Putinas nesustos ir Vakarai turės pritaikyti ne tik asmenines, bet ir ekonomines sankcijas, kokios buvo taikomos, pavyzdžiui, Iranui. Lietuva tarp ES valstybių turi didžiausią eksporto į Rusiją procentą (iki 20 proc.), Lietuva labai stipriai priklauso nuo Rusijos energetinių resursų. Tačiau nepaisant to, Lietuva turi būti stipriausia ekonominių sankcijų advokatė, nes nesustabdžius V. Putino agresijos dabar, mes patirsime žymiai didesnius nuostolius, jeigu tapsime kitu V. Putino tiesioginės agresijos taikiniu.

Todėl Lietuvos Vyriausybė jau dabar turi racionaliai ruoštis ekonominių sankcijų įvedimui ir atsakomiesiems Rusijos veiksmams. Vyriausybė turi pasirūpinti tuo, kad potencialiai gali tekti gerokai daugiau elektros gaminti savose brangesnėse elektrinėse, tartis reikia dėl Inčiukalnio dujų saugyklos panaudojimo ir pan. Vyriausybė turi perskaičiuoti visas ekonomines prognozes ir realiai numatyti galimą biudžeto įplaukų sumažėjimą. Reikia peržiūrėti, kurie ekonomikos sektoriai gali labiausiai nukentėti nuo įvedamų sankcijų ir ieškoti būdų, kaip jiems padėti amortizuoti potencialias problemas. Šiuos darbus reikia atlikti jau dabar, nesislepiant nuo visuomenės ir išaiškinant žmonėms, kad gintis turime ne tik geriau finansuodami krašto gynybą, bet ir solidariai atlaikydami ekonominių sankcijų naštą.

Šiandien sprendžiasi ne tik Krymo ir Ukrainos likimas, bet ir Rusijos likimas, o tuo pačiu ir mūsų bei visos Europos ateitis. Nebijokime apginti savo ir savo vaikų ateitį.