A. Guogis. Gyventi pagal „įformintas vizijas“

Šiuolaikinių savižudybių, moralinio nuopolio, netikėjimo ir netikrumo priežastys Rytų Europoje ir Lietuvoje, manau slypi dar ir tame, kad mes dažnai ne tik nežinome ko norime ir nežinome kur einame, bet ir nesistengiame to žinojimo suformuluoti. O jeigu jau kartais suformuluojame, tai – juo sekti. Didžiule Lietuvos bėda įvardinčiau normatyvinių modelių politikoje, ekonomikoje ir moksle stygių ir sekimo jais trūkumą. Normatyvinis modelis, arba „įforminta vizija“, reikalinga ne tik dėl aiškaus tikslo turėjimo, bet ir dėl palengvinimo to tikslo siekiant, kai numatomos konkrečios įgyvendinimo priemonės. Ko vertas, pvz. dabar viešajame administravime taikomas strateginis planavimas, numatytas penkeriems arba dešimčiai metų, jeigu jau po pirmųjų metų jis „padedamas į stalčių“.

Vizijos, strateginiai planai ar normatyviniai modeliai tam ir yra kuriami, kad juos įgyvendintume. Aišku, kartais korekcijos būtinos, gyvenimas nestovi vietoje, galų gale atsiranda tikrai nenumatytų aplinkybių, bet negalima pastoviai kaitalioti anksčiau priimtos ir patvirtintos krypties. Kas dabar, pvz. prisimena 2002 metų Nacionalinį susitarimą tarp pagrindinių Lietuvos politinių partijų siekiant ekonominės ir socialinės pažangos? Jau sekantį mėnesį po šio susitarimo priėmimo jis buvo pamirštas. O specialistai dirbo.

Ir dabar kuriamos vis naujos „įformintos vizijos“, iš kurių, atrodo, žinomiausia yra strategija „Lietuva 2030“. Kritikas optimistas pasakys, kad ekonomika vis tiek Lietuvoje vystosi kylančia linija, turime naujų išradėjų, praeitais metais net 3,4 proc. BVP prieaugio pasiekėme, bet ar jaučiamės turintys bendresnių tikslų? Net ir asmeniniame gyvenime, jeigu neturi aiškesnio veiklos modelio, tai ir konkretūs žingsniai gali vesti nežinia kur. Šalies mastu, aišku, galima vystytis ir stichiškai pagal principą „kam pasiseks individualiai“, bet tokia veikla ir tegali duoti tik individualius proveržius nišinėse srityse, kurie gali būti prieinami tik labai mažai dalelei „išrinktųjų“ ar „likimo apdovanotųjų“, kurie atsirado tinkamu laiku tinkamoje vietoje.

Suprantu, kad sovietinio tipo planai yra kenksminga atgyvena ir tikrai nesiūlau prie jų grįžti, bet ar šiuolaikinis post-modernizmas su savo reliatyvizmo, netikrumo, abejojimo ir autoritetų nepaisymo nuostatomis gali, išskyrus meną, kažką duoti politikai, ekonomikai, socialiniams mokslams? Aišku, galima viskuo abejoti ir visur pastoviai kelti klausimus, bet kažkada reikia ir veikti su labai konkrečiomis priemonėmis ir turint apibrėžtą bendresnį normatyvinį modelį arba „įformintą viziją“. Tai ypač žmonėms reikalinga psichologiškai, įprasminant savo veiklos žingsnius,  galų gale norui gyventi ir, kas svarbiausia, prasmingai gyventi kartu su kitais.

Kaip kitaip, jeigu ne „ideologine ar vertybine“ motyvacija galima „stumti save į priekį“ tada, kai atsiranda sunkumai arba trukdymai? Politiniuose kalėjimuose ir sibiruose pirmiausia išgyvendavo tie žmonės, kurie pasižymėdavo stipria vidine vertybine motyvacija. Manau, kad čia būtų galima prisiminti vieno Latvijos protestantų kunigo pasakymą, kad žmogus be vertybių yra tik „vertikali bala“. Juk žinome, kad žmogaus organizmo 80 proc. sudaro vanduo. Tai kodėl mus tenkina politinė, ekonominė, mokslinė arba kultūrinė „bala“?

Autorius yra Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo insituto profesorius