Ką dar galima pasakyti apie Lenkų Rinkimų Akcijos frakcijos poelgį Seime Sausio 13-osios minėjimo metu, kai demonstratyviai buvo išeita iš salės kalbant Vytautui Landsbergiui? Kaip pavadinti tą melo ir dezinformacijos srautą nuo Vilniaus iki Varšuvos ir Briuselio, kartu sužibant visuose Lietuvos TV ir internetinės žiniasklaidos kanaluose, dar ir dar kartą bandant pagrįsti tokį savo demaršą, atsieit, be kaltės baudžiamų, diskriminuojamų, persekiojamų lenkų skriaudomis?
LLRA, kaip politinės jėgos, lemtis Lietuvoje nesunkiai numatoma – daugumos piliečių visiškai pagrįsta panieka ir pasipiktinimas. Tai įvyks ne šiandien ir ne rytoj. Šios vyriausybės bei prezidentės pozicija koalicijos partnerių atžvilgiu parodys, kas ko yra vertas. Kaip ir kodėl Lenkų rinkimų akcija įgijo tokią galią? Kaip galėjo atsitikti, kad vadinamasis Tomaševskio blokas užuot surinkęs 7 proc. rinkėjų balsų, buvo praleistas į Seimą su penkiais? Kodėl Irenai Degutienei, tuo metu Seimo pirmininkei, iškėlus klausimą dėl galimybės skirti naują Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininką, netrukus paaiškėjo, kad tokio nepaprasto žmogaus tiesiog nėra kuo pakeisti? Ar tai nereiškia, kad buvo paliktas rinkimų balsų skaičiavimui reikalingas žmogus vienam svarbiam tikslui?
Nuo brigados nario iki politiko
Vertinant LLRA istoriją ir veiklą nėra reikalo imtis kokių ypatingų tyrimų – neilgai pavargus, visą norimą informaciją galima atgaminti laikraščių ir visažinio interneto. Ten rasime ir klaustuką, kur LLRA ir „Tomaševskio bloko“ simbolis – pats Valdemaras Tomaševskis – buvo ir ką veikė 1990 – 1991 metais. Spaudoje skelbta, jog Vilniaus inžinierinio statybos instituto absolventas užsiėmė ne visai profesiją atitinkančia veikla. Nepaneigta: Valdemaras buvo mafijinės Vilniaus brigados narys, „atstovavęs“ ją tarp turgaus prekeivių. Keista, kad žurnalistai to neklausia. Bet nekeista, kad Tomaševskis, pasakodamas apie savo, kaip lenko, aktyvų dalyvavimą ginant Seimą, stovint Baltijos kelyje, nerausta. 1993 – 1996 metais V.Tomaševskis buvo padėjėjas Lietuvos Lenkų Sąjungoje. „Tačiau jau tada, – rašo puikiai jį pažįstąs buvęs Atkuriamojo Seimo narys Ryšardas Maceikianecas, – demonstravo tokius neigiamus bruožus ir elgesį, kuris nepriimtinas žmonėms, turintiems tam tikrus kultūros standartus“.
Kai 1999 metų balandį Vilniuje vyko teismo procesas dėl antivalstybinės veiklos prieš Lietuvos KP CK (maskvietiškos platformos) sekretorių L.Jankielevičių bei kitus veikėjus, tarp gynėjų, jau sėdėjo ir V.Tomaševskis. Pakankamai nušviestas Tomaševskio bendradarbiavimas su revanšistiškai nusiteikusiomis Rusijos struktūromis ir buvusiais (bent jau vienu) KGB darbuotojais. Tokia gana fragmentiška charakteristika Tomaševskį apibūdina pakankamai tiksliai, žinokime, su kuo turime reikalą.
Taip pat nepaneigiama, jog Tomaševskio karjerą aktyviai ramstė buvęs Atkuriamojo Seimo narys, signataras Česlovas Okinčicas. Ką gi, žmonės keičiasi. Dabar Okinčicas sako: jei reikia pakeisti Lietuvos Konstituciją dėl pavadinimų gatvių lentelėse lenkų kalba, valstybinės kalbos įstatymų pakeitimų, tai labai paprasta – pakeiskime juos. Tas pats žmogus, kuris beveik ištisai buvo nepamainomas prezidentų ir premjerų patarėjas bei konsultantas santykių su lenkais ir Lenkija klausimais nuo Valdo Adamkaus laikų, šiandien gali būti vadinamas santykių tarp lietuvių ir lenkų formuotoju.
Č. Okinčicas galėjo pasireikšti ne tik ugdydamas tokį politinį lyderį, kaip Tomaševskis, bet ir įtakodamas šalies valdininkus. Tokius kaip premjerai, iš pažiūros tarytum aklai pritariantys LLRA veiklai. Tos veiklos sfera labai siaura: įrašas pase lenkiškomis raidėmis, dvikalbystė ir praktiškai autonomija rajonuose, kur – teigia Akcija – gyvena daug lenkų. Nevieša veiklos sfera taip pat duoda rezultatų: Jaroslavas Kaminskis, V.Tomaševskio pusbrolis, tapo sostinės vicemeru, Jaroslavas Narkevičius, V.Tomaševskio svainis, šiuo metu Energetikos ministras, o V. Tomaševskio dešiniosios rankos – Lenkų sąjungos pirmininko Michalo Mackevičiaus (dabar Seimo narys) – pavaduotojas yra Stanislavas Pieško, kadaise steigęs antivalstybinę organizaciją „Jedinstvo“, dabar Lenkų švietimo paramos fondo „Samostanowienie“ vadovas. Visa ši informacija ne nauja, tačiau mūsų valdantiesiems atrodo, tebėra nežinoma.
Gerbėjai ir skatintojai
Kokią didžiulę įtaką Tomaševskio partija turi mūsų premjerams, liudija jų veiksmai. Už savo prolenkišką veiklą ponas Gediminas Kirkilas jau seniai galėjo gauti Lenko kortą ir būti įrašytas į Akcijos eiles kaip garbės narys. Andrius Kubilius jautriais „lenkų“ klausimais visada pasisakydavo „už“, ir šalia Lenkijos ambasadoriaus atrodydavo tarsi padavėjas, laukiantis didesnių arbatpinigių. Dabar premjeras Algirdas Butkevičius, kalbėdamas apie teismo nustatytą baudą Šalčininkų rajono administratoriui už ankstesnės teismo nutarties piktybišką nevykdymą beveik penkerius metus, radijo stoties „Znad Wilii“ laidoje kalbėjo: aš tokia bausme esu šokiruotas. Buvęs premjeras Gediminas Kirkilas kitoje laidoje ta pačia tema sakė: man gėda. Taigi, aukščiausio lygio valstybės vadovai rodo pavyzdį Lenkų Akcijai, kaip reikia spjauti į Lietuvos įstatymus bei Konstituciją. Jei veiksmas vyktų kitoje šalyje, premjero pareiškimas, kad jis „šokiruotas“ teismo sprendimu, būtų vertinamas kaip demokratinės valstybės pamatų ardymas.
Kas stovi už Tomaševskio organizacijos pečių, kas padaro mūsų vadus mazgotėmis, jei netgi toks LLRA akibrokštas Sausio 13-ąją susilaukia vos girdimo paniurzgėjimo?
Nejau mūsų vadovai taip negerbia savęs ir savo Tėvynės, kad nesuvoktų tokių paprasčiausios politinės ir žmogiškos kultūros reikalaujančių santykių esmės. Tad visai galima prielaida, jog šalies vadovybė yra priklausoma. Juk ir kalbos radijuje „Znad Wilii“ veikiau skirtos Lenkijos vadovų, o ne Lietuvos lenkų ausims. A. Butkevičius radijo laidoje apie dvikalbystę kalbėjo: „Kiek mane informavo kai kurie Konstitucinio teismo teisėjai, kad jau artimiausiu metu, gal būt net šitą mėnesį turi būti duoti atsakymai. …Ir reikia pripažinti, kad tai yra gėda iš dalies, kad taip ilgai tęsiasi tokio klausimo sprendimo priėmimas“. Butkevičiui gėda, Kirkilui gėda, Linkevičiui gėda… Gėda ir šokiruoja, kai laisvos valstybės premjeras kaip už ausies tampomas mokinukas į eterį veblena apie išgalvotas problemas.
Planai valdyti ir kiršinti
Atrodo, mūsų valstybėje nėra kam rūpintis šalies saugumu, ir Lenkijos grėsmė į grėsmes Lietuvai neįskaičiuojama. Tad pabandykime pažvelgti į save Lenkijos politikų akimis.
Įdomu. Lenko korta išduodama laisvai. Kartais nė nereikia įrodinėti savo tautinės priklausomybės, nes jūsų ištikimybę Lenkijai gali paliudyti bet kuri lenkiška visuomeninė organizacija. Prisiekinėti savo lojalumo nereikia, nes tai reikštų jūsų valstybės išdavystę, tačiau, jei tamsta imsite Lenkiją ar jos politiką kritikuoti, kortelė bus atimta. Gal paspėliokim, kurie Seimo nariai turi Lenko kortą?. .
Įdomu. Lenko korta pradėta platinti, berods, 2007 metais. O prieš daugmaž 15 metų sociologė, Vilniaus universiteto absolventė (taigi, puikiai pažįstanti Lietuvos tautinių mažumų kasdienybę) Katažyna Koženiovska (Korzeniowska) vienoje konferencijoje moksliniame pranešime „Lenkų kultūros buvimas rytuose“ labai gerai apibrėžia Lenkijos interesus ir strategiją. Be kita ko, rekomendacijose sakoma, jog geriausiai Lenkijos rytų kaimynėse lenkiškumą palaikytų intelektualinio, meninio ir politinio elitų „polonizacija“, jų suartinimas su lenkų kultūra, ypač aukštąja; daugiau dėmesio derėtų skirti žiniasklaidai, nes Lietuvos žurnalistikai trūksta Lenkijos žinovų, kurie galėtų tapti dalykiškos ir profesionalios kasdienės informacijos šaltiniu. Pastebima, jog Lietuvos politikoje esama ryškaus prolenkiško nusistatymo. Be to, aiškinama pranešime, Lietuvoje jau yra įtakinga istorikų terpė, tautinės istoriografijos teiginių nelaikanti dogmomis; „šių istorikų sluoksnio poveikis yra žymus ir pasižymi aiškiai prolenkišku pobūdžiu“.
Nesunku atpažinti istorikus, kultūros veikėjus. Šios Lenkijos repolonizacijos aukos Lietuvoje išsiskiria gautais medaliais, ordinais ir kryžiais, stipendijomis arba kandidatavimu į Lenkijos apdovanojimus, pasirašant vieną ar kitą bendradarbiavimo ir brolybės aktą.
Keistoka, kad prieš penkiolika metų nužymėtose Lietuvos repolonizavimo gairėse taip mažai kalbama apie politikus. Gal todėl, kad jau tada jie nebuvo laikomi dėmesio vertu intelektualiniu elitu? Gal jie palikti „subtilesniam“ Lietuvai liūdnai žinomo politinio veikėjo Radoslavo Sikorskio poveikiui? Ir akivaizdu, jog poveikis jau seniai vis išbandomas didesniais ar mažesniais išsišokimais tikrinant galimybių ribas. Mūsų pusės atoveiksmis, atrodo, malšinamas apmokėjimu. Ryškiai matomi tik minėti apdovanojimų blizgučiai. Nenorėčiau kalbėti apie tai, ar kokiu nors būdu apmokama mūsų politikų veikla. Įdomu būtų žinoti, kiek tai kainuoja Lenkijai. Viską anksčiau ar vėliau parodys laikas, tačiau jau dabar aišku, kad jeigu Lenkų Rinkimų Akcijos veikla nebus deramai įvertinta tai reikš tiktai, kad Lietuvos pažeminimo ribos nukeltos dar toliau, sutinkant su Akcijos įtaka, paliekant jai galimybę toliau siekti kelių Lietuvos rajonų autonomijos bei ilgalaikio santykių tarp lietuvių ir lenkų pasmerkimo konfliktui, panašiam į tą, kurio žaizdos dar neužgijo nuo dvidešimto amžiaus trečio dešimtmečio.
Labai ačiū autoriui, puikus ir labai reikalingas rašinys. Gerbiamas autoriau daugiau rašykite šia tema, turite ką pasakyti, švieskite jaunimą, taip gindamas mūsų šalį nuo parsidavėlių lenkomaų
Geras straipsnis. Papildysiu: prie lenkų šovinistinio raugo Lietuvoje fermentacijos prikišo savo nagus V.Adamkus, kuris Varšuvoje dalyvavo šlykščioje akcijoje, kurioje komarovskis po mirties apdovanojo AK banditus lupašką ir vilką,
vykdžiusius lietuvių etninius valymus.
Blogiausia, kad 5 kolonos žalą valdžioje suokia tik Prezidentė. Valdantieji neturi jokio suvokimo apie tautos ir valstybės interesus. kaalycyja pasirengusi parduoti viską, kas jiems neša naudą.
Valstybė atsidūrusi kolxozo lygmens atstovų ir atviros 5 kolonos rankose.
Ne apie tą penktą koloną ji suokia.
NE SUOKIA, O SUVOKIA.
Pagarba Prezidentei, nepasiduodančiai liankų kėslams.
Autoriui deretų pasitikslinti dėl pavardžių. Energėtikos ministras ne Narkevičius kaip raso o Neverovičius, Narkevičius kazkoks politikierius.
pritardamas autoriui , konstatuoju , kad “mūsų” politinis elitas neturi jokio valstybinio mastymo , jokio strategijos į ateitį , deja , jie taip tiko kolchozo lygio. Ką jie atstovauja ?
Labai puikus straipsnis, kuriame autorius parodo kur ir su kuo esame. Baisu darosi kai pagalvoji, kad visi tik siaubia Lietuvėlę, o kai žmonės stoja ją ginti, tai patriarchas pavadina šliužais ir pankomis. Niekas netikėjo, kad teks to sulaukti.
Neterškit garbingo ALKO su tokia baisia nuotrauka, nevertas šio puslapio.
Tiesa parašyta, kas reaguos.
“profesorius” vietoj to, kad duotų atkirtį lenkų patyčioms ir toliau išsijuosęs puola parašų rinkėjus ir tuos , kurie stengiasi neparduoti Lietuvos žemės. Matyt lenkai svarbesni ir reikalingesni benkunskams, negu tie 300 000 žmonių, kurie išreiškė savo valią.
Na, nuotraukoje parodyta kas stovi Tomaszewskyui už nugaros – Lenkija ir Lietuvos valdančioji koalicija… Deja, tai tiesa.
Yra bėda su lietuviškom baudžiauninkų galvom. O tas, su akinukais ,baudžiavos palikuonis, na , kur stovi už nusikaltėlio yra vienas geidžiamiausių Lietuvos “politikų” (pagal apklausas). Tai ko norėti. Taip, kad lietuviškas chamas ilgai klupės prieš lenkų poną. Tenka tik apgailestauti.
1,LENKIJA. 2 lenkija . 3bestuburiai socdemai ,kad tiki išsilaikyti valdžioje 4,lenkija.
Nuo 1990 metų, kai Lietuva atsisakė eiti į Lenkijos -Lietuvos atkuriamą imperiją, Varšuvoje buvo atkurtas Armijos krajovos štabas ir speciali mokykla Lenkijos laikinai okupuotose žemėse gyvenantiems Vilniaus, Gardino ir Lvovo Armijos krajovos veteranams – pogrindininkams. Kiekvienais metais į tą AK pris Varšuvos mokyklą sukviečiama apmokymams po 240 eilinių ir karininkų – pogrindininkų mėnesiui laiko mokymams. Čia jie gauna pilną išlaikymą, uniformas ir iš JAV lenkų Armijos krajovos veteranų rėmimo fondo po 100dolerių dienpinigių grynais. 1990 AMerikoje buvo įkurtas 11 milijonų Lenkų išeivijoje gyvenančių ” Armijos krajovos veteranų rėmimo” fondas, kurio darbuotojų pastangomis Pilsudskio kovo mėnesio bėgyje specialių pinigų rinkimo akcijų metu surenkama po 15milijonu dolerių ir po 10 tonų medikamanetų , kurie padalinti į tris dalis kasmet po lygiai arba pagal poreikius išsiuntinėjami į tas lenkiškas sritis Lietuvoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje. Lenkų išeivijoje AK generolai ir dabar dirbantieji JAV ir NATO valdymo struktūrose kuria įvairiausius Lietuvos žemių prisijungimo projektus. Ir ne veltui: jie jau turi Vilninaus kraštą ir Mažeikių kraštą, kuriuose vykdo absoliučiai tą pačią polonizacijos politiką. Mūsų progrindžiu prisidengę lenkų karininkai ir kariai – tuo pačiu ir civiliai – veikia visais frontais, nes pinigai padeda visuose valdančių ir ypač katalikų bažnyčios sluoksniuose. Dėl to ir prezidentė, ir dalis ministrų, ir didelė dalis parsidavėlių seimo narių – lenkų tarnų atlieka Lietuvių tautos išdavinėjimo NAIKINANT SAVĄJĄ TAUTĄ misiją.
Apie tai buvo atvirtai kalbama per Lenkų radiją Čikagoje prieš 5 metus Pilsudskio gimtadienio dienos laikotarpyje.