Z.Vaišvilos spaudos konferencija: Lietuvos valdžios melas dėl euro (tiesioginė transliacija, video)

Sausio 23 d. Seimo spaudos konferencijų salėje įvyko Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Zigmo Vaišvilos spaudos konferencija „Lietuvos valdžios melas dėl euro“ skirta Lietuvos Prezidentės ir Vyriausybės, didžiųjų politinių partijų tikslų, siekiant įvesti Lietuvoje eurą, aptarimui.

Signataras šioje spaudos konferencijoje atskleidė šio eksperimento priežastis ir kieno nurodymu tai daroma. Taip pat aptarė šio eksperimento kainą valstybei ir Lietuvos žmonėms.

Tiesioginę spaudos konferencijos transliaciją iš Seimo galima buvo stebėti ČIA arba ČIA.

Vykstant spaudos konferencijai jos dalyviams galima buvo internetu pateikti klausimus.

Nuoroda į klausimų uždavimo sistema (veikė spaudos konferencijos metu) ČIA.

Žiūrėkite spaudos konferencijos vaizdo įrašą:

Z.Vaišvilos spaudos konferencijoje perskaitytas pranešimas

Z.Vaišvila. Lietuvos valdžios melas dėl euro

Lietuvos valdžia forsuoja euro įvedimą. Argumentai – tik populistiniai: privalom, nes stojimo į ES sutartyje numatėme; taupysime keitimo išlaidas; litas jau susietas su euru; pasipils investicijos; o ir šiaip gėda kad be euro. Be ES neišgyvensime. Visa tai jau girdėta. „Pamirštama“, kad nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 2004 m. gegužės 1 d. ne tik išgyvenome, bet ir ekonomiką vystėme, o ne neuždarinėjome. Po stojimo į ES mus pratina elgetauti – priimti pašalpas, kad neaugintume, nežvejotume, negamintume… Pratina būti išlaikytiniais – jau apie 60 proc. mūsų lėšų leidžiame socialiniams poreikiams.

Vėl gyvename lozungais. Dėl vieno jų – ES paramos, kuri netruks baigtis, pasakysiu valdžiai nepatogią tiesą, kurią nuo mūsų ji ir ES slepia. Narių įnašai sudaro tik mažesnę pusę ES biudžeto. Didžioji jo dalis – cukraus akcizas ir importo mokesčiai. Šių savo mokesčių mes nebegauname, o „europinių pinigų“ prašome. Šių mokesčių nebegalime naudoti ir savo rinkos apsaugai (pvz. ES sprendžia, kokius muitus taikyti pigiai Kinijos lengvosios pramonės produkcijai, kas šiai Lietuvos pramonės šakai baigėsi liūdnai). Centrinių mokesčių bazė plečiama (pvz., finansinių sandorių mokesčiai). Jau pristatyta bendra ES PVM deklaracijos sistema. Tačiau tam, kad pasinaudoti šia ES „parama“, dar turime pridurti savo dėl importo mokesčių praradimo sumažėjusio biudžeto lėšų, t.y. dar sumažinti Lietuvos ir savivaldybių biudžetus. Jei finansuojame strateginius projektus, tai vienai. Jei paremiame dalį verslo, o kitus jo konkurentus „užmirštame“, tai tik ugdome atvirai korupcinę visuomenę. Tokie eurobiurokratų sukurtos atvirai korupcinės sistemos pagrindai, darantys visus nuolankiais centro ir jo valios vykdytojų valstybėse-nariuose malonės prašytojais. Tokiu būdu didžioji mūsų savivaldybių dalis tapo skolininkais.

Paskutinieji metai tapo ES federalizavimo, nenumatyto mūsų stojimo į ES sutartyje, beatodairišku forsavimu. Mūsų valdžia, nebeatstovaujanti ją rinkusios tautos, tai klusniai vykdo. Be tautos pritarimo centrui atiduotas mūsų biudžeto aprobavimas, sukurta bankų sąjunga, net formaliai nepritarus dalyvaujame europrokuratūros kūrime. Simboliškai forsavimą vainikuoja E. Estrelos rezoliucija Europarlamente. Todėl šiandien vėl atsidūrėme kryžkelėje. Vėl išdrįsome viešai ir ne po vieną prašnekti apie valstybingumo ir tautos išlikimą, klausti, kur einame? Todėl šiandien tauta ir mūsų valstybė atsidūrė kryžkelėje, kurioje mūsų rinkta valdžia ir naujas centras mums neleidžia pasirinkti kelio ir net jų paklausti, kur taip sparčiai einame? ES prezidentas H. Van Rumpėjus lapkrityje Vilniuje viešai paskelbė, kad Europos Sąjungoje tautų ir valstybių neturi likti. M. Martinaitis dar 1996 m. perspėjo, kad “Europos žmonėmis” mes galime tapti tik kaip lietuviai. Kitokių mūsų Europai nereikės: mūsų vieta ten bus patiltės, pigūs turgūs, blogiausias maistas, priemiestis, ubago vieta prie stalo.”, ir klausė: “Štai prūsai pirmieji iš baltų “ėjo į Europą” ir iš jos negrįžo. O mes kaip eisime: su terbom ar su savo protu?”

Kadangi Briuselyje Lietuvos interesai tinkamai neginami ir ten mūsų, Lietuvos piliečių, niekas nesiklauso, vadovaudamiesi protu, o ne emocijomis ir lozungais, paklauskime savęs ir valdžios, kodėl įvedamas ir dar taip forsuotai euras? Kodėl valdžia nekalba apie tai, kad tokiu žingsniu atsisakome ne tik valstybingumo simbolio, bet ir paskutinio esminio savo ekonomikos reguliavimo sverto – savos valiutos ir jos emitavimo pagal mūsų valstybės poreikius ir ekonomikos vystymąsi? Kodėl aklai žengiame į nestabilią eurozoną, kuriai pačiai gręsia subyrėjimas? Kodėl nesakoma, kad stojimo į ES sutartyje nenumatyta jokia euro įvedimo data, kad joje nėra aptartas 2012 m. pradėjęs veikti Europos stabilizavimo mechanizmo fondas, kuriam eurozonos šalys moka įnašus? Kodėl euro neįsiveda ne tik ES senbuvės Jungtinė Karalystė, Švedija, Danija (Danijos užsienio reikalų ministras H. Nielsen: “…mes privalome lakytis atokiau nuo euro. Tai ne visai patikimas projektas.”), bet ir Lenkija, Čekija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Kroatija? Kodėl Lietuvos valdžia nutyli, kad 2011 m. eurą įsivedusi Estija padvigubino savo valstybės skolą, o pagal „Eurostat“ duomenis 2013 m. turėjo didžiausią metinę infliaciją (+2,1 proc.) iš visų eurozonos narių ir didžiulį kainų augimą iki 25 proc.? Beje, kitų ES šalių metinė infliacija nesiekė 1 proc.

Atsakant į klausimą dėl euro įvedimo, neturėtume vadovautis Lietuvoje veikiančių bankų darbuotojų, mums pristatomų ekspertais, nuomone, nes jie yra tik savo darbdavių verslo produktų pardavėjai. Jie niekada nepasakys to, ko neleis jų darbdavys. Tačiau tik šiuos valstybės „ekspertus“ mums nuolat rodo TV ekranuose, juos girdime radijo laidose ir didžiojoje žiniasklaidoje. Juos net siūlo į Respublikos Prezidentus, jie kuria valstybės išėjimo iš krizės programas. Kadangi didžioji žiniasklaida yra arba valdžios finansuojama visuomeninė, arba skandinaviško kapitalo, suprantama, kodėl tik šių „ekspertų“ nuomonę visur ir tegirdime, kodėl norima uždrausti legalius atsiskaitymus grynaisiais.

Tačiau verta palyginti šių „ekspertų“ nuomonę, pvz. su nepriklausomo finansų analitiko signataro V. Katkaus nuomone, kad Lietuva neturėtų įsivesti euro, nes tai bus nuostolinga. SEB banko prezidento patarėjas G. Nausėda nurodo, kad euras yra logiškas žingsnis integruojantis į ES. Dėkui jam už šį patvirtinimą, kad tai yra svarbus Lietuvos žingsnis atsisakant valstybingumo. Pvz., Danija jos stojimo į ES sutartyje numačiusi euro įvedimą, to nedaro, nes tam nepritarė tautos referendumas.

V. Katkaus skaičiavimais, mūsų rinkoje dominuojantys 5 skandinavų bankai, siekiantys skolinti tik mūsų valstybei, bet ne verslui, nuo 2008 m. prasidėjusios krizės pradžios iš Lietuvos išpompavo net 17 mlrd. Lt. Todėl mūsų ekonomika ir buvo praktiškai paralyžiuota. Tuo tarpu mūsų valdžia daugiausia skolinosi iš užsienio ir šių bankų, bet ne iš mūsų žmonių. V. Katkus atkreipė dėmesį, kad šiuo metu Lietuvos taip vadinamas CDS indeksas, vertinantis valstybės skolos grąžinimą, yra 107 baziniai punktai, o euro zonos narių Slovėnijos, Ispanijos ir Italijos gerokai prastesnis -258 CDS indekso punktai. Tai patvirtina, kad litą turinti Lietuva vertinama kaip 2,5 karto atsparesnė bankrotui nei šios euro zonos šalys.

Nenustatyta, kad į eurą įsivedusią Suomiją plūstelėjo investicijos. Ji pati audringai diskutuoja, kodėl jos pinigai išvežami ir jais remiamos Europos pietų valstybės. Danai ir švedai neatsisakė savo kronų, bet negyvena blogiau negu suomiai su euru. Kodėl Ispanijos valstybės prasiskolinimo, bankų blogų paskolų lygio ir kt. finansiniai rodikliai gerokai geresni negu Jungtinės Karalystės, tačiau ne ji, o Ispanija yra gelbėtina valstybė? Specialistų nuomone, atsakymo reikia ieškoti ir dėl to, kad Ispanija yra euro zonoje.

Beje, šiuo metu nė viena ES šalis nesilaiko Mastrichto kriterijų, todėl euro zonos donorų reikia.

Ar pagalvojote, kodėl Ministro Pirmininko A. Brazausko Vyriausybė nepasistengė įvesti euro? Manau, sąmoningai. Prisimenu tuomečio Europos parlamento finansų komiteto vadovo viešą pasisakymą – pagalvokite, ar tikrai jums blogai nutiko, kad neįsivedėte euro, nes lito ir euro santykį keitimo metu būtume nustatę ne mes, o Europos centrinis bankas. Pagal nuo tautos slėptas prognozes buvo numatoma už eurą mokėti ženkliai daugiau, nei pagal Lietuvos banko fiskuotą euro ir lito santykį.

Tad kodėl dabar ES ir mūsų valdžia forsuoja euro įvedimą, net žadėdama, kad lito keitimo į eurą dabartinis santykis nesikeis? Kodėl ES tapo tokia geranoriška? Lietuvos banko vadovas V. Vasiliauskas patvirtino, kad euro projektas nuo pat pradžių yra propagandinis, prasidėjęs nuo to, kad nebuvo jokio skaičiavimo. Vadinkime tai tikraisiais vardais – tai politinis eurozonos gelbėjimo ir ES federalizavimo įrankis, neturintis nieko bendro su nauda mūsų valstybei, esminis valstybingumo atsisakymas.

Pereikime prie skaičių. Lietuvai euro įvedimas be organizacinių išlaidų kainuos didžiulius pinigus – apie 800 mln. eurų (apie 2,76 mlrd. litų) pirminį įnašą bei 5 mlrd. eurų (apie 17,2 mlrd. litų) vertės vekselį, skirtą euro stabilizavimo mechanizmų fondui. Šiuos 5 mlrd. eurų ES turės teisę pareikauti apmokėjimui bet kuriuo metu. Ar turime šias lėšas? Vėl skolinsimės?

Kas svarbiau – ar grąžinti pensininkams apie 1 mlrd. per krizę sumažintų pensijų dalį, padidinti kultūros ir bibliotekininkų atlyginimus (pasižadėtus, bet netesėtus surasti 40 mln. Lt), spręsti pažadus vidaus reikalų sistemos darbuotojams, ar įsivesti eurą? Ar Lietuvos žmonių nuomonė ir šiuo atveju nebūtina?

Manau, kad euro įvedimas yra naudingas tik klusniai ir tylomis, greituoju būdu ir nemastant vykdyti tolimesnį ir esminį ES federalizavimą bei Lietuvos išvalstybinimą, gelbėti euro zoną, kuri bet kuriuo metu gali žlugti. Kodėl neaiškinama tautai, kad euras emituojamas be ralaus jo padengimo? Ar kas nors mūsų valdžioje mąsto, ką reikės daryti ir kaip ginti Lietuvos bei jos piliečių interesus, jei po euro zonos sugriuvimo vėl teks įsivesti litą? Turiu omenyje ne tik išimtų iš apyvartos litų nesunaikinimą ir išsaugojimą, bet ir tai, kaip reikės apsisaugoti nuo kitų šalių gyventojų turimų eurų keitimo į litus. Ar užmiršome labai neseną patirtį, kaip atsiskyrinėjome nuo rublio zonos, pereinamuoju laikotarpiu už dalį prekių mokant dvigubais pinigais – rubliais ir „vagnorkomis”? Ar visa tai numatyta, planuota, skaičiuota? Kokia to nauda?

Manau, kad paklusniai ir vengiančiai prisiimti atsakomybę dėl savarankiškų sprendimų Lietuvos valdžiai paprasčiau aklai ir nesvarstant vykdyti nurodymus iš aukščiau. Taip mūsų valdžia mūsų visų sąskaita siekia nusimesti nuo savo pečių visus sunkiausius darbus ir valstybės valdymą galutinai perduoti Briuseliui ir Frankfurtui. Negi jie tiki, kad tokiu atveju galvos jiems neskaudės?

Skaudės. Todėl būtina nustoti meluoti sau ir tautai, atsigręžti į ją, bet ne į Briuselį.

Lietuvos valdžia paklūsta Briuselio nurodymui įvesti eurą, neatsižvelgiant net į tai, kad neturime tam būtinų 5,8 mlrd. eurų (apie 20 mlrd. litų). Turėdama sukaupusi dalį šių lėšų, valdžia nusprendė jas naudoti ne krizės metu nurėžtų pensijų kompensavimui, pažadėtam kultūros ir bibliotekininkų atlyginimų padidinimui, vidaus reikalų sistemos finansavimo atstatymui, bet Briuselio nurodymo dėl euro įvykdymui.

Š.m. sausio 17 d. Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos salėje vykusiame signatarų Irenos Andrukaitienės ir Zigmo Vaišvilos susitikime su visuomene ir diskusijoje apie mūsų valstybę pasisakė finansų viceministras Vytautas Galvonas. Jis patvirtino, kad Vyriausybė yra sukaupusi per 1,29 mlrd. litų, kuriuos gali panaudoti pensijų grąžinimui ir kultūros bei bibliotekininkų atlyginimų padidinimui, vidaus reikalų sistemos sumažinto finansavimo atstatymui, tačiau tai daryti neleidžia Briuselis, reikalaujantis įsivesti eurą. Todėl labai veidmainiškai atrodo vakarykštis valdančios daugumos pasitarimas dėl pensijų kompensavimo, opozicijos pritarimas euro įvedimui ir nemotyvuoti Prezidentės lozungai, kad reikia įvesti eurą.

Mielieji pensininkai, bibliotekininkai, kultūros ir vidaus reikalų sistemos darbuotojai, valdžia Jums ir visiems Lietuvos žmonėms meluoja! Ar ilgai apsimesime, kad nesuprantame, kas vyksta, ir tik neužmirštuolių atvirukais mandagiai priminsime valdžiai, kad jie yra melagiai? Ir vis rinksime tuos pačius, pasiguosdami, kad atseit neturime pasirinkimo?

Todėl šiandien kreipiuosi į Lietuvos Respublikos Seimą ir Vyriausybę (nesitikiu, kad buvusi eurokomisarė ir Respublikos Prezidentė D. Grybauskaitė nevykdytų ES euro biurokratų valios), prašydamas sustabdyti įstatymo dėl euro įvedimo svarstymą ir priimti Seimo nutarimą dėl privalomojo referendumo paskelbimo dėl euro įvedimo, o euro įvedimui sukauptas lėšas (1,29 mlrd. Litų ar daugiau) skirti per krizę nesumokėtų pensijų kompensavimui, kultūros darbuotojų ir bibliotekininkų darbo užmokesčio padidinimui, vidaus reikalų sistemos sumažinto finansavimo atstatymui.

Kodėl ES vadovybė taip pyksta dėl Vengrijos? Todėl, kad Vengrija nestoja į euro zoną, neleidžia Europos centriniam bankui valdyti Vengrijos centrinį banką. Todėl kad Vengrijos valdžia ir didžioji dalis tautos vieningi, kaip ir islandai, suvokę, kad patys turi spręsti savo klausimus. Vengrijos Ministro Pirmininko Viktoro Orbano nuomonė: „Kuo vyresnis darausi, tuo tampu skeptiškesnis. Vertybės yra svarbiau negu pinigai. Šalies suverenitetas man darosi vis svarbesnis ir svarbesnis. Esminis klausimas yra: kas mus valdo?“. V. Orbanas nebijo viešai pasakyti, kad remia Deivido Kamerono pastangas pakeisti Europos valdymą: „Galiausiai mums reikės naujo pagrindinio susitarimo.“ Jis remia Jungtinę Karalystę, besipriešinančią „šliaužiančiam, į nacionalinius suverenitetus besikėsinančiam Briuselio judėjimui“.

Ar mūsų valdžia bent diskutuoja šiais klausimais su Vengrijos, Jungtinės Karalystės, Danijos, Švedijos Čekijos, Lenkijos ir kitų valstybių – ES narių valdžia? Ar tik pasiklauso tokiose „ereziškose” valstybėse dirbančių mūsų ambasadorių pokalbių?

Z.Vaišvilos kreipimasis į Seimą ir Vyriausybę