V.Mikailionis. Mitologinis Vilnius (IV). Stebuklas, įvykęs 1991 metų sausio 13-ąją

Tik ką baigėsi neramumų kupina 1991-ųjų sausio 12 diena. Karoliniškėse penkių aukštų daugiabutyje ruošiamės gulti, bet staiga po vidurnakčio nuo tuometinio Kosmonautų prospekto (dabar – Laisvės prospektas) pusės pasigirdo iš garsiakalbio rėkaujantis balsas, skelbiantis, kad visą valdžią Lietuvoje perima kažkoks nacionalinio gelbėjimo komitetas, kad jis atstovauja darbo žmones, o buržuazinių nacionalistų diktatūra nuversta. Balsas kažkur girdėtas, kažkada universitete šis balsas dėstė panašias primityvokas mintis, iš kurių jau tada pasišaipydavom, nes nevykėliams tokios viešai dėstomos kalbos buvo vienintelis būdas įsiteikti komunistinei valdžiai ir taip išsikovoti šiltesnę vietelę nomenklatūrininkų tarpe. Be abejo, tai buvo labai negabaus nemokšos Juozo Jarmalavičiaus balsas. Jis ir tapo okupantų pakaliku. Girdėjosi ne tik lojantis Jarmalavičiaus balsas, jį dažnai užgoždavo tarsi traktorių urzgimas. Tankai! Ir vėl gatvėse tankai! Tie patys, kurie prieš dieną buvo prasiveržę prie Spaudos rūmų?

Miegai išlakstė. Kaip šią naktį jaučiasi suvažiavę iš visos Lietuvos žmonės prie televizijos bokšto? Iki jo tik 4 minutės kelio. Būtina ir man juos vėl aplankyti.

Žmonių čia daug. Tačiau nerimas ritasi tarsi bangos per jūrą. Prieš keletą minučių nuo to paties Kosmonautų prospekto buvo atsirioglinę tankai. Tik neišdrįso brautis per minią, tad atsitraukė. Tačiau neilgam. Štai jie jau atūžia būsimąja Sausio 13-osios gatve, padarę lankstą ir apėję minią iš užnugario. Tankai traiško kažkieno prie gatvės paliktą „Moskvičiuką“, pastumia šalin autobusą „Lazą“. Demonstruodamas savo chuliganišką jėgą, tankas vamzdžiu brūkšteli per vargšo autobuso langus, jie pabyra. Tankistas, pastebėjęs, kad priešais kelyje žmonių nedaug, pajuda arčiau televizijos bokšto prieigų, kol pagaliau pralaužęs geležies tinklo tvorą, praskina kelią sunkvežimiams, kuriuose iš po brezento žybčioja automatai bei kareivių šalmai. Tai štai kokie tie „darbo žmonės“.

Galima būtų ir daug daugiau papasakoti apie tos nakties įvykius, apie tvyrojusį siaubą, apie tamsoje tyčia traiškomus ir daužomus automatų buožėmis bei metalo strypais žmones, apie žuvusiuosius ir sužeistuosius beginklius žmones, bet tai daugmaž išsamiai jau užfiksuota kino juostoje, nuotraukose bei užrašytuose žmonių prisiminimuose. Todėl norėtųsi atkreipti dėmesį į kitką. Kaip elgėsi žmonės? Ir kodėl jie elgėsi būtent taip, o ne kitaip?

Mano nuomone, čia be protėvių įsikišimo neapsieita. Išmintingos, netgi pačios išmintingiausios žmonių elgsenos tokioje sudėtingoje aplinkoje neįmanoma suvokti ir juo labiau paaiškinti, jeigu neatsižvelgsime į kažkokį poveikį iš išorės, kažkokį žmonių pasąmonėn įdiegtą patarimą, kaip mes turime pasielgti. Negaliu viso to paaiškinti be tos stovinčios bangos, be to šviestakio, kurį galima atsekti iki pat bokšto nuo V.Kudirkos aikštės. Tasai šviestakis nuo aikštės, kitaip sakant, ir nuo Šv. Jurgio bažnyčios ar nuo seniausios Perkūno šventvietės, taigi nuo Šventaragio slėnio širdies, tarsi koks švyturio spindulys švysteli į Lietuvos gelmes ir, be abejo, perskrodžia prie TV bokšto susibūrusius žmones.

O buvo taip. Tankai ir tanketės, gąsdindamos minią, pyškina tuščiais sviediniais ir leidžia serijas trasuojančių kulkų į dangų. Prožektoriai švysčioja į visas puses Karoliniškių namų stogų ir balkonų link. Ieškoma žadėtų snaiperių, kurie iš kiekvienos palėpės atseit tykosią šauniųjų raudonosios nenugalimosios armijos karių. Bet vienur balkone prožektoriaus spinduliai apšviečia senuką su pižama, kitame – bobulę, skara užsigaubusią, kuri irgi išėjo pažiūrėti, kas čia kelia tokį triukšmą.

O lauke apie bokštą jau išsirikiavo automatininkų eilė, vis labiau nustumianti minią tolyn nuo bokšto. Blykčioja įkypos Azijos sūnų akutės: jie aiškiai tik vykdo vadų įsakymus ir visiškai nenutuokia, ko čia rėkauja ir reikalauja „pribaltai“. Nors jiems ir suprantama kalba, kuria kalbėjo net Leninas, įsikarščiavę jaunuoliai aiškina padėtį.

Tai dažniausiai šaunieji Vilniaus rusiukai ir lenkiūkščiai. Tarsi matrosai plėšia jie marškinius ant krūtinių ir savo aiškinimus sustiprina daugiaaukščiais „matais“. Jie vis trokšta išaiškinti tiems su automatais, kad jie net Afganistane kariavę, bet taip žiauriai nesielgę net su dušmanais, ir taip toliau, ir panašiai.

Nedaug betrūksta, kad plikomis rankomis šie „afganai“ pultų kareivius ir tada… tada prasidėtų dar viena Čečėnija. Mat imperija pripažįsta tik jėgą ir visados pasirengusi tą jėgą panaudoti ir taip nugalėti.

Tačiau atsitinka keistas dalykas. Niekas iš gana įkaitusios minios nepuola, o tiesiog stovi. Minią tarsi kažkas apšviečia ir sulaiko. Žmonės elgiasi taip, kaip geriausia šią akimirką. Ir kaip bus geriausia per būsimą dešimtmetį.

Kas tuo metu vadovauja žmonių elgsenai prie televizijos bokšto? Nėra čia nei megafonų, nei kažkokių vadukų ar vedlių. Bet visiems tarsi visiškai viskas aišku, kaip reikia tinkamiausiai pasielgti. O juk provokatoriams taip norėjosi gauti progą panaudoti pagal paskirtį ne tik „Kalašnikovus“, bet ir tankus. Priminsiu, kad dar 1990 metais buvo paruošti detalūs visos Lietuvos, visų miestų rajonų žemėlapiai su rubrika „Soveršeno sekretno“, kuriais mes taip gerai vėliau pasinaudosime. Paruošti žemėlapiai, kad būtų galima vėl kovoti su lietuvių partizanais ir pogrindininkais.

Bet jokių partizanų, jokių „buržuazinių nacionalistų“ pogrindžio nebus, nes… žmonės tiesiog nesipriešina, neprovokuoja netgi menkiausių peštynių, kurios suteiktų progą pradėti karą, kadangi „našich bjut“. Žmonės tiesiog stovi ir stebi, kad įsidėmėtų ir vėliau paliudytų visus imperijos nusikaltimus.

O dar kiti žmonės, užuot vien spoksotų į pastiklijusias (nuo narkotikų?) siauras automatininkų akis, persigrupuoja. Mūsų būrelis, išvydęs operatorių su kamera, kuris daubelėje įsitaisęs filmuoja bokštą, trasuojančias lyg žvaigždžių punktyrai kulkas ir šaudančius tankus, apsupa jį. Mes be jokių aiškinimų suvokiame, kad savais kūnais turime užstoti šį operatorių taip, kad jo nepamatytų tie piktieji, kurie puola bokštą ir jau daužo jo pirmojo aukšto stiklinius langus. Vėlgi tarsi kažkas mums pasako ir nurodo, kaip geriausia pasielgti tokioje pavojingoje situacijoje. Tik vėliau paaiškės, kad pritūpęs su kamera okupantų puolimą fiksuoja japoniukas. Šio samurajų palikuonio rankose tobuliausia technika. Kamera visus vaizdus siunčia į palydovą, o iš jo per kosmosą jie patenka tiesiai į BBC studiją Londone. Tad po valandos jau visas pasaulis gali pasigrožėti, ką trečią valandą nakties išdarinėja Vilniuje tankai, pažymėti raudonomis žvaigždelėmis.

Dar kartą norisi pabrėžti, kad niekas nieko nesakė tamsos ir chaoso apglėbtai miniai, niekas žmonėms nenurodinėjo, kaip elgtis prie TV bokšto tą naktį, kai griaudėjo kurtinantys tankų šūviai. Bet visi elgėsi taip, kaip tokiu atveju geriausia: nepasipriešinti jėga prieš jėgą, pasipriešinti nesipriešinant, tarsi visi būtume pasipraktikavę Indijoje pas Mahatmą Gandį, nors ir jam bei jo tautiečiams vargu ar kada nors teko išbandyti taikaus pasipriešinimo taktiką prieš tankus ir sužvėrėjusius desantininkus, be to, dar atsidūrus nejaukią viduržiemio naktį pažliugusiame dėl atlydžio, todėl purviname slidžiame lauke, supančiame TV bokštą.

Be abejo, tą naktį ir aikštėje prie Seimo būta panašaus nusiteikimo. Bet ten bent jau žmonėms per garsiakalbius buvo aiškinama, kad jie turi atsitraukti nuo pastato, nes per desantininkų puolimą juos gali sužeisti Seimo langų stiklo šukės. Be to, per Seimo pastato langą per garsiakalbius kreipiantis į žmones buvo aiškinama, kaip elgtis vienu ar kitu atveju, nors, be abejo, ir juos, jų pasąmoninę gelmę bus perskrodę tie patys lietuvių tautos praamžių šviestakio spinduliai, kurie pašalino baimę ir sustiprino ryžtą visur, kur tik tą naktį buvo kėsinamasi į tautos dvasinės laisvės erdves.

O prie TV bokšto buvo ypatingos sąlygos, čia niekas nieko neaiškino, niekas nieko nenurodinėjo, bet žmonės elgėsi tarsi visi kolektyviai būtų patyrę sąmonės nušvitimą geriausia budistine prasme. Tad sunku rasti kitą šio nušvitimo priežastį išskyrus tai, kad būtent per susirinkusius žmones nuo V.Kudirkos aikštės vakarų link tą naktį skrodė itin platus energetinis informacinis srautas, kurio paliestas žmogus staiga pradeda vadovautis tūkstantmete išmintimi. Drįsčiau teigti, kad taip pasireiškė mūsų tautos egregoras, apie kurį anksčiau teko tik teoriškai pasiskaityti atseit nelabai moksliškose knygose ar ezoterinio pobūdžio žurnaluose.

Žinia, čia jokiu būdu negalima užmiršti ir tų prie TV bokšto tą naktį žuvusiųjų ir sužeistųjų. Jų auka niekados nebus užmiršta. Tačiau, kita vertus, net sunku įsivaizduoti, kokios milžiniškos aukos būtų mūsų kraštą ištikusios, jeigu grubiai jėgai būtų suteiktas pretekstas pradėti karą, tokį kaip Čečėnijoje…

Baigiant dar norėtųsi pasidžiaugti, jog iš V.Kudirkos aikštės pagaliau išsikraustė sovietinis didvyris generolas ant tanko ir vietoj jo būtent čia atsirado didžioji lietuvių tautos mantra „Tautiška giesmė“, kurios žodžiai kaip užkalbėjimas dabar sklinda į žmonių širdis. Jos žodžius nuo šiol į visas baltiško pasaulio puses skleidžia šis energetinis pulsaras. Beje, jis skleidė išminties bangas ir daug seniau, dar ir tada, kai Gediminui buvo įdiegta išganinga mintis, jog ne kur kitur, o būtent čia reikia įkurdinti sostinę, nes tai išpranašavo sapnas, kuriame kaip šimtas vilkų sustaugė Geležinis vilkas.