Vis pažiūriu Andriaus Tapino „Pinigų Kartą“. Puiki laida, įdomios temos, pokalbiai ir pašnekovai, smagu matyti gyvą, kartais netgi neformalų bendravimą, mano nuomone, tikrai neprasilenkiantį su žurnalistiniu profesionalumu. O dabar – ilgai (iš tiesų neilgai) lauktasis „bet”. Taigi, žiūrint „Pinigų Kartą” vis norisi skubiai uždaryti kompą ir atidaryti tik minutei prabėgus. Kodėl? Todėl. Tai yra vinjetė – žudikė. Šios vinjetės – žudikės bruožai tokie:
1. Žudantis garso takelis. Sakyčiau, amfetamininis uodas trisdešimt šešias sekundes gėlė cukraus vatą valgančiam dubstepo atlikėjui, baisingai prispaustam noro nusišlapinti, šalia vykstant intensyvioms atrakcionų parko statyboms.
2. Žudantis siužetas. Vietomis pamišę, vietomis „normalūs” A.Tapino judesiai, ėjimas – bėgimas, matyt, turėtų atspindėti nestabilią ekonomiką. Tą patį, tikriausiai, turėtų padaryti ir fone tai žaliai, tai raudonai kylanti bei besileidžianti diagraminė rodyklė. Šalia rodomi žmonės – įvairaus plauko visuomenės sluoksnių atstovai, vienaip ar kitaip susiję su ekonomika. Jie reikalingi, turbūt, norint užglaistyti tokį keistą, netgi, sakyčiau, vizualiai kvailą laidos vedėjo judėjimą.
3. Nežudanti, bet vis tiek asociacija su „Mad Men”. Kad „Mad Men” ir „Pinigų Karta“ turi nemažai bendro, sutinku. Tačiau ar ne per arti prieita? Žinoma, pirmas ir antras mano paminėti punktai nuo „Mad Men“ vinjetę atitolina, tačiau asociacija vis tiek labai artima, o gal tik man taip atrodo?
httpv://youtu.be/5Qsw_NC1KAI
Na, o antra telekritinė įžvalga skiriama laidai „Teisė Žinoti“. Tai irgi puiki laida! Gali kilti klausimas, kodėl telekritiką barstau kone mažiausiai jos nusipelniusioms laidoms. Na, galbūt galima būtų imtis kritikuoti „KK2“ ar „Dviračio Šou“, tačiau vargu, ar tame yra kokios prasmės. Na, gal dėl juoko, kai visai nebus apie ką parašyti, galima bus užsiimti ir tuo.
Grįžkime prie „Teisės Žinoti“. Jeigu gerbiamam skaitytojui pasirodys, jog gaminti baldus iš palečių yra cool, jaunatviška, šviežia, netikėta ir šaunu, tai gerbiamas skaitytojas atsilieka nuo pasaulio kokiais penkeriais metais. Taigi, paletės interjere yra gana neseniai pasenęs (o tai daug blogiau už seniai pasenusį) dalykas, kaip ir hipsterio ūsai, kaitrinė lemputė ant spalvoto laido arba va šitas menas, nuo kurio man trūkčioja akis.
Be to, man kažkokia graudi gailesčio rūgštelė graužia širdį, žiūrint į politikus (išskyrus Uspaskich), apsirėdijusius rimtais, matyt brangiais, kostiumais, sėdinčius ant šitų baro tipo kėdžių. Driokstelkit kokių sunkių odinių boso sofų, ar ką, vis būtų kažkaip kitaip, o ir solidžiau atrodytų. Čia vėl tas vakarykštis, jau visai išsikvėpęs (ooi, jau tikrai net ir ne vakarykštis) fresh, apie kurį kažkada kalbėjome su Elena Laurinaityte.
„Teise Žinoti“, leisk man sekantį sezoną suprojektuoti jūsų studiją, o paletes atiduokime fūristams, jų laikas jau baigėsi!
