J. Vaiškūnas. Aplodismentai komentatoriui

Akivaizdu, kad vertinys iš rusų “sirgaliai” nereikalingas. Nevykęs, neprigyja – ir tam pasidarytas savas žodis “aistruoliai”.
O tiesiog “mėtosi” tam reiškiniui pavadinti galintis tikti grynai lietuviškas žodis, tarkim, “draugužiai”. Tad kodėl “sirgalių” ar “aistruolių” nevadinti – draugužiai, drauguliai ar draugaliai ar nesakyti: komandos, krepšinio draugužiai, drauguliai ar draugaliai.
Gal šiuo atveju net labiau esmę išreikštų ir iš “siausti” pasidarytini žodžiai – “siautaliai”, “siautuliai” arba iš “siusti” – būtų – siutaliai, siutuliai, o labiausiai tiktų trumpas, smagus, paslaptingas – SIUČIAI (komandos, sporto, krepšinio siučiai). Juk per rungtynes ir prieš jas jie visaip siunta. Tie, kas siunta, gali būti vadinami siučiai, kodėl – ne!
Dabar tiesiog gėda – tokia turtinga žodžių mūsų kalba, o savo žodžio, reikalingo šiam pavadinimui praėjus tiek metų vis neturime.

Pagarba,labai ačiū už išsakytus pastebėjimus galimai abejingam lietuvių kalbai sporto komentatoriui.
Jei pastebėsim,neliksim abejingi,pasitempsim visi.Lietuvių kalbą saugoti patikėta mums -lietuviams.Atliklime tą pareigą kiek įmanoma garbingiau.

Lietuvos valstybės herbu yra laikomas nuo senų seniausių laikų naudojamas herbas “Vytis”, apibūdinamas viduramžiškai glaustai ir aiškiai: “Rikis ant šuoliuojančio žirgo” (Rikis – karo vadas). Heraldiškoji Lietuvos herbo eksplikacija skamba kiek kitaip: “Karališkos spalvos purpuriname skyde ant balto žirgo, šuoliuojančio į Rytus, baltas Rikis veda kovon. Rikio iškeltas kalavijas rodo parengtį, o Rikio lietuviškame skyde matyti Lietuvos Karališkosios giminės Gediminaičių herbas “Stulpai”.Lietuvos valstybinė vėliava – purpuro spalvos (ne raudona, o purpuro spalva Europos heraldikoje yra karališkoji spalva) lauke baltas Vytis. Šitą vėliavą Lietuva turėjo mažiausiai 3500 metų, su šia vėliava lietuviai kariavo su Egiptu ir Persija, nukariavo Indiją, Europą ir Romos imperiją.Mūsų vėliavą matė sumušti turkai, totoriai, rusai, mongolai, lenkai, vengrai, kryžiuočių ir kalavijuočių ordinai, su ja buvo sutriuškinti Žalgirio mūšyje kryžiuočiai ir nenugalimieji švedai. Su ja lietuviai ėjo į 1794 m., 1830-31 m., 1863 m. laisvės karus. Ją žinojo visa kilmingoji Europa, pradedant Romos imperatoriais ir baigiant smulkiausiais bajorais.Tai kodėl Lietuva taip staigiai pakeitė savo vėliavą? Atsakymo reikėtų ieškoti Nepriklausomos Lietuvos Pirmojo Seimo nutarimuose: čia atsitiko taip pat kaip ir Rusijoje, – ten valdžią užgrobę Rusijos žydai ir pusžydžiai atsisakė carinės valdžios atributų ir pasitvirtino raudoną vėliavą.Lietuvoje, į valdžią atėję iš valstiečių paėję (aš juos vadinu – mužikais) inteligentai taip pat atsisakė karališkųjų valdžios insignijų, antra vertus, tuo metu Seime buvo tik vienas kilmingas lietuvis- bajoras Stanislovas Narutavičius, kurio balsas ir argumentai apie Lietuvos valstybines insignijas to meto Seimo daugumai buvo nesuprantamas, tad bendroje nepriklausomybės euforijoje buvo nutarta sukurti ir naują, nepriklausomą vėliavą.Vėliavą, aišku, kūrė žmogus nieko neišmanantis heraldikoje. Heraldikoje kiekviena spalva ir kiekvienas spalvų derinys turi savo simbolinę reikšmę, nežinant jų, bet naudojant savo giminės, o ypač valstybės insignijose ir atributikoje, galima apsijuokti prieš visą pasaulį.Būtent tas ir atsitiko su nauja Lietuvos vėliava – trimis juostomis – geltona, žalia ir raudona. Heraldikoje šis chromografinis junginys yra tarpusavyje nesiderinantis, afektuotas, nerekomenduotinas. Šį spalvinį derinį Europos valstybėse galėjo naudoti vien tik karalių juokdariai-kvailiai.Jei karaliaus valdžios insignijos buvo karūna ir skeptras,popiežiaus – tiara ir raktai,vyskupo – mitra ir pastoralas,tai karaliaus juokdario-kvailio distinkcijos (skiriamieji ženklai) buvo medžiaginė trimis geltonu-žaliu-raudonu galais kepurė su skambaliukais ant galų ir barškutis su kiaulės pūsle ar asilo galva.

medziaga video, foto? galiu sarzu atsiusti, jei pergalvosi lyvi ar verta kalbeti apie laikus ankstesnius nei pries 1000m – kas buvo karaliaus ir juodario santykiuose