Rugsėjo 8-oji – Tarptautinė raštingumo diena, kurią Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) mini jau daugiau nei 40 metų. Šių metų Tarptautinės raštingumo dienos tema – „Raštingumas XXI amžiui“. Ja siekiama pabrėžti vis dar aktualią būtinybę pasaulyje suteikti raštingumo pagrindus visiems ir skatinti nuolatinį raštingumą, kaip mokymosi visą gyvenimą pagrindą.
Raštingumas – kiekvieno žmogaus teisė. Kalba, raštas ir skaitymas – pamatinės mąstymo, socialinio bendravimo ir žinių įgijimo priemonės, bet kokio ugdymo pagrindas: tai leidžia žmogui jaustis laisvam, pažinti jį supantį pasaulį, išvengti įvairių konfliktų ir juos spręsti. Be to, į žinias orientuotoje globalioje visuomenėje raštingumas įgyja naujų aspektų. Jis – ir mokymosi visą gyvenimą, geresnės savijautos bei pragyvenimo laidas, ir tvaraus bei integruoto vystymosi varomoji jėga. UNESCO generalinės direktorės Irinos Bokovos pranešime pabrėžiama, kad „Raštingumas yra daug daugiau, nei švietimo pirmenybė, – tai pagrindinė investicija į ateitį ir pirmas žingsnis į naujas raštingumo formas XXI amžiuje.“
Kaip raštingumą suvokiame šiandien? Kokia jo vieta ir reikšmė kultūros, istorijos, švietimo, kalbos, literatūros, socialinių ir ekonominių sąlygų kontekste? Koks technologinės pažangos poveikis raštingumui?
Savo mintimis Tarptautinės raštingumo dienos proga Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, bendradarbiaudama su Mažojo Princo fondo iniciatyva „Visa Lietuva skaito vaikams“, pakvietė pasidalinti prof. Viktoriją Daujotytę, dr. Jolantą Zabarskaitę, prof. Romą Lazutką, Vytautą V. Landsbergį, Andrių Mamontovą, dr. Austėją Landsbergienę.
Prof. Viktorija Daujotytė, rašytoja, literatūrologė:
O, raštingas žmogus, mokslus ėjęs – tas sakinukas iš seniai, iš vaikystės. Raštingas, vadinasi, šviesus, akis prasikrapštęs, ne iš užpečkio. Lieku prie šios raštingumo sampratos prisirišusi. Gal ji tinka ir Tarptautinei raštingumo dienai. Moki rašyti, vadinasi, moki ir skaityti, matai duris į platesnį pasaulį, gali jas atsidaryti. Seniai juk mūsų išmintingųjų ir lietuviškai pasakyta: „Kas skaito rašo, duonos neprašo“.
Neužmirškime ir siauresnės raštingumo prasmės, kurią gerai išreiškia mūsų Nacionalinis diktantas: mokėti rašyti be klaidų, sugebėti laikytis taisyklių, kurios nėra sugalvotos, o iškeltos iš pačios lietuvių kalbos. Kalbos inteligentais reiktų vadinti žmones, gerai kalbančius, ir gerai rašančius. O inteligencija juk turėtų būti žmogaus siekiamybė.
Dr. Jolanta Zabarskaitė, Lietuvių kalbos instituto direktorė:
Raštingumas yra labai svarbi kiekvienos, žinoma, ir lietuvių kalbos tvarumo, t. y. kalbos gyvavimo ilgalaikės perspektyvos, tenkinant visus kalbinės bendruomenės ir valstybės, kurioje kalbama konkrečia kalba ir/arba kalbomis, kultūrinius, socialinius bei ekonominius poreikius, sąlyga. Tai yra kiekvienos kalbinės bendruomenės pirmo svarbumo reikalas. Raštingumo samprata ir poreikis takiosios modernybės laiku, kuriame gyvename, kinta. Mūsų epocha – tai žinių visuomenės, daugiakalbystės ir daugiakultūriškumo, kūrybingumo ir inovacijų laikas, todėl į raštingumą turime žiūrėti (ir jo mokyti) holistiškai. Šiuolaikinis humanitarinis raštingumas turi susidėti iš klasikinio raštingumo, kalbos technologijų išmanymo, kultūrinio raštingumo ir informacinio raštingumo vienovės. Tokio raštingumo gebėjimus turintys jauni žmonės bus pasirengę aktyviai ir kūrybiškai dalyvauti vis spartėjančiuose šiuolaikinio gyvenimo procesuose ir plėtoti lietuvių kalbos konkurencingumą globalioje dabartinio pasaulio erdvėje.
Prof. Romas Lazutka, sociologas ir ekonomistas, UNESCO Socialinių transformacijų valdymo programos (MOST) nacionalinio komiteto narys:
Raštingumas šiandien jau tikrai nebėra tik gebėjimas rašyti ir parašytą perskaityti, o greičiau gebėjimas išvengti perteklinio rašymo ir perteklinio skaitymo. Reikia raštingumo, kad nepaskęstume visuotiniame raštingume – virtualiame raštų vandenyne. Ne be priežasties žinutes rašome puskalbe – nebespėjame. Nenuostabu, kad savo sričių profesionalai neretai yra beraščiai gretimose srityse – galimybės skaityti tokios didelės, informacija tokia įvairi ir prieštaringa, kad svyra rankos. Neregėtais tempais įvairėjanti, sudėtingėjanti kultūrinė ir socialinė aplinka kasdien kelia nerimą – ar vis dar esu raštingas? O juk anksčiau terūpėjo – ar jau išmokom, ar tapome raštingi? Raštingumas iš tikslo virto procesu, todėl raštingumo dieną jau galime ištęsti į raštingumo amžių.
Vytautas V. Landsbergis, rašytojas, poetas, režisierius, dainų autorius ir atlikėjas:
Kaip pasakų rašytojas, kuris kartais važiuoja į mokyklas ir bando kartu su vaikais kurti pasakas, situaciją matau vidutinišką, švelniai tariant. Ypač, jei kalbame ne apie gramatines klaidas, o apie turėjimą ką pasakyti, vaizdinius, asociacijas, kalbos vingrybes. Paradoksalu, bet turtingą vaizduotę ir kalbos dovaną yra išsaugoję vadinamieji „kaimietukai“, padedantys tėveliams ūkininkauti, daug dirbantys, sportuojantys, dainuojantys. Jiems knyga dar yra vertybė. Ir gyvenimiškoji jų patirtis – ne „facebukinė“, o užsidirbta savom rankom, savuoju kailiu. Jie dar turi ką pasakyti.
Raštingumą šios dienos aplinkoje reikėtų keisti žodžiu „kalbingumas“ – mokėjimas reikšti mintis apskritai: aptarti, ginčytis, įrodyti. Kalbos nuskurdimo kontekste viskas itin supaprastėja iki patiko/nepatiko, todėl atsiranda „fainosios“ naujųjų laikų klišės – OMG, nerealiai ir kiti like’nimai… Manau, gali atsitikti ir taip, kad netrukus smagiam pasikalbėjimui užteks ir penkiasdešimties lietuviškų žodžių, dar keli keiksmažodžiai – ir puikiai susikalbėsime.
Norint, kad būtų kitaip, būtina strateginė valstybės žmonių atsakomybė – ar auginame smalsią, ginčytis nebijančią kartą, ar savim patenkintus „mėsainius“, skirtus užsienio rinkai. Tuomet turėtų būt permąstyta visa kultūros vaikams strategija – ne tik knygos, bet ir teatras, kinas, koncertai. Kai visa tai taps valstybės prioritetu, kas nors gal ir keisis. Pavyzdžiui, netolima Estija savo ateities gairėse būtent taip ir yra numačiusi: švietimas – sritis NR. 1!!! O mes net vaikų kultūros fondo neturime, nekalbant apie jaunimui skirtas viešas ugdomąsias priemones: pvz., laidas per tautinį TV ar radiją, puoselėjančias meilę kalbai, istorijai, knygai, Tėvynei.
Andrius Mamontovas, muzikantas, prodiuseris, aktorius, labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ steigėjas:
Raštingumo suvokimas turbūt yra toks pats, koks buvo vakar ar bus rytoj. Raštingumas – tai gebėjimas užmegzti ryšį su pasauliu per parašytą/spausdintą žodį. Tai ne tik mokėjimas rašyti ar skaityti, bet ir gebėjimas priimti, suvokti ir atsiliepti į užrašytą žodį. Tokioje aplinkoje perduodama patirtis, kuri lemia kultūros raidą, tradicijų tęstinumą, gebėjimą analizuoti ir pažinti istoriją.
Socialinės ir ekonominės sąlygos gali daryti įtaką raštingumo kiekybei ar kokybei tautoje. Technologinės priemonės pagreitina daugelį procesų, taip pat ir apsikeitimą rašytine informacija. Dažnai per daug informacijos slopina žmogaus santykį su spausdintu žodžiu. Tačiau juk tai niekaip nepanaikina ir nesumenkina raštingumo reikšmės ir svarbos.
Dr. Austėja Landsbergienė, vaikų darželių tinklo „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja:
Be jokios abejonės, raštingumas yra daug daugiau, nei gebėjimas skaityti ir rašyti. Man raštingumas yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių žmogaus gyvenimo kokybę. Žinomas edukologas Paulo Freire teigia, kad raštingumas yra „žodžio ir pasaulio skaitymas“, vadinasi, yra kultūrinis raštingumas, ekonominis raštingumas, meninis raštingumas ir pan. To visuma ir yra raštingas žmogus, o tai, kaip matome, įpareigoja. Tikiu, kad žodžiai (kalba), simboliai (matematika), vaizdai (pavyzdžiui, internete) keičia žmonių gyvenimus ir tikrai ne į bloga.
Šiandien technologijos persmelkė visas mūsų gyvenimo sritis: nuo to, kaip dirbame ir bendraujame vieni su kitais, iki to, kaip perkame ir su(si)mokame mokesčius, tad, norėdami visavertiškai gyventi XXI amžiuje, turime būti technologiškai raštingi. Šių dienų kartos gyvenimas technologijų prasme šviesmečiais skiriasi nuo prieš tai buvusiosios.
Valstybės, kurių piliečiai yra raštingesni, lengviau įveikia globalėjančio informacijos amžiaus pasaulio ekonominius iššūkius, tad iš tiesų verta ir galime drąsiai investuoti į Lietuvos piliečių raštingumą – nuo pat pirmųjų jų dienų.
