V.Mikutavičius. Problema ar reikalas?

Nebesakome „ne mano reikalas“, sakome „ne mano problema“. Kodėl dažnai sprendžiame problemas, o ne uždavinius, iškilusius klausimus, esamus reikalus? Nuolatos sprendžiame problemas, kai reikia įveikti kliūtis, nuosmukį, nepasisekimus, mažinti vargus, rūpesčius, išvengti nelaimių, neaiškumo. Tas tarptautinis žodis „problema“ dažnai nepraleidžia gražių, taiklių lietuviškų žodžių. Pasitaiko, kad per pusvalandinę televizijos ar radijo laidą žodis problema pavartojamas 10-15 kartų. Kartais tos problemos atrodo juokingai ir neaiškiai. „Pagijo nuo stuburo problemų“,– sako gydytoja. Galbūt užrašykime ant durų – stuburo problemų kabinetas. Klausimas, susijęs su vandens problema. Geriau būtų su vandens kokybe, trūkumu, kaina… Dabar neaišku, ar vandens per daug (šlapia), ar vandens trūksta, o gal vanduo nešvarus ar per brangus. Tai taip ir sakykime, konkrečiai. Pasako, kad daug problemų padaryta. Nedarykime jų, ir nereikės spręsti. Kokybiška problema (?). Jeigu problemos būtų kokybiškos, tai laimingai gyventumėme.

Miestelių gyventojai yra miestelėnai, o miestų –miestiečiai. Tai kodėl didmiesčių gyventojus miestelėnais vadiname? Lyg tai Vilnius, Kaunas yra ne miestai, o miesteliai.
Prieškariniame Lietuvos kaime šeimynas sudarydavo tėvai, vaikai, kartu gyvenantys seneliai, kai kur dėdės, tetos, kartu gyvenantys samdiniai.

Dabartines šeimas vadinti šeimynomis nereikia. Kartu šeimose gyvenančių ūkio samdinių nėra. O ir mieste mažai kur seneliai kartu su vaikais gyvena. Šeimynos yra praeitis, taigi, nevadinkime šeimų šeimynomis. Globojamų vaikų sodybų gyventojus vadinti šeimynomis yra visai kas kita.

Augintinis yra paimtas auginti svetimas vaikas. Tai kodėl dabar augintiniais šunis vadina? Šunys visai sužmogėjo. Jie nebe ėda, o valgo.

Bažnyčioje meldžiamės: „Viešpatie, išgirsk mus, Viešpatie, išklausyk mus“. Lietuvos radijas nuolat kartoja: „LR pasirengęs Jūsų išklausyti“. Jeigu sakytų išklausyti Jūsų paskaitas, patarimo, pokalbio, būtų aišku. Dabar neaišku, kodėl išklausyti Jūsų, o ne Jus. Keistai atrodo, kai sako: „Noriu pertraukti Jūsų ir įsiterpti į pokalbį“.

Sakome labai gerai, labai gražiai, bet kodėl dėkojame atvirkščiai, ačiū labai, o ne labai ačiū?
Kai kas patenkinti mažais atlyginimais, kad ūkininkai mažai augina ekologiškų produktų… Pavyzdžiui. Atlyginimai pakankamai maži. Važiavimo sąlygos pakankamai sudėtingos. Ūkininkai ekologiškų produktų gamina (augina) pakankamai mažai. Dar keisčiau, kai žurnalistas gardžiuojasi žmogžudyste: „Užsakyta žmogžudystė pakankamai įdomus įvykis“. Ne įdomus įvykis ir dar pakankamas, o pavojingas ir baisus.

Šiaip jau sakome, kad dainas dainuojame. Dainuoju dainą, raminu širdį. Bet kai kada atliekame ne tik dainas, bet ir žodžius, roles… Jeigu dainas, šokius ir roles galima atlikti, tai vaistus reikia tiktai gaminti, o ne atlikti gamybą. Bankai tegu skolina, o ne atlieka pinigų skolinimą.

Atsakingi darbuotojai, kaip ir mes visi, mokėsi gramatikos, bet kai kurie linksnius derinti taip ir neišmoko. Saugos diržai reikia prisisegti (diržus). Reikės padrožti pieštuko (pieštuką). Turi kreiptis į mumis (mus). Kalba su Jonumi (Jonu). Siautėja gatvėmis (gatvėse). Nedrįsk manęs apgauti (mane).

Nesuderinamos giminės. Kalami paskutiniai vinys į karstą (paskutinės). Viso apskrities (visos). Nuostolius dengė tonais (tonomis). Pedagogė mokė vaikus: „Su vinuko (vinelės) galvute dažomi kiaušiniai vašku“.

Nebemėgstame šauksmininko linksnio. Petras, kada sugrįši? (Petrai). Jau beveik praradome nuošimčius, keisdami į procentus. Gelbėkime žodį lygiagrečiai. Seniai nebevartojame dviskaitos. Kada mes (mudu) vėl pasimatysime? Nors dainuojame „Josim mudu į ganyklą…“ Net monetą turime ne du litu, o du litai.

Kai kas lyg tyčia blogai kirčiuoja. Tradicijos išliko tokiOs, kokiOs yra. Kelių dangOs yra šlapios. Kviečia žiūrėti žinių laidA. Prasidės pirmOsios runtgynės. Apkeliavo visA EuropA. Žemynas gi nekeliauja.

Besaikiai ištęsiamos trumposios balsės. Kytos laidos bus geresnės. Dyrba gerai. Lykite sveiki. Vyda, Jurgyta, Jovyta…

Tyčinis šveplavimas. Panasiai, seima, slepetės, zmona, simtas, sesiasdesimt sesi, svecias, zinoma… kai kada ypatingai švepluoja muzikinių laidų vedėjos bei reklamininkai.

Kalbos šlamštas. Ta prasme, čiau, šakės, karoče, tipo, bajeris, čiotka, vau, fainas, atia (sudiev, viso gero), jo (taip), apart (be to, tarp kitko), malačius, skupačius, tusas, chebrytė, chebra, ale (bet), bičas, draivas, biški…

Nesikeikime. Iki karo Lietuvoje žmonės vengė keiksmų. Net palyginti nekaltas keiksmas rupūžė buvo keičiamas į rupūs miltai, o žaltys į rūta žalioji.

Lietuvių kalbą vis dar teršia anais laikais per senąją sovietinę nomenklatūrą paplitę rusicizmai.

Policija mato, bet neranda… Matomai nusikaltėlis buvo gerai pasislėpęs, kad policija jo nerado. Tokių matomai, kai visai nieko nesimato, viešose kalbose labai daug. Matomai automobilis išvažiavo netikėtai. Reikia matomai filmus rodyti. Įdomu, kas juos rodo nematomai. Matomai, tai pažodinis vertalas iš rusų kalbos –vidno –atėjęs pas mus bolševikmetyje. Reikia sakyti matyt, galbūt, tikriausiai…

Kai aukščiausio rango veikėjai ir didžiausio intelekto žmonės nuolat klausia kas liečia, netinka nei rangui, nei intelektui. „Kas liečia policijos pareigūną, kuris nušovė jaunuolį?“–klausia valdininkas