XXI amžiaus pradžia pasauliui iškėlė naujus ir sudėtingesnius ekonominius-socialinius iššūkius. Jeigu kylančių ekonomikų šalys, kaip BRIC valstybės, dalis Rytų Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalių, rodė aiškius ekonomikos kilimo ženklus, o kartais imdavosi spręsti ir nuo anksčiau susikaupusias socialines problemas, tai senosios Vakarų šalių ekonomikos, pirmoje dešimtmečio pusėje demonstravusios gerą ekonominį augimą, kuris buvo skatinamas informacinių technologijų ir paslaugų revoliucijos, 2008 m. papuolė į gilią krizę. Vėlesni 2009–2013 metai nerodė Vakaruose didesnio ekonominio atsigavimo, ypač bloga padėtis buvo Vakarų Europoje, o išskirtinai situacija pablogėjo Pietų Europos valstybėse.
Kaip tai atsiliepė socialinei sferai? Jau anksčiau ekonomistų buvo nustatyta, kad, gerėjant ekonominiams rodikliams, nebūtinai gerėja ir socialiniai rodikliai. Skurdas ir ekonominis pakilimas gali žengti greta. Vakarų ekonominio pakilimo metais, kuris tęsėsi nuo paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio, skurdas ir socialinė atskirtis Vakarų šalyse nemažėjo, o socialinė nelygybė tik didėjo. Rytų Azijoje ir Lotynų Amerikoje buvo atvirkščiai – ekonominis pakilimas iš esmės pagerino dalies gyventojų padėtį, išvesdamas juos iš skurdo, ypač sustiprėjo vidutinė klasė, o ir turtingųjų atsirado gerokai daugiau. Apsaugai nuo skurdo daugelyje šių šalių buvo įvedamos papildomos socialinės apsaugos priemonės labiausiai pažeidžiamiems socialinės rizikos asmenims.
Tačiau Vakaruose socialinė padėtis geriausiu atveju tik išlaikydavo „status quo“ arba blogėdavo. Pažymėtina, kad nepalankiai socialinei situacijai susiformuoti Vakaruose svarbų vaidmenį turėjo ir prieš 30 metų šiose šalyse prasidėjęs neoliberalizmo puolimas, kuris skatino valstybės vaidmens mažinimą ir ekonomikos bei valdymo dereguliavimą. Jeigu ekonomikos kilimo metais labai didelių nusiskundimų blogėjančia socialinės apsaugos padėtimi pasitaikydavo rečiau, tai krizės metu tik kai kurios šalys neatsitraukė nuo savo išvystytų gerovės valstybių. Tai buvo pirmiausia tos Šiaurės ir kontinentinės Europos šalys, kurios keletą pokario dešimtmečių nesivadovavo liberaliu-marginaliniu socialiniu modeliu ir tik dėl pastarųjų dešimtmečių neoliberalizmo puolimo atsisakė kai kurių gerovės valstybės dalių tiek kiekybiniu, tiek ir kokybiniu požiūriu.
Neoliberalizmo klaida, o kartais sąmoningas pasirinkimas yra tai, kad jis į viešąsias išlaidas žiūri tik kaip į „naštą ekonomikai“, o ne rezervą jos vystymuisi. Viešųjų išlaidų dalis nuo BVP dėl neoliberalizmo puolimo daugelyje Vakarų šalių per du dešimtmečius dramatiškai sumažėjo. Pavyzdžiui, Švedijoje viešųjų išlaidų perskirstymo procentas nuo 67 procentų 1993 m. sumažėjo iki 49 procentų 2013 m. Bendras viešųjų išlaidų sumažėjimas turėjo reikšmės ir socialinės apsaugos išlaidų lyginamojo svorio sumažėjimui. 2008 m., prasidėjus ekonominei krizei Vakaruose, socialinei apsaugai iškilo praktiškai sunkiai sprendžiami uždaviniai. Kintant ekonominei struktūrai ir įdarbinimo bei atleidimo iš darbo santykiams bei kintant darbo formoms, buvo būtina spręsti socialinės apsaugos aprėpties ir įtraukties klausimus.
Dar sudėtingesnė situacija dėl socialinės aprėpties susidarė Rytų Europos šalyse, iš kurių 2013 m. Europos Sąjungai priklausė jau 11 valstybių. Daugybė netipines darbo sutartis turinčiųjų darbuotojų, kurie dirbo nepilną darbo dieną, nuotoliniu būdu iš namų ar savarankiškai dirbantieji asmenys nebepatekdavo į socialinės apsaugos sistemą. Kartais juos gelbėdavo savanoriškas draudimas atskiroms draudimo rūšims ar socialinė parama, tačiau šis reiškinys buvo atsitiktinio pobūdžio ir dažnai negarantavo jokios socialinės ar sveikatos apsaugos kritiniais gyvenimo momentais.
Socialinės išlaidos Europos šalyse vaidino labai svarbų vaidmenį kompensuojant namų ūkių pajamų praradimus ankstyvojoje krizės fazėje (iki 2009 m.) ir padėjo stabilizuoti ekonomiką, tačiau vėliau, pradedant 2010 m., ta įtaka pradėjo silpnėti. Po pradinio padidėjimo pirmais krizės metais, socialinių išlaidų augimas 2010 m. stabilizavosi, o 2011 ir 2012 m. smuko – dažniausiai tose šalyse, kur augo nedarbas. Šis socialinių išlaidų sumažinimas buvo siejamas su fiskalinės konsolidacijos siekimu euro krizės kontekste. Daugelyje šalių narių jis neutralizavo socialinės apsaugos sistemų ekonominės stabilizacijos funkciją. Akivaizdu, kad ekonominė krizė ir taupymo priemonės, skirtos sumažinti vyriausybių biudžeto deficitus, neišvengiamai didino skurdą ir nelygybę.
Dėl krizės stiprėjant neigiamoms globalizacijos įtakoms, socialinės apsaugos institucijos rinkų ir ekonomikos valdyme stengėsi išlikti efektyvios. Greitai augantys ryšiai tarp globalių finansinių, gamybos ir darbo rinkų didino poreikį socialinei apsaugai. Pasaulyje, kuriame finansiniai ir ekonominiai nepastovumai plinta greitai, iš karto yra pajaučiamas poveikis darbo rinkoms ir socialinei gerovei. Individų galimybės tokioje situacijoje vieniems susidoroti su ekonominėmis krizėmis tampa mažesnėmis negu anksčiau.
Norint paskatinti ekonominį vystymąsi ir neutralizuoti papildomas sistemines globalines rizikas, nacionalinės solidarumu paremtos socialinės apsaugos sistemos turi būti stipresnės negu anksčiau. Efektyvi socialinė apsauga yra reikalinga visuomenėms susidoroti su globalizacijos iššūkiais ir prisiderinti prie pokyčių. Tai reikalauja visuotinės ir integruotos nacionalinės politikos institucijų tinkle, kurios spręstų įdarbinimo ir socialinės apsaugos klausimus tam, kad sustiprinti šalių produktyvumą ir kartu vaidintų socialinio ir ekonominio stabilizatoriaus vaidmenį rizikingame pasaulyje.
Pažymėtina, kad Rytų Europos šalių politikams, kurie dažnai nenori didinti išlaidų socialinei apsaugai ir apskritai skiria jai mažai dėmesio, yra būdinga šį nenorą „pridengti“ tarptautinių institucijų nuostatomis, nors tokių faktiškai realybėje nėra. Tik Pasaulio bankas ir Tarptautinis Valiutos fondas paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį vykdė „antisocialinę politiką“, tačiau dabar ir šios organizacijos yra pasikeitusios ir yra kur kas labiau socialiai angažuotos. Jau nekalbant apie Jungtines Tautas, Tarptautinę darbo organizaciją arba Europos Sąjungą. Pastarosios organizacijos socialinei politikai skirtose rezoliucijose, nutarimuose, komunikatuose ištisai kalba apie socialinės įtraukties, solidarumo ir socialinio teisingumo stiprinimą. Tarptautinė darbo organizacija ir Europos Parlamentas nuolat kalba apie socialinės aprėpties didinimą, įtraukiant į socialinės apsaugos sistemą visus dirbančiuosius, o taip pat siūlo skirti socialinę paramą nedirbantiesiems. Tarptautinėse organizacijose nėra jokio puolimo prieš socialinį viešąjį sektorių, kokį Lietuvoje skelbia, pavyzdžiui, Laisvosios rinkos institutas.
Kaip papildomos priemonės valstybinei socialinei apsaugai šių organizacijų yra siūlomos privačių ir nevyriausybinių organizacijų teikiamos paslaugos, tačiau ne vietoje valstybinės socialinės apsaugos, o tik ją papildant. Atkreiptinas dėmesys, kad daugelyje Rytų Europos šalių šie Europos Parlamento ir kitų tarptautinių institucijų siūlymai nefigūruoja viešajame politikų ir žiniasklaidos diskurse. Atvirkščiai, Rytų Europoje ir Lietuvoje dažnai vykdant nepopuliarius socialinius sprendimus, yra „prisidengiama“ Europos Sąjungos ir kitų tarptautinių institucijų nuomone vienu ar kitu klausimu būtent tada ir taip, kad būtų palanku nieko nedarantiems vietos politikams, tačiau nepalanku socialinę riziką patiriantiems asmenims. Taip galima teigti, kad Lietuvoje egzistuoja asimetrinės socialinės informacijos problema, kai dažnas Europos Sąjungos institucijų teiginys apie socialinę sferą nepatenka į viešąjį diskursą, o kartais yra tiesiog slepiamas nuo akademikų bendruomenės arba žiniasklaidos. Europos Sąjunga tikrai labai daug dirba socialinės apsaugos srityje ir jokiu būdu nesiekia bloginti socialinės apsaugos sąlygas ir didinti skurdą ar socialinę atskirtį šalyse narėse. Aktyvi įgalinanti socialinė politika yra Europos Sąjungos tikslas.
Jeigu atskiri politikai nesutinka su „gerovės valstybių“ kūrimo uždaviniais savo šalyse, tai tikrai niekas negali paneigti, kad „gerovės visuomenių“ sukūrimo tikslas yra lygiai toks pat socialiai ambicingas tikslas, tik šiek tiek kitur sudėliojant akcentus. Bet kokiu atveju kalbama ne apie „pasyvias“, tik į socialines išmokas orientuotas gerovės valstybes, o apie gerovės valstybes, orientuotas į aktyvią socialinę politiką su svarbiausiais įgalinimo ir reintegracijos komponentais. Tokios įgalinančios gerovės valstybės tikslu turėtų tapti socialinės reintegracijos laipsnis – kiek buvusių kalinių įsidarbino, kiek benamių gavo socialinį būstą, kiek alkoholikų ir narkomanų metė gerti ir dirba visuomenei ir sau naudingą darbą, kiek lengvesnio lygio neįgaliųjų dirba ar dalyvauja visuomeninėje veikloje ir panašiai.
Galima tik apgailestauti, kad šis esminis kiekvienos valstybės socialinių institucijų efektyvumą išreiškiantis socialinės reintegracijos rodiklis dar nėra įtrauktas į platesnes diskusijas Europos Sąjungoje, o tuo pačiu ignoruojamas ir nacionalinių vyriausybių. Jeigu žmonija iš tikro nori humaniškesnės visuomeninės santvarkos ir kapitalizmo ydų apribojimo, o ne tik formaliai tai skelbia, socialinės reintegracijos laipsnis turėtų tapti pagrindiniu socialinio efektyvumo rodikliu.
Autorius yra Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo instituto profesorius.
