Vienas tėvas turėjo gražų daržą vynmedžių ir turėjo tris sūnus. Norėdams tėvas savo sūnus pripratyt gerai prie darbo su vynmedžiais, mirdams jiem teip pasakė:
– Kaip aš, vaikeliai, numirsu, tai rasit mano skarbą pakavotą vynmedžių darže. Nepasakau, katroj vietoj pakasiau. Pradėję gerai visą daržą perkaskit, tai rasit mano skarbą.
Kaip tą tėvą pakavojo, pavasarį pradė ieškot darže skarbo. Pakalieju visą daržą perkasė, bet jie jokio skarbo nerado. Ale kaip visų medelių šaknis gerai išliuosau, tai kad priaugo vynvuogių nesvietiškai kiek! Jie tą vyną pardavė – surinko didelius skarbus. Tada jie suprato, kad reik gerai žemę iškasinėt, šaknis išliuosuot, ir tik tada galima rastie skarbai.
***
O kada mes, lietuviai, suprasime, kad mūsų skarbai ne airijose, belgijose ar britanijose o čia po kojomis – Lietuvos žemėje.
Macnas tu, pone, – kokie ten medžiai, jei tėra tik krūmai?
Štai diskusija tuo klausimu:
http://rojaussodai.lt/forumas/viewtopic.php?f=31&t=3249