Č.Iškauskas. Ar Lietuva išmoks E.Snoudeno pamoką?

Į sudiržusį JAV ir Rusijos santykių kūną įsmigo skaudi rakštis. Jos vardas – Edvardas Snoudenas (Edward Snowden). 30-metis Amerikos Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) bendradarbis ir buvęs CŽV pareigūnas (tiek metų jam sukako birželio 21 d.) atvedė į naują aklavietę Vašingtono ir Maskvos santykius ir užaštrino totalinio žmonių sekimo bei žmogaus teisių ir laisvių problemą.

Ko gero, tai didžiausias rebusas tarp dviejų didžiųjų valstybių nuo to laiko, kai 2009 m. pradžioje JAV viceprezidentas Džozefas Baidenas (Joseph Biden) Miuncheno konferencijoje pasiūlė kursą į santykių su Rusija atšilimą, o po mėnesio abiejų valstybių užsienio reikalų ministrai, šiltai juokaudami ir ginčydamiesi, ar šį procesą reikia vadinti „pakrovimu“ ar „perkrovimu“, spustelėjo simbolinį mygtuką… Per tą laiką būta visokių trukdžių – nuo nusiginklavimo diskusijų iki vaikų gražinimo peripetijų (dabar atsirado kita: Vakarai ragina nepirkti rusiškos „vodkos“, nes Maskva priėmė vadinamą „antigėjišką“ įstatymą).

Iki šiol šio jauno vyruko niekas nežinojo. Jis mokėsi Merilende, paskui Liverpulio universitete, kur po to ir dirbo, po to – JAV karinėje bazėje Japonijoje, kur išmoko japonų kalbą, studijavo „mandarinų“ filosofiją ir budizmą. 2004 m. buvo įrašytas į tarnybą JAV kariuomenėje, ruošėsi vykti į Iraką, tačiau pratybų metu susižeidė abi kojas, tad teko sėsti prie kompiuterio. „Sėdimas“ darbas NSA IT žvalgybos skyriuje jam turbūt nebuvo prie širdies, E.Snoudenas troško kažko daugiau. Su drauge pagyveno Havajuose, paskui persikėlė į Honkongą. Jau tada, matyt, brendo planas padaryti akibrokštą. Šių metų gegužės 1 d. jis paliko Honkongą ir dingo beveik dviem mėnesiams. Pagal NSA taisykles daugiau kaip 30 dienų apie save žinios neduodantis agentūros darbuotojas turi pranešti savo buvimo vietą, bet E.Snoudenas apsireiškė tik birželio 23-ąją, atsidūręs Maskvoje.

Bet kas gi ta NSA? Idėja įkurti elektroninio sekimo tarnybą kilo dar 1948 m., kai buvo įsteigta panaši karinė institucija. 1952 m. lapkritį suformuota civilinė sekimo agentūra NSA, kurios vyriausioji būstinė yra Merilende. NSA tinklalapyje (http://www.nsa.gov/) tvirtinama, kad jos metinis biudžetas siekia iki 10 mlrd.dolerių, o darbuotojų skaičius – 38 tūkst. Savo galingas sekimo stotis NSA turi Didžiojoje Britanijoje (Šiaurės Jorkšyre), Australijoje, Japonijoje, Naujojoje Zelandijoje. Šiemet tokia stotis pradėjo veikti Vokietijoje (Visbadene). Jos vadovais skiriami tik amerikiečių kilmės karininkai. Dabar NSA vadovauja generolai Keitas B.Aleksanderis (Keith B.Alexander) ir Džonas K. Inglisas (John C. Inglis).

Nors dabar NSA tvirtina, kad po Rugsėjo 11-osios jų pagrindinis tikslas sekti ir išaiškinti terorizmo užuomazgas, per visą savo istoriją, ypač Šaltojo karo metu, jos pagrindinis taikinys buvo SSRS. Karinė NSA sovietų radijo signalus ėmė gaudyti dar 1948 m., bet ir II pasaulinio karo metais egzistavo vadinamasis Venonos projektas, kai buvo perimami paties Josifo Stalino ir sovietų karo vadų radijo pranešimai, laiškai ir kiti signalai, kuriais naudojosi tuometiniai sąjungininkai. 1943 m. SSRS signalų šifruotės padėjo atskleisti tikruosius J.Stalino planus po karo.

NSA sekimo tinklas apipainiojęs ne tik savo sąjungininkus Europoje, kituose pasaulio regionuose, bet ir pačius amerikiečius. Po E.Snoudeno sukelto skandalo kilo nepasitenkinimas ES šalyse, ir Briuselis pareikalavo kruopštaus tyrimo. Vašingtonas atsakė, kad sekama tik terorizmo prevencijos ir JAV nacionalinio saugumo dingstimis. Bet tai neįtikino amerikiečių, ir 19 JAV organizacijų pateikė ieškinį dėl Nacionalinio saugumo agentūros veiklos, pareiškusios, jog dėl slaptos duomenų rinkimo programos buvo pažeistos jų konstitucinės teisės.

Bet grįžkime prie 30-mečio IT specialisto. Liepos 16-ąją jis pasiprašė politinio prieglobsčio Rusijoje. Į skandalą įsijungęs prezidentas Vladimiras Putinas buvo priverstas paaiškinti, kad tokio prieglobsčio klausimas galės būti svarstomas, jei Šeremetjevo oro uosto konsulinėje zonoje laikomas E.Snoudenas liausis priešgyniauti JAV. JAV reikalauja programuotoją išduoti, ir Amerikoje jis bus teisiamas kaip pakenkęs jos nacionaliniam saugumui, bet Maskva mindžikuoja, nesiryždama nei komplikuoti santykius su Vašingtonu, nei priglobti jaunąjį programuotoją, tapusį disidentu.

Liepos 24 d. E. Snoudenas gavo leidimą palikti Maskvos oro uostą, tačiau, kaip pareiškė šią naujieną bėgliui pranešęs jo advokatas, Dūmos visuomeninių rūmų narys Anatolijus Kučerenia, įteikęs ginamajam Fiodoro Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė“ („Los Angeles Times“ pastebi, jog garsus kūrinys įteiktas, kad E.Snoudenas suprastų, į kokią padėtį pateko), kol kas nėra oficialaus leidimo išvykti iš oro uosto. Tuo tarpu JAV kongresas nedidele balsų persvara atmetė įstatymo pataisą, pagal kurią turėjo būti apribota amerikiečių sekimo programa ir suvaržyta NSA veikla.

Taigi, E.Snoudeno likimas kol kas pakibęs ant plauko. Jis, kaip sakoma, nei pakartas, nei paleistas. Tokioje pačioje padėtyje ir JAV bei Rusijos santykiai, kenčiantys „perkrovimo“ mygtuko defektus. Viena aišku, masinis žmonių sekimas bet kokioje šalyje, taip pat ir Lietuvoje, turi turėti aiškias ribas ir mastus.

Nors Amerikos programuotojo likimas neliečia mūsų šalies, verta priminti, kad dar 2011 m. birželį buvo paskelbta Europos Komisijos ataskaita, jog Lietuva pirmauja pagal sekamų gyventojų skaičių Europos Sąjungoje (2008 m. buvo pateikta 85,3 tūkst. prašymų sekti telefoninius pokalbius). Niekas nežino, kiek išduodama sankcijų sekti privačius asmenis, apie juos sukaupti šnipinėjimo duomenys nenaikinami net ir tuomet, kai paaiškėja, kad sektas žmogus nebuvo prisidėjęs prie nusikaltimo.

Vadinasi, E.Snoudeno demaskavimai turi tapti gera pamoka net ir su šiuo skandalu niekuo dėtoms šalims. Ir Lietuvai.