T.Bakučionis. Kur nuėjo gėjų eitynės?

Nuo senų laikų dalis žmonijos individų nematydavo savęs tradicinėje santuokoje su priešingos lyties partneriu, nes tiesiog neturėdavo tam potraukio. Nesamprotausiu apie jokius medicininius, psichologinius ar socialinius šio reiškinio aspektus, tai – mokslininkų duona, tačiau tolerancija šiems asmenims tapo neatsiejama šiuolaikinės demokratinės pliuralistinės visuomenės duotybe ir būtinybe.

Kita vertus tradicinių seksualinių pažiūrų visuomenės dalis turi tokius pat lūkesčius „anos pusės“ tolerancijai, kurią reikėtų suvokti kiek plačiau, kaip tradicinės orientacijos visuomenės dalies teisę atsiriboti nuo netradicinio seksualinio gyvenimo būdo propagandos. Būtinybę atsiribojimui sąlygoja tai, kad netradicinės lytinės orientacijos individai sudaro apibrėžtą šiuolaikinės visuomenės sluoksnį, turintį individualių ir specifinių poreikių. Paprastais žodžiais tariant, gėjų kultūra pagimdė ištisą verslo industriją, pradedant uždarais klubais ir renginiais bei baigiant aksesuarais. Aksioma tokia, kad ten, kur yra didelė industrija bei sukasi nemaži pinigai, yra ir politiniai interesai. Tad nieko nuostabaus, kad dalis politikų (taip pat ir Lietuvoje) šliejasi prie gėjų kultūros tikėdamiesi politinių (o gal ir ne tik) dividendų. Beje, lygiai tokių pat politinių dividendų aršiai protestuodami prieš paradus tikisi gauti ir Petro Gražulio tipo politikai.

Beje, kam jau kam, o p. Petrui Lietuvos gėjų lyga turėtų labai padėkoti už nemokamą reklamą! Tačiau laikinai palikim ramybėje p. Mariją Aušrinę, p. Petrą bei kitus šioje orbitoje besisukančius politikus, nes politinių dividendų rinkimas yra kiekvieno politiko individualus garbės ir sąžinės reikalas.

Žymiai sudėtingesnis klausimas nei tolerancija šiame kontekste yra eskaluojama diskriminacija, o tiksliau – tariamoji diskriminaciją, nes bet kokios diskriminacijos nustatymas ir vertinimas pliuralistinėje visuomenėje yra labai svarbi ir ne tokia jau paprasta teisinė praktika. Tai susiję su konkrečios šalies visuomenės tradicijomis, todėl unifikuojama ES teisinė praktika šioje vietoje gali padaryti daugiau žalos, nei naudos.  Reikalas tas, kad po graudžiais verksmais dėl tariamos seksualinių mažumų diskriminacijos Lietuvoje yra pakišama elementari jų gyvenimo būdo propaganda. Kita vertus tam tikrose socialinės veiklos srityse, pavyzdžiui, kaip švietimas – tokių asmenų diskriminacija yra visiškai reali ir sunkiai išvengiama, nes koks normalus tėvas ar motina toleruotų, kad jo sūnų ar dukrą mokytų netradicinės lytinės orientacijos asmuo. Dėl to negalima smerkti tos motinos ir tėvo ar kaltinti jų netolerancija seksualinėms mažumoms, nes būdami mažos tautos atstovais jie pasąmone jaučia, kad būtent tradicinės šeimos vertybių puoselėjimas yra tautos išlikimo alfa ir omega.

Visiškai kitas klausimas, kai diskriminacija laikoma tai, kad vienos lyties partneriai, pavyzdžiui, negali sužinoti apie savo partnerio sveikatos būklę gydymo įstaigoje. Tokią situaciją įvardyčiau  kaip elementarią biurokratiją, kurios mūsų „hiperdraudimų“ valstybėje yra apstu. Kita vertus, vienos lyties asmenų Partnerystės įstatyminių nuostatų priėmimas (nesvarbu, ar atskiru įstatymu, ar Civilinio kodekso papildymais priimtų) gal ir padėtų išspręsti minėtas biurokratines kliūtis, tačiau įteisinant vienos lyties asmenų partnerystę (t.y. iš esmės santuoką)  neabejotinai būtų bandoma prastumti ir įvaikinimo institutą, o tai jau sudarytų realų pavojų demografines problemas turinčiai visuomenei, turint omeny pamatinę šeimos funkciją – fizinę ir socialinę visuomenės reprodukciją. Pagaliau sunku įsivaizduoti, kaip tokių įstatyminių iniciatyvų „stūmėjai“ mano pakeisiantys Konstitucijos 38 straipsnį?

Kai Vilniaus savivaldybės atsisakymą suderinti kovo 11-ajai skirtų tradicinių eitynių laiką ir vietą skundė Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga, administracinis teismas šį skundą nagrinėjo įprastine tvarka  (t.y. „lėtąja eiga“) ir skundą atmetė. Kai tos pačios savivaldybės atsisakymą suderinti kitų eitynių laiką skundė Lietuvos gėjų lyga, tas pats administracinis teismas skundą išnagrinėjo skubos tvarka ir jį patenkino, įpareigodamas savivaldybę suderinti seksualinių mažumų eitynių vietą Gedimino prospekte, net apeliacinis procesas pagal savivaldybės skundą buvo prasuktas rekordiniu greičiu. Pirmuoju atveju teismas skundą atmetė formaliu teisiniu pagrindu, konstatuodamas, kad valstybė ir savivaldybė turi pirmenybės teisę prieš piliečių organizacijas rengiant valstybinių švenčių renginius, nors grynai Konstitucijos požiūriu (neieškant josios dvasių) toks įstatyminis reguliavimas yra labai ginčytinas, apie ką esu anksčiau rašęs. Deja, tąsyk piliečių patriotiniai jausmai ir jų konstitucinė susirinkimų teisė bei laisvė liko už teisėjų akiračio ribų.

Antruoju atveju konstitucinės piliečių teisės tame pačiame teisme buvo prisimintos ir todėl savivaldybė buvo įpareigota suderinti gėjų eitynių laiką ne kur kitur, o Gedimino prospekte, tačiau antruoju atveju už teisėjų akiračio ribų liko aplinkybė, kad vaivorykštės mažumų eitynių saugumo užtikrinimas valstybei kainuos mažų mažiausiai kelis šimtus tūkstančių, o gal ir daugiau mokesčių mokėtojų pinigų, nes tokio skaičiaus pėsčių, raitų ir važiuotų policininkų vienoje vietoje Vilnius nematė net per Angelų sargų dienos renginius. Tačiau tai tik ūkinė-finansinė smulkmena, nes juk mes mokesčių mokėtojai turtingi, valdžia mus gali drožti iš peties pagal bet kurio eurobiurokrato ar kokio nors p. Vladimiras Simonko užgaidas. Tačiau yra kita – teisinė ir vertybinė „ne smulkmena“ – minėtas Konstitucijos 38 straipsnis, kuriame be kita ko parašyta, kad „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.“.

Turint omeny, kokia eitynėms palankios informacijos lavina buvo išpilta viešojoje erdvėje, galima pripažinti, kad vaivorykštinės eitynės buvo iš esmės vienalytės partnerystės propaganda. Pripažinus tai, turime pripažinti, kad seksualinių mažumų gyvenimo būdo apologetai ir juos remiantys politikai iš esmės griauna konstitucinius tradicinės šeimos pamatus, nors tie patys politikai davė priesaiką ginti Konstituciją. Gal oponentai suabejos mūsų Konstitucijos modernumu? Tačiau ar jie tokiu atveju supranta labai paprastą dalyką, kad tik tradicinė šeima gali užtikrinti atskiros tautos, valstybės ir visos žmonijos tęstinumą bei išlikimą, turint omeny, kad visuomenės socialinė reprodukcija negalima be fizinės reprodukcijos. Svarbiausia tai, kad net iš kuklių visuomenės apklausų galima daryti labai aiškias išvadas, jog taip galvoja absoliuti dauguma Lietuvos piliečių. Nieko nuostabaus, nes paprasti Lietuvos žmonės dar neprarado sveiko mąstymo, skirtingai nuo mūsų politinio ir teisinio elito, kurio dalis žiūri tik į ES biurokratines struktūras (bet tik tada, kai jiems tai paranku), o kita dalis vis dar dairosi ir klausosi, ką pasakys Kremliuje. Paradoksalu, kad pamatines civilizacijos vertybes (kokia yra laikytina tradicinė šeima), paprasti žmonės, kad ir būdami menkesnio išsilavinimo, jaučia labiau ir betarpiškiau, nei labiau išsilavinęs, o paprastų žmonių kalba kalbant – nuo per gero gyvenimo išpindėjęs politinis elitas.

Grįžtant prie diskriminacijos klausimo manau, kad šiandien diskriminacija gali būti labai įvairių formų. Juk didesnės piliečių dalies nuomonės negirdėjimas yra taip pat tam tikra jų diskriminacija, kaip bendro demokratijos deficito išraiška. Tokiu būdu Lietuvoje vykdoma iš esmės visos pilietinės visuomenės diskriminacija, kurią vykdo visų lygių valdžios, pradedant Prezidente ir baigiant savivalda bei atskirais žiniasklaidos organais, nes Prezidentė nenorėjo girdėti referendume pareikštos piliečių nuomonės atominės elektrinės klausimu, lygiai kaip ir Aplinkos ministras ar Premjeras nenori girdėti piliečių nuomonės skalūnų dujų gavybos klausimu, lygiai kaip ir Vilniaus valdžia net nesivargino paklausti miestiečių nuomonės apie viešojo transporto pertvarkas, lygiai kaip ir pirmadieninėje Lietuvos radijo diskusijų laidoje Eitynių klausimu buvome priversti klausytis p. Arkadijaus Vinokuro atviros demagogijos, bet aštresni pasisakymai buvo slopinami. Šis įdomios biografijos ir įdomaus užsiėmimo ponas teigė, kad prieštaraujančių eitynėms buvo tik maža grupelė Lukiškių aikštėje. O kaip jų galėjo būti daugiau, kai absoliučiai brutalus policijos elgesys eitynėms nepalankiai manančius žmones tiesiog baugino? Galbūt neatsitiktinai jau nuo pat ryto internetinė žiniasklaida mirgėjo nuotraukomis, kuriose buvo demonstruojama galinga policijos amunicija – nuo šautuvų iki vandens patrankų. Kas galėtų paneigti, kad taip nebuvo siekiama eitynėms nepalankią piliečių daugumą įbauginti?  Lietuvos valdžia iš esmės užkirto kelią visuomenei pareikšti eitynėms priešingą nuomonę, visa viešoji erdvė ir kas liūdniausia – Nacionalinio transliuotojo eteris buvo užpiltas tik eitynėms palankia informacija. Policijos elgesys eitynių metu su kitaip manančiais buvo visiškai neadekvatus ir drįsčiau sakyti, tiesiog chamiškas, nes peržengė bet kokias leistinumo ribas. Tai yra taip pat diskriminacija, tik taikoma piliečių daugumai. Aukščiau minėtus teismų sprendimus dėl minėtų priežasčių galima būtų laikyti taip pat diskriminaciniais.

Viešoje erdvėje daug svarstoma apie tai, kiek kas gėjų eitynėse kainavo. Visiškai aišku, kad Valstybei, t.y. mums – mokesčių mokėtojams kainavo daug. Ir kalti čia ne kažkokie homofobai (anot pono V.Simonko. supraskit – visi lietuviai tokie!). Priežastis yra mūsų visų lygių valdžių ir dalies žiniasklaidos ciniškas nesiskaitymas su daugumos visuomenės nuomone. Visiškai aišku ir tai, kad eitynių organizatorių pateikiami kaštai yra dirbtinai sumažinti.  Eitynių reklaminės kampanijos apimtis galima palyginti su Socialdemokratų ar Darbo partijos rinkiminėmis kampanijomis, todėl labiau tikėtina, kad eitynių organizavimas kainavo kur kas daugiau.

Po šių eitynių peršasi ne viena nelinksma išvada. Lietuvos valdžios ciniškas nesiskaitymas su visuomenės nuomone veda prie dar didesnio visuomenės susipriešinimo ir susiskaldymo. Atskiroms visuomenės grupėms dėl to bus dar sunkiau susikalbėti. Nekursiu vadinamųjų sąmokslo teorijų, bet pradedu tikėti, kad Lietuvos valdžią uzurpavusi partinė nomenklatūra tai daro sąmoningai. Labai ryškus to signalas yra LRT transliuojamos laidos ir jų eteryje kaip taisyklė dominuojančios tik valdžiai palankios nuomonės, kai kitokios nuomonės yra tiesiog ignoruojamos. Iš esmės tas pats procesas vyko per paskutinius Seimo rinkimus, tas pats vyksta ir dabar. Deja, kol kas nematau prielaidų, kad tai artimiausiu laiku pasikeis.