Portalo punskas.lt redaktorius Sigitas Birgelis kalbina rašytoją, teatro ir kino režisierių Vytautą V. Landsbergį.
Sigitas Birgelis: Visiems įdomu, ar garsiojo tėvo pavardė padėjo Tau karjeroje, ar trukdė?
Vytautas V. Landsbergis: Pirmiausia noriu pasakyti, kad savo tėvuką labai myliu ir didžiuojuosi juo dėl to, ką jis padarė, ką daro. Skauda kartais, kai matau, kad galėjo padaryti geriau, tačiau nėra neklystančių žmonių. Mes turime išmokti vertinti žmones, kurie stengiasi tarnauti Tėvynei.
O dėl pavardės tai reikalas sudėtingas. Lietuvoje aktyvus politikas niekada nėra mylimas, nebent stengiasi visiems įtikti ir patikti. Tėvukas nėra toks. Jis sako teisybę, kaip jam atrodo. Jis kovoja už ją. Aršiai kovoja. Tos kovos skiedros lekia ant šeimos ir vaikų. Nuvažiavus kur į kaimą pakoncertuoti neretai salė būna pustuštė. Iš organizatorių išgirsti, kad žmonės kalba: „Ė, tai to Landsbergio sūnus. Neisim mes į tą koncertą.“
Būna simpatijų ir antipatijų, tai natūralu. Yra žmonių, kurie vertina tėvuką, jo nuveiktus darbus atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Su tokiais žmonėmis lengva ir paprasta kalbėtis. Mes tada ne tik dainuojame ir apie kūrybą kalbame, bet ir apie valstybės kūrimą.
Man atrodo, kad tėvo pavardė nepadėjo man geriau rašyti pasakų, kurti spektaklius ar filmus. Bet ir netrukdė. Gal buvo šiek tiek lengviau, nes galėjai patekti pas kokį nors įtakingą verslininką, kaip antai Bronislovą Lubį, dabar jau mirusį, ir paprašyti paramos. Jis buvo žmogus, kuris rėmė daugelį mano filmų apie partizanus. Tai mano mažoji kultūros ministerija, nes Lietuvos valstybė kažkodėl tų filmų nerėmė. Kai nebeliko B. Lubio, aš turiu ieškoti kitokių būdų, imtis kitokių darbų, ieškoti kitokio egzistavimo būdo. Negaliu savo profesijoje reikštis.
Jei būčiau Petraitis, nueičiau pas kokį verslininką, gal duotų. Dabar jis man sako: „Va, yra krizė. Tavo tėvukas politikas. Jis atsakingas už tą krizę.“ Negali nieko paaiškinti, pasakyti, kad tu čia nieko bendro su krize neturi, kad rengi filmą apie partizanus. Man jau darosi nesvarbu, o kartais juokinga. Vis dėlto turiu daryti viską, ką darau, nepriklausomai nuo pavardės.
S.B.: Esi rašytojas, teatro ir kino režisierius, bardas. Kuri iš šių kūrybos sričių Tau mieliausia? Kurioje atrandi save?
V.V.L.: Kartais jaučiuosi kaip vaikas, kuris gali žaisti įvairiais žaislais. Jis turi traktoriuką, monopolį, gali eiti į kiemą žaisti su vaikais slėpynių, sėsti ant dviračio ir važiuoti į mišką. Taip yra ir su kūryba. Jeigu reikėtų vien tik rašyti, pavargtum ir nusibostų, nes negali intensyviai dirbti vieną ir tą patį darbą. Gerą knygą subrandinti reikia metų, dvejų. Turi į galvą ateiti naujos idėjos, naujas įkvėpimas. Tai ką veikti per visą tą laiką? Besiilsėdamas nuo rašymo gali pastatyti pjesę, kurią parašei anksčiau, gali sukurti dokumentinį filmą apie svarbų Lietuvos istorijai žmogų. Pasiėmęs gitarą gali nuvažiuoti į mokyklą ir su vaikais padainuoti liaudies arba partizanų dainas, papasakoti pasaką, pažiūrėti, kaip auga tavo skaitytojai, kokių temų jie nori.
S.B.: Kas Tau labiausiai sekėsi?
V.V.L.: Sėkmė mane lydėjo kuriant pasakas, turiu omeny vaikų literatūrą. Pasakos man patinka, nes jos turi gerai baigtis, o tu turi galimybę pakeisti negerus dalykus gerais. Kultūra yra ta vieta, kurioje gali mokytis, ieškoti didesnės meilės, pradėdamas nuo savęs. Kai nuvažiuoji į mokyklą ir susitinki ar su darželinukais, ar su abiturientais per jų atsisveikinimo vakarą, supranti, kad jie tavo dalis, kad mes ta pati gentis ir turime tarpusavyje susitarti. Ne kad aš pamokysiu ką nors, kaip reikia elgtis. Mes turime viens kitą suprasti, suprasti, kas mums panašiai skauda, kas panašiai kelia juoką.
Tie dalykai dabar darosi daug svarbesni nei, pvz., parašyti knygą. Lietuvoje didžiausia yra ne ekonominė krizė, bet santykių krizė, meilės krizė. Žmonės viens kitam neturi laiko, neturi noro. Laiką suryja kompiuteriai, alkoholis, tuščios pramogos, sėdėjimas prie televizoriaus. Nuvažiuoti pas sergantį giminaitį laiko nėra, nes tai nenaudinga. Ką iš to gausi?
S.B.: Visuomenės ir valstybės reikalai Lietuvos politikų rankose?
V.V.L.: Valstybė – ne tik politikų reikalas. Daug svarbiau, ką žmonės kuria savo šeimoj, darbe, kokie yra jų tarpusavio santykiai. Valstybė prasideda nuo žmonių santykių, nuo pagarbos vienas kitam. Tie santykiai Lietuvoje dabar yra keblūs, nepagarbūs. Mes žmonių, kurių nemėgstame, nesame linkę išklausyti, su jais susikalbėti, atrasti bendrumą. Mažai tautai tai labai pavojingas reiškinys.
S.B.: Nejaugi Lietuvoje reikalai eina blogyn?
V.V.L.: Man atrodo, kad Lietuva, atgavus nepriklausomybę, degraduoja daug greičiau nei sovietmečiu. Tada buvo garbės reikalas būti lietuviu, jausti draugo petį, padėti jam, kartu eiti prieš okupacinę sistemą. Dabar mes nusilpome. Neturime priešo ir pasidarėm patys sau priešai.
S.B.: Kas galėtų šitam atsispirti, tai pakeisti?
V.V.L.: Kultūra galėtų keisti, jeigu mūsų Švietimo ir Kultūros ministerijos turėtų strategiją ir matytų, kas vyksta Lietuvoje. Jei jiems tai skaudėtų. Labai paprastas pavyzdys. Anykščių rajone per vieną parą nusižudė 6 žmonės. Kai tai sužinai, supranti, kad pasaulio pabaiga yra jau dabar. Nereikia jokių cunamių. Žmonėse yra nenoras gyventi. Džiaugsmo nebuvimas yra pasaulio pabaiga.
S.B.: Ar galima tą džiaugsmą kaip nors žmonėms sugrąžinti?
V.V.L.: Reikėtų pradėti apie tai kalbėti per teatrą, kiną, literatūrą, o ne dar labiau šaipytis, niekinti, visiems aplink sakyti, kad viskas be prasmės, kad aplink vien kvailiai ir idiotai. Tai, ką mūsų masinė kultūra propaguoja, galima išreikšti sakiniu: Mėtyti mėšlu į Dievo veidą. Gal taip galima daryti sveikoje visuomenėje, kuri šimtmečius gyveno taikoje ir ramybėje, kuri pasiilgusi provokacijų, žiupsnio nihilizmo. Sergančiai visuomenei, kuri nelabai nori likti savo šalyje ir pasitaikius progai mauna į užsienį, kur greitai keičia vardus ir pavardes, kad tik nebūtų lietuviai, tai labai pavojinga. Tai nusikaltimas. Tautos genocidas, kuris propaguojamas per masinę kultūrą.
S.B.: Ar kas gali ši procesą pakeisti, sustabdyti?
V.V.L.: Nežinau. Turėtų būti kažkoks visuotinis tautos susirinkimas, susitarimas draugauti, padėti vienas kitam. Mėgstu nuvažiuoti į Gruziją, kur turiu kūrybinio bendradarbiavimo projektų. Matau, kaip vakarais gruzinai vaikšto apsikabinę gatvėmis, kalbasi. Gruzinai – neturtinga tauta, bet tiek daug ten entuziazmo ir džiaugsmo. Jiems reikia vienas kito. Aš ten važiuoju ir mokausi, stengiuosi pasisemti vilties, kad pasaulis nėra visiškai sugriuvęs. Kartais pagalvoju, kad gal esame kaip mieganti ar užsimiršusi gražuolė. Nejaugi vėl reikia Sausio 13-osios ar kitokių baisių sukrėtimų, kad atsibustume? Duok Dieve, kad pabustume be kokios didelės nelaimės.
S.B.: Ačiū už pokalbį.
httpv://youtu.be/tlTEI4KKaTw
Atviras pokalbis.Islandai mums pamėtėjo pavyzdį apie tautos susirinkimą.Mes galime pasimokyti.Iš tiesų,mažai tautai reikia sukrusti.Kad nepasikartotų buvusios katastrofos.Gera valia susirinkti ir tartis,atvėsus Sąjūdžio aistrai…O dėl Tėvo yra N.Makiavelio žodžiai:”Žmogus,kuris nori būti visiems geras,neišvengiamai pralaimės tarp daugybės tų,kurie nėra geri.Todėl jis turi mokytis,kaip nebūti geram ir šiuo mokėjimu naudotis arba NESINAUDOTI,PRIKLAUSOMAI NUO TO,KO REIKAUJA PROGA”…Išlaikysime pusiausvyrą tik pasitardami.Tas laikas atėjo.Referendumai mus išves iš šio riedėjimo atgal.
kad geras žmogus būtinai pralaimės tarp blogų – tik iš dalies tiesa. Pralaimės tas, kas stengiasi būti “geresniu” už kitus, tuos kitus smerkdamas… o tai reiškia, kad jo “gerumas” kyla ik iš jo ego, kuris praradęs ryšį su Gėrio ir Išminties šaltiniu. Kas to ryšio nepraradęs – nepralaimės.
dar pridėsiu – nepralaimės ne todėl kad “laimės” kitų “pralaimėjimų” sąskaita, bet todėl, kad kai gerumas plaukia iš širdies, laimi visi… nes nelieka pralaimėjusių ir egocentriško “win – lose” rungtyniavimo nelieka, o konkurenciją keičia BENDRADARBIAVIMAS. Štai tada ir prasiseda “šio pasaulio” pabaiga:)
mintys,kurios neišsakytos gyvena tavyje,išsakytos gerbiamo Vytauto Landsbergio.Kodėl tai svarbu,išgirsti mintis artimas tau pačiam,turbūt todėl,kad jos apjungia,vienija,buria.Sutinku,mes turėtume daugiau bendrauti ir kalbėtis,o vyksta atvirkščias procesas.Lietuviai santūrus stengiasi kiekvienas išgyventi oriai,savyje,nesiskųsdamas,todėl užsisklendžia.Skauda,dėl to kas vyksta, jauni žmonės kažkaip išnyksta,išeina iš gyvenimo ir jų daug,bet apie tai vengiama šnekėti,nors per mėnesį,gal net mažiau,taip buvo 2012 pabaigoje,kai iš gyvenimo dingo,dėl galimų įvairių priežasčių,taikiu metu,laisvoje Lietuvoje,daugiau, kaip per sausio tryliktą-karo metą.
Man taip pat labai patinka gruzinų tauta. Jei atsirasdavo galimybė,stengdavausi ten nuvykti.Gruzinai visi drauge ir maži vaikiukai ir senoliai,kiekvieną dieną dalinasi su jais išmintimi ir broliukai ,sesutės, tėvelis,mamytė.Tai darnios komandos-šeimos,artimiausių žmonių ratas ir jie stiprūs tokioje darnioje komandoje,neišsibarstę,nepardavę neišdavę,savo brangiausių žmonių
.Svarbūs pasakyti žodžiai,kad ne tas metas,siūlyti visuomenei bet ką.Žmonės nusivylę,pasimetę,bet nuolat atakuojami,visokių programų, išmįslų, gašlybių, smurtybių, tuštybės,vietoje to,kad sustiprinti ir vykdyti politiką, padedančią psichologiškai tiestis.Esmė ta,kad kai kenčia tėvai,kenčia ir vaikai,nes ne ramybė gimdo ne ramybę.Vaikai neatlaiko tokio psichologinio krūvio ir,kuriems lieka mažiau bendravimo iš tėvų,ar tėvai nelabai supranta kraštutinio informacinio krūvio smūgių pavojaus vaiko sąmonei,gali atsitikti vienoks ar kitoks pasidavimas.
Kad džiaugsmas grįžtų, reikia tikrų žmonių, reikia žmonių, nekalbančių kas ant seilės užėjo – pvz., apie “pasaulio pabaigas”… Reikia “tėvukų”, einančių iš politikos, kai žmonės jų nemyli, daržų ravėti… Reikia jaučiančių savo vietą gyvenime ir patenkintų gyvenimu joje. Reikia savo, o ne primesto gyvenimo, kurį gebėtume gyventi laimingi būdami. Taigi, visai nedaug ko reikia!…
tikroji “pasaulio pabaiga” yra šio ego valdomo pasaulio pabaiga. Nes šį pasaulį kol kas valdo ego ir valdo negailestingai.
Taip, būtų jo “pabaiga”, jeigu “ego pasaulis” būtų baigus, bet, deja, jis yra nesibaigiantis, o tik apgriūvantis ir iš griuvėsių vėl kylantis. Tai toks yra to valdančio “ego” tikrumas.
O “gailestingumai” apskritai gal yra ne iš šio pasaulio, o iš Dievo Karalystės…
nesakykit, kad nemyli. Mano močiutė Landsbergio portretą virš lovos laiko pasikabinusi greta sielų Gelbėtojo. Ji puikiai prisimena kokie žmonės buvo “prie smetonos” ir kokius užaugino sovietmetis. Nors sovietmečiu dar turėjom “smetonos” užaugintos inteligentijos, bet tai ką turime dabar – tai sovietmečiu užaugusią kartą, kuri nebesupranta tokių kaip Lansbergis. Belieka laukti kol užaugs naujoji karta, kuri turėtų turėti daugiau optimizmo nei dabartinės kartos niūriai ateistinis, savižudškas savęs neigimas. Savęs neigimas savos šalies keikimas yra įskiepyto ateizmo rezultatas.
Kas dėl močiutės, tai viena kregždė – ne pavasaris, be to, jau močiutę vargu ar galima būtų prilyginti tai kregždei.
O kas dėl Landsbergio, tai apklausos rodo, kad jo nekenčia apie 70% gyventojų.
Ir ne sovietmečio žmonės čia kalti, jis pats savo pažiūra iš aukšto į žmogų yra sovietiškesnis žmogus už tuos sovietinius žmonės.
Tas kitų, o ne savęs kaltinimas, kurį čia demonstruojate taip pat būdingas ir Landsbergiui, taipogi yra gryniausiai sovietinė (klasinė) kultūra.
.
uz turininga pokalbi su idomiu zmogumi.
Kai Londono katalikų bažnyčioje rinkom aukas už pukius filmukus ir muziką Vytautui Vytauto, pamenu, galvojau – koks turi būti kietas krienas tas Landsbergis, kad neduoda nei cento savo nuosaviems vaikams iš to norvegų surinkto milijono, kai tuo tarpu kitiems kūrėjams – rašytojui R. Granauskui, poetui M.Martinaičiui, berods Bložei dar keliems .. moka “stipendijas” kad tik kurtų… o ir vaikų raidos specialistams apmokėdavo stažuotes užsienyje… Va tik savo kuriantiems vaikams kažkodėl ne. Kažin kodėl?
Matyt, vengia viešų ir privačių interesų konflikto, o gal savo vaikų tiesiog nelaiko ką nors sukuriančiais…
Atsities Lietuva – dar yra puikių šviesių žmonių. Įkritę į vakarų materializmą, kaip nuogi į dilgėles, nenorėkim, kad neskaudėtų. Daugiau optimizmo! Gyvenam pačioj gražiausioj pasaulio vietoj, o šypsenos sugrįš.
Kažin kokios pasaulėžiūrinės dogmos Landsbergį apsėdo, kad jam jau vaidenasi pasaulio pabaiga?
Portalas Tiesos.lt..Interviu su V.Radžvilu.Apie Euroos Sąjungą ir juvenalinę justiciją.Dėl vaikų turime burtis.Dėl ateities.
Esu iš tų, kurie irgi atkreipė dėmesį į ponios V.Reding žodžius. Todėl nors ir pati senai domiuosi sąmokslo teorijom ir kartais paskaitinėju jų portalą rense.com, bet jau išmokau atskirti JAV ir Europos priešų pastangas DEMONIZUOTI Vakarus. Tad šioje Radžvilo kalboje pastebėjau šiokios tokios makalynės.
Katalikė V.Reding atstovauja ES Žmogaus teisių PAMATINES VERTYBES.
Priminsiu Radžvilai, kad ir Europos Sąjunga turi savo Žmogaus teisių gynėjus, kurie yra ypač griežti dėl vaikų seksualinio tvirkinimo. Pusę metų Prezidentė ragino pasirašyti tą įstatymą, ginantį vaikus nuo seksualinio tvirkinimo. Bet chebra laukė, delsė… kol šturmu paėmė mergaitę… O Stambulo , ne ES konvencią pasirašė staigiai ir be svarstymų. O juk griežčiausiai pasisakanti [edofilų klausimu yra būtent V.Reding.Štai ką apie ją rašė Daily Telegraff:
“In December 2012, in an interview to the Daily Telegraph Mrs Reding dubbed as “crazy” the plans of United Kingdom Prime Minister David Cameron to opt out from EU cooperation mechanisms such as Europol, Eurojust and the European Arrest Warrant. Such move would leave the UK without access to important EU police and criminal justice databases which would risk transforming the UK into a safe haven for major criminals including paedophiles and drug traffickers.”
Tačiau ir ją bando perauklėti BEI ĮTAKOTI NE ES intitucija, bet galimai Radžvilo minėtų neotrockistų įkūrta institucija Prancūzijoje – Strasbure, kuri irgi pasivadinusi “Europos Taryba’ (The Council of Europa) ir naudojasi ES atributika – vėliava ir kt.. Jau vien tai ir tai, kad slepisi po panašiu pavadinimu KVEPIA TIKRA CONSPIRACY.
Kaip žinome, Žmogaus teisių” Europos Tarybą” įkūrė II pasaulinio karo nugalėtojai 1949 m. Pretekstas – Holokaustas. Neva žydai nacių nebuvo traktuojami kaip žmonės, nors reichmaršalo Goringo raštai sako, kad jie buvo traktuojami tik kaip nacių planų įgyvendinimo priešai. (Robert N.Proctor “The Nazi War”). Todėl pasinaudojant Niurnbergo vyr prokuroru Strasbure buvo įkurta abstrakčias Žmogaus teises ginanti institucija, kuri nepriklauso Europos Sąjungai, bet pretenduoja būti viršvalstybiniu ideologiniu centru, savotiišku VATIKANO PAKAITALU:) įtakojančiu ir suvienodinančiu įstatymus pagal galimai neotrockistinę ideologiją. O po tokiu abstraktu labai lengva slėpti tikrosios meilės trūkumus. 🙂 Tokiems gynėjams , pvz, nerūpi vyro žmogaus teisė į tėvynę (JT žm. teisėms rūpi) , į išlikimą, vyro teisė į šeimą, pragyvenimo lygį… Ir gali nekelti sau papildomų klausimų, pvz., kodėl ir Niurnbergo teismas neteisė komunistinių žmogžudžių? Arba Drezdeno, Hirosimos bombarduotojų?
Taigi, PIRMA gerb. Radžvilos klaida – kaip ir daugelis Lietuvoje, neskiria Europos sąjungos Europos TARYBOS nuo Strasburio Žmogaus teisių EUROPOS TARYBOS.
ANTRA KLAIDA – neatskirtas ikistalininis trockizmas nuo stalinizmo ir vykstanti tarp jų kova iki šių dienų neišryškinta… Neotrockistai bandė “pataisyti” stalinistinį komunizmą per Gorbačiovo “perestroiką” neva atkurdami “socializmą su žmogišku veidu”. Tam prireikė antrojo NEPO, tad buvo paleistas “banditų” kapitalizmas, kad žmonės patys pasiprašytų socializmo. Viskas būtų vykę pagal Andropovo planą, bet Pabaltijis atsisakė pasirašyti naują sutartį su Rusija ir pasuko į Vakarus. Neotrockistas Berezovskis apsiriko palaikydamas Putiną, kuris pasuko ne neotrockistų keliu, bet tapo tarsi Stalino įpėdiniu. Nors tai dar reiktų išsiaiškinti. Neotrockistai per Europos tarybą ir, galimai, atskilusias nuo Rusijos slaptasias tarnybas, galimai siekia įsitvirtinti ES per neoliberalus (liberalcentristai priklauso internacionalui, žr. wikipedia, kaip ir neokairė), socialistus bei neokairę. JAV neokonservatoriai galimai juos palaiko. Tačiau kol kas Europoje laimi sveiko proto politikai. Tokie ir pasirašė PRAHOS DEKLARACIJĄ. Kuri nacių nusikaltimus sulyggino su komunistų nusikaltimais ir baisiai dėl to užrūstino neotrockistus, kurie tokią deklaraciją įvardino kaipo ANTISEMITINĘ, tuo patys tarsi įrodydami, kad bolševizmas buvo ne socialinė revoliucia (žr. defendinghistory. com, D.Katz’o portalą)
Priminsiu, kad ir pirmasis Lenino/Trockio dekretas buvo “įtatymas prieš antisemitizmą”.
Radžvilo sąmokslo teorijas galiu papildyti dar viena – žmonių klaidinimu “nobelio” premijomis. Nobelis, kaip rašė wikipedia, savo testamentu draudė mokėti premijas “pinigų skaičiuotojams” – ekonomistams. Šie gi įsteigė per Švedijos banką kitą premiją ir pavadino ją “Premija Nobeliui atminti”, bet trumpina irgi iki “Nobelio premija” ir apsidovanoja tuos savo ekonomistus, kuriais turėtų kone aklai patikėti visi snobai ir pultų tas telorijas įgyvendinti. Kaip antai įgyvendinant “šoko terapiją” su “banditų” kapitalizmu buvo remtasi Miltono Friedmano (liberalioji Čikagos berniukų” mokykla) ir Hayako teorijomis, kurios paneigė Keyneso teorijas, švedsias JAV iš 1929 m. krizės. O kad atrodytų rimčiau, perkėlė iš Norvegijos į Švediją ir kitų mokslų premijas, Norvegijai palikdami tik “taikos premiją”. Taip štai ir pasklido mitas apie vienos tautos išskirtinius gabumus:)
dėl gender loops Radžvilas pasakė daug tiesos, bet tai išties yra tik kai kurių žmonių saviveikla išnudojant ES fondo pinigus, skirtus socialinei atskirčiai mažinti pagal taip vadinamą Da Vinči programą. Kažkodėl pas mus siautėja neaiškios NVO, kurios veikia dažnai net ES vardu ir niekas to nebekontroliuoja.
Tačiau Prezidentė pasiūlė naują NVO įstatymą. Tikiuosi, kad tai turėtyų viską sustatyti į vietas, nes jau prisiveisė tiek NVO , kad jau nė nebežinai kas ir kieno vardu griauna pasitikėjimą Europos sąjunga.
Puikaus Tėvo, puikus sūnus . Gerbiu abu 🙂
Sūnus negali objektyviai vertinti tėvo. O ta pavardė Vytautui ir nekliūna,bet man tai nelabai prie dūšios, nors aš čia ir ne pričiom. 2xV mintys man artimos, teisingos. Po daugeliu galėčiau pasirašyti (koks honoras dydis manyje…) ir eiti Tėvynės ginti.