Birželio 3 d. Seime buvo iškilmingai paminėtas Lietuvos Sąjūdžio dvidešimtpenkmetis. Minėjime kalbėjo Seimo Pirmininkas Vydas Gedvilas, pirmasis nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas, Europos Parlamento narys, prof. Vytautas Landsbergis, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, istorikas mokslų daktaras Aurimas Šukys, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektorius, mokslų daktaras Justinas Dementavičius, buvusi Rokiškio rajono Sąjūdžio iniciatyvinės grupės tarybos narė, žurnalistė Raimonda Stankevičiūtė-Vilimienė, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Romas Pakalnis.
Pradėdamas minėjimą Seimo Pirmininkas V.Gedvilas pažymėjo, kad šiandien puiki proga prisiminti tai, kas įvyko prieš tuos 25-erius metus, prisiminti tą žmonių susitelkimą vardan vieno, bendro ir esminio tikslo, susitelkimą, kuris apėmė ir suvienijo visus. „Tai buvo kilnus tikslas, kuris suteikė begalinės moralinės ir dvasinės stiprybės. Tokios, prieš kokią nublanksta bet kokie materialiniai dalykai. Žmonės nesidalijo: mano ar tavo, mūsų ar jūsų. Buvo vieningi kaip niekad. Tai buvo visuotinis prabudimas ir pakilimas“, – kalbėjo Seimo Pirmininkas. V.Gedvilas pabrėžė, kad turime atgaivinti tą Sąjūdžio dvasią.
„Šiandien Lietuvai reikia Jūsų ne ką mažiau, nei reikėjo tada. Šiandien Lietuvai reikia tokio paties atgimimo, susitelkimo ir darbo žmonių vardan. Tikiu, kad dar vienas Sąjūdis, galbūt ir kitoks savo formomis, tačiau toks pat savo esme, yra įmanomas. Tikiu, kad mes dar jo sulauksime“, – sakė Seimo vadovas.
Pirmasis nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas, Europos Parlamento narys prof. V.Landsbergis, prisimindamas Sąjūdžio pradžią, atkreipė dėmesį, kad ši organizacija buvo ypatinga. „Ji turėjo ideologinę ir strategiškai vadovaujančią viršūnę, turėjo politikos vykdomąsias struktūras, bet nariai nebuvo registruojami į kokį didžiulį sąrašą, kad gautų narystės pažymėjimus“, – sakė V.Landsbergis.
„Geradariai“ iš valdančiosios sovietinės ir vietinės, o nemandagiau kalbant, uzurpavusios valdžią kompartijos, atkalbinėjo – tik nekurkit organizacijos – pasidarysit bėdos, palikit spręsti mums, pabūkit patarėjais. Bet pakako proto, kad tik tuo atveju, jei turėsime paramos tinklą, būtent masinę organizaciją per visą Lietuvą, skelbiami siekiai taps realūs, o pirmiausiai, būsime išgirsti. Visai kas kita ar siūlo bei reikalauja 35, gal net – 100 asmenų ir kai reikalauja – 100 000 arba 1,5 milijono. Tačiau gauti tą 1,5 milijono sąmoningų piliečių parašų reikėjo ir doro požiūrio į piliečius ir organizacijos kuri pajėgi tai atlikti“, – sakė V.Landsbergis.
Pasak V.Landsbergio, Nepriklausomybė buvo naujas etapas, kuriame Sąjūdis greitai susivokė, turįs atsakomybę toliau vesti šalį į europinę demokratiją ir esmines permainas, į orią ir saugesnę vietą laisvųjų tautų šeimoje.
„Lietuvos Sąjūdis inicijavo ne savo virsmą politine partija, o naujos, pažangių konservatorių tipo partijos įsteigimą, pats likdamas aktyvia visuomenine organizacija. Tok jis tebėra ir lieka iki šiol, ką tik surengęs XIV suvažiavimą“, – sakė pirmasis nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas.
Vilniaus arkivyskupo metropolito G.Grušo tvirtinimu, Sąjūdis davė daug gerų vaisių, bet nesugebėjo išgydyti visų tautai padarytų žaizdų. Pasak jo, komunistinės santvarkos pasekmės, deja, dar lieka mūsų gyvenime, nors daug padaryta per pastaruosius 25-erius metus.
„Sąjūdis prieš 25 metus pašaukė asmenybes stoti ir drąsiai vesti tautą. Tad šis minėjimas teprimena mums, kad Lietuvai ir šiandien nemažiau reikia tų, kurie nesiekdami sau naudos stotų į darbą tėvynės labui, kurie rūpintųsi, kad įstatymai klotų pagrindą sėkmingai valstybės raidai ateityje ir šiandienos žmonių gerovei. Išmokime pamokas iš mūsų garbingos istorijos, dėkime visas pastangas užtikrinti religijos laisvę, puoselėti šeimą ir jos autonomiją, ugdyti tėvynės meilę“, – kalbėjo G.Grušas.
G.Grušas perspėjo dėl Lietuvai brukamų bendrų europinių dokumentų primetančių žmogaus prigimčiai svetimą ideologiją.
„Vis gausiau matome su europiniu prekės ženklu mus pasiekiančių teisės produktų ardančių pamatą iš kurio kilo Sąjūdis ir kuris yra mūsų tautos gyvybinė atrama. Bandydami teisiniais trojos arkliais įsiskverbti į mūsų įstatymų sistemą jie pirmiausia įvaisiair būdais mėgina susilpninti šeimos institutą – Lietuvos branduolį, kurį pati mūsų Konstituciją pristato kaip visuomenės ir tautos pagrinda. Tai daroma piršte peršant konvencijas ir deklaracijas kurios ištrina skirtumą tarp vyro ir moters, tarp tėvo ir motinos, tyliai diegia genderizmo sąvoką. Antai Vilniaus savivaldybė vaikų priėmimo į daržęlį anketoje jau nurodo, kad yra „Tėavs 1“ ir „Tėvas 2“. Prisidengus vaikų ar moterų teisių gynimu stengiamasi sumenkinti abiejų tėvų skirtingą bei vienodai svarbų vaidmenį šeimoje ir šeimos autonomiją. Juvenalinės justicijos kaip neva visuotinės civilizuotos praktikos vardu siekiama apriboti tėvo ir motinos teises auklėti savo vaikus. Žinoma, smurtas prieš vaiką yra neleistinas, tačiau artėjama prie kraštutinumo, kai pakartotinis raginimas susitvarkyti savo kambarį, padaryti namų darbus imamas laikyti psichologiniu smurtu, dėl kurio tėvai gali būti baudžiami. Jei valstybė imasi tokiu mastu kištis į vaikų auklėjimą, ar neatsitiks taip, kad pagarbos savo kraštui, jo simboliams diegimas, religinis ugdymas pagal šeimos tradicijas ateityje bus priskirtas psichologinio smurto atvejui?“ – sakė G.Grušas.
Istorijos mokytojas mokslų daktaras A.Šukys kėlė klausimus, kaip galėjo Sąjūdis atsirasti, kaip po 50 metų įvairiausių istorinių kataklizmų ir totalitarinės priespaudos Lietuva galėjo išsaugoti laisvą valią ir protą ir pasukti nepriklausomybės keliu. Jo nuomone, tai nulėmė ne tik tarptautinės aplinkybės, susiklosčiusios šaltojo karo pabaigoje, ar Sovietinės imperijos ekonominis politinis ir ideologinis merdėjimas, tačiau taip pat labai aiškiai istorikų dėmesys krypo į pačius Lietuvos žmones, kurie šiuo įtemptu istoriniu laikotarpiu neliko tik pasyvūs istorijos objektai, bet tapo jos aktyvūs veikėjai.
„Mūsų nuostabai mes atradome gyvą alternatyvios, tai yra kitokios, ne sovietinės Lietuvos visuomenės tinklą, kuris labai aiškiai parodo, kad šalia mums jau labai gerai žinomų antisovietinių organizacijų, visais totalitarinio režimo laikotarpiais egzistavo dar ir įvairios neformalios, pusiau legalios organizacijos, klubai, draugų, giminaičių, kolegų, inteligentų, intelektualų rateliai, forumai, kurie kūrėsi ne iš viršaus diktuojant sovietinei biurokratijai ar saugumo organams, bet atsirado ir veikė žmonių laisva valia. Daugeliu atvejų tai buvo inteligentijos, katalikiškų grupių branduoliai ir jų narių tinklai, kurie ypač suklestėjo vėlyvuoju sovietmečiu, sugebėjo išsaugoti alternatyvias nesovietines vertybes bei veikimo pobūdį. Tai buvo Vilniaus universiteto filosofai, literatai, lituanistai ir kiti pavieniai intelektualai, kurie aplink save tiek savo darbovietėje, tiek namuose suburdavo bendraminčių būrelius“, – teigė A.Šukys.
Lietuvos istorijos instituto darbuotojas, tyrėjas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektorius, mokslų daktaras Justinas Dementavičius pastebėjo, kad dalyvavę visame Sąjūdžio raidos procese iniciatyvinės grupės nariai aiškiai mato asmeninių pastangų svarbą stebuklui įvykti. Pranešėjo teigimu, „kiekvienas turėjo daryti savo mažą sprendimą, kuris tapo didelių pokyčių dalimi: išdrįsti nueiti į steigiamąjį susirinkimą, dalyvauti mitinge, dainuoti laisvės dainas, rašyti režimą kritikuojančius straipsnius. Bet net ir tuomet, 1988 birželį, toli gražu ne visi tikėjo, kad nepriklausomybę galima pasiekti. Argi tai ne stebuklas, kad nepriklausomybė visgi buvo atkurta ir dar taip greitai? – klausia jie“.
Buvusi Rokiškio rajono Sąjūdžio iniciatyvinės grupės tarybos narė, žurnalistė R.Stankevičiūtė-Vilimienė, tikino, kad Sąjūdžio pergalė – tai visos Lietuvos, kiekvieno krutėjusio Lietuvos miestelio, kaimelio pasiekimas. „1988 m. rudenį, po pirmųjų per Lietuvą nuvilnijusių Sąjūdžio mitingų, labai sparčiai grupės ėmė kurtis ne tik rajonų centruose, bet ir kaimuose, mažuose miesteliuose“, – sakė R.Stankevičiūtė-Vilimienė, pridurdama, kad Sąjūdžio iškovotą gėrį suprantanti ne kaip patiektą gėrį, bet galimybių gėrį. Jos nuomone, „žmonių meilė valstybei, pagarba vieni kitiems, visų socialinių grupių savitarpio pagalba, supratimas šiandien gal ir brangu, ekonomiškai neefektyvu, bet kaupia didelius dividendus perspektyvai – žmogaus sąmonėje gula ištikimybės, pasitikėjimo, pasiaukojimo klodais, kurie perkeliami į vaikus ir anūkus. Taigi, į svarbiausią – Lietuvos ateitį“.
Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas Romas Pakalnis minėjime pasakė vieną geriausių kalbų, kurios teiginiai nekartą buvo palydėti minėjimo dalyvių plojimais. R.Pakalnis atkreipė dėmesį ir į grėsmes lietuvių valstybinei kalbai: „Reikėtų pagaliau nustoti diskredituoti seniausią indoeuropiečių kalbą, nustoti siaurinti jos naudojimo sferas, moksle, reklamoje, reikliau vykdyti Valstybinės kalbos įstatymą visoje Lietuvoje, nepasiduoti autonomininkų šantažui keisti abėcėlę“, – sakė R.Pakalnis.
Jis pabrėžę, kad „valstybės pareigūnai privalo niekam neduoti pažadų įvesti naujas raides ar sugrįžti kaip kažkada prie kirilicos“.
„Manau, kad Sąjūdžio žmonės niekam nedavė tokių teisių ir, jeigu reikės, teisinėmis priemonėmis padės valdžiai apsispręsti ginti nacionalinius interesus, įskaitant ir valstybinės kalbos statuso gynimą“, – sakė R.Pakalnis.
Iškilmingame minėjime dalyvavo: Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis su ponia, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio – iniciatyvinės grupės ir Seimo tarybos nariai, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatai – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, Seimo nariai, Vyriausybės nariai, atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos pirmosios Vyriausybės nariai, Europos Parlamento nariai, Konstitucinio Teismo pirmininkas ir teisėjai, Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo, Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkai, Lietuvos bažnyčių hierarchai ir atstovai, tautinių bendrijų atstovai, užsienio valstybių diplomatinių atstovybių Lietuvoje vadovai, Sąjūdiečiai – Lietuvos Sąjūdžio Seimo nariai, Sąjūdžio pirmaeiviai, atvykę iš visos Lietuvos, Lietuvos Sąjūdžio tarybos nariai, kovotojai už Lietuvos laisvę ir už ją žuvusiųjų artimieji, Seimui atskaitingų valstybės institucijų vadovai, Lietuvos aukštųjų mokyklų rektoriai, kiti didžiai gerbiami svečiai.
Po iškilmingo minėjimo Sąjūdžio pirmeiviai prie Seimo rūmų pasodino Sąjūdžio dvidešimtpenkmečiui skirtą ąžuoliuką.
